Su Naujaisiais:)

Štai jau metų senų
Paskutinė ašara,
Nauji - greitai ateina savaime.
Tad tebūna giedra
Kiekviena jų diena
Lai Jums atneša
Džiaugsmą ir laimę!

Sovietmečio TV

Nostalgija?... O gal istorinė vertybė?
http://cccp-tv.ru/

Idejos Lietuvai

Baigiasi triukšmelį sukėles konkursas. Žinoma, tikėtis daug neverta, bet idėjų buvo. Man asmeniškai patiko šita - Jono Banio, berods - Lietuva - medaus šalis. Aišku, Lietuva visai ne medaus šalis - nes nemėgstam mes medaus (PAŽIŪRĖKIT, KIEK JO PRADUODAMA:), o ir lygintis su Kinijos gamintojais - nerealu nei per kur:) bet, argumentacija ir vystymas - įdomūs...


Lietuva - medaus šalis

Idėja: Išskirti (sukurti) aiškiai suvokiamą, konkretų ir patrauklų plačiajai visuomenei Lietuvos išskirtinumą, ir jo pagrindu išplėtoti galimą Lietuvos valstybės įvaizdžio formavimo strategiją. Išskirtinumas turėtų būti labai konkretus, aiškus, paprastam žmogui lengvai suvokiamas, pamatomas ir juntamas gyvenant ar trumpam lankantis Lietuvoje.

Kitų šalių pavyzdžiai - Prancūzija – vynas ir kvepalai
Šveicarija – šokoladas ir laikrodžiai
Italija – mada, dizainas
Ispanija – geras maistas, vynas, siesta ir korida
Norvegija – fiordai
Rusija – degtinė ir ikrai
Egiptas – senovės civilizacija
Vokietija – tvarka ir kokybė
Japonija – tradicijos ir naujausios technologijos
Idija – nušvitimas
Havajai – rojus žemėje

Lietuvos išskirtinumai - Lietuva neturi per amžius nusistovėjusių aiškiai suvoktų išskirtinumų. Kandidatų į juos yra labai daug, tačiau nė vienas iš jų nėra toks unikalus, kad galėtų tapti šalies įvaizdžio formavimo strategijos pagrindu.

Komunikacijoje iki šiol naudotos Lietuvos savybės – draugiški, svetingi žmonės, istorija, senamiesčiai, gamta, pajūris, kultūrų kryžkelė - negali pretenduoti į išškirtinumus, nes yra bendri daugeliui Rytų (ir ne tik) Europos valstybių.

Norint turėti pagrindą įvaizdžio formavimo strategijai, visada naudinga pasirinkti vieną patrauklią savybę, per kurią, išgryninus ir aplipdžius įvairiom teigiamom emocijom, galima sėkmingai formuoti aiškų, suprantamą ir paprastam žmogui suvokiamą šalies įvaizdį.

Nors Lietuva savo daugeliu „turistinių“ savybių yra panaši į kaimynes, į vieną iš jų iki šiol nebuvo atkreiptas tinkamas dėmesys – Lietuva, pagal savo plotą, turi neįprastai daug dirvonuojančių, nekultivuojamų, laukinėmis pievomis apaugusių laukų. Ir nors ši savybė savaime nėra labai patraukli, ji sudaro puikias sąlygas tarpti pozityvų įvaizdį turintiems gyvūnams - bitėms. Kurios, kaip žinoma, neša dar patrauklesnį įvaizdį turintį produktą – medų.

Būtent šį laukinių gėlių žiedais nusėtų Lietuvos pievų ir laukų produktą siūlome pasirinkti kaip šalies įvaizdžio formavimo pagrindą.

Pagrindas – MEDUS 1. Medaus savo įvaizdyje neišnaudoja ir jo savo nuosavybėn nėra perėmusi nė viena (kiek mums žinoma) pasaulio valstybė.

2. Medus yra vienas patraukliausių, skaniausių ir plačiausiai vartojamų maisto (konditerijos) produktų. Visos asociacijos su juo yra teigiamos. Jis yra saldus, aromatingas, sveikas, natūralus, ilgaamžis, suteikiantis jėgų, energijos, grožio, skatinantis medžaigų apykaitą, smegenų veiklą, gydantis nuo ligų ir t.t,. ir pan.

3. Lietuvoje medaus kopinėjimo tradicijos kyla iš neolito laikų (archeologiniai radiniai). Lietuvoje medaus tradicija yra gyva ir populiari.

4. Lietuvoje galima pamatyti didžiausią galybę medaus rūšių – laukų medus, gėlių medus, liepų medus, grikių medus, pievų medus, laukinis medus ir t.t. Lietuviškas medus būna įvairiausių konsistencijų ir spalvų – gelsvas, rausvas, baltas, raudonas ir netgi juodas.

5. Medus ir bitininkystė turėjo didelę įtaką Lietuvos kultūros ir kalbos raidai – Lietuvoje netgi geriausi draugai vadinami „bičiuliais“. Lietuva, beje, - vienintelė pasaulio valstybė, kurioje su medumi siejamas netgi vienas didžiausių mobilaus ryšio operatorių – BITĖ 

Įvaizdis – MEDAUS ŠALIS

1. Medaus šalis – tai šalis, apie kurią vien pagalvoti saldu. Tai iškart sukuria teigiamą įspūdį apie šalį, apie jos žmones, nuteikia keliautoją atsipalaiduoti, pasmaguriauti, leisti sau daugiau, nei galėtų leisti namie.

Tai šalis, kurioje linksma, lengva, kurioje saulė šviečia net tada, kai dangų dengia debesys. Tai šalis, kurios žmonės - darbštūs kaip bitės, kur tvarka - tvirta kaip medaus korio struktūra, kur sprendimai priimami atsakingai kaip bičių pasiruošimas žiemai...

Tiesiog šalis, kurioje teka pieno upės medaus krantais. Emocines asociacijas galima plėtoti bet kuria kryptimi.

2. Iš Medaus šalies įvaizdžio išlošia ne tik medaus gamintojai. Šis įvaizdis galėtų sukurti konkurencinį pranašumą daugeliui šalies gamintojų ir (ypač) paslaugų tiekėjų:

Konditerijos pramonė – kepiniai, sausainiai, meduoliai (!!!), pyragai, kremai, saldainiai ir kitokie skanumynai – visuose juose medus – puikus ingredientas. Jeigu Danai gali didžiuotis savo sviestiniais sausainiais, lietuviai galėtų didžiuotis savo neprilygstamais meduoliais. Suvenyrų kūrybai erdvės – beribės.

Viešasis maitinimas – medus - ypač patrauklus ingredientas visose kulinarijos srityse – medumi aptepta antis, meduje karamelizuoti vaisiai ir mėsos kepiniai, medaus marinatai, padažai, užpilai ir netgi sriubos – viskas, kas į Lietuvos restoranus galėtų pritraukti net didžiausius Europos smagurius.

Pieno pramonė – Pienas, pyragas ir medus – geriausi smagurių draugai. O kur dar jogurtai su medumi, varškės kremai, medaus-grietinėlės užpilai, pieniški medaus kokteiliai... Tie, kas yra matę, kokiu sodriu auksu spindi meduje mirkytas lietuviškas varškės sūris, supras, kad pasitelkę medų, lietuviai gali mesti iššūkį bet kuriai sūrių valstybei.

Turizmas ir grožio pramonė – daugelis Lietuvos sanatorijų medaus terapiją taiko jau dabar. Masažai su medumi, medaus vonios, medaus kaukės, kremai – galėtų tapti Lietuvos reabilitacijos įstaigų ir kosmetikos pramonės konkurenciniu pranašumu. Bičių pikio ir kitų medaus produktų naudojimas grožio pramonėje – senas kaip ir ji pati. O kur kitur geriau jaunavedžiams praleisti savo medaus mėnesį, nei medaus šalyje?

Mūsų atvykstančio turizmo organizatoriai tikrai nepraleistų progos pateikti tokiems turistams visą spektrą patraukliausių pramogų.
Farmacijos pramonė – karštas pienas su medumi – ne vienintelis nuo seno pripažintas vaistas.

Framacijos pramonėje, o ypač maisto papildams naudojamas ne tik medus, bet ir bičių pikis, „bičių pienas“, presuotos žiedadulkės ir įvairūs kiti medaus bei bičių produktai.

Alkoholio pramonė – nepaslaptis, kad dažnas turistas iš svečios šalies savo draugams skuba atvežti ypatingą tos šalies alkoholinį gėrimą. Ir nenuostabu, kad vienas populiariausių tokių lietuviškų suvenyrų – medaus balzamas „Suktinis“ - yra gaminamas būtent iš medaus.

Midaus (medaus vyno ir medaus degtinės) gamybos tradicijos Lietuvoje siekia neatmenamus laikus, midus apdainuotas liaudies dainose ir aprašytas senuosiuose raštuose. Dar ir šiandien midaus lietuviai gamina visokio – nuo lengvų kokteilių iki atominio, 75o stiprumo „Žalgirio”. Nedaug kam žinoma, kad lietuviškas midus buvo tiekiamas ir ant Didžiosios Britanijos karališkojo stalo.

Taip pat nereikia pamiršti populiarių degtinės su medumi ir pipirais užpilų, įvairių unikalių medaus alaus rūšių, kuriomis savo pirkėjus jau dabar gundo ne vienas Lietuvos restoranas ir kai kurie alaus gamintojai.

Pramogos – Nors ir ne visais projektais galime pagrįstai didžiuotis, reikia pripažinti, jog kažkada Lietuvos sukurtas šou „Gintarinė ledi“ (kovos medaus ringe) tapo geriausiai pasaulyje parduodamu lietuvišku TV projektu. Nereiktų pamiršti teminių pramogų parkų, kuriais galbūt susidomėtų didžiausio ir populiariausio medaus gerbėjo Mikės Pūkuotuko kūrėjai.

Ir jei Paryžius gali turėti savo Disneylanda, kodėl Vilnius negalėtų tapti Honeyland‘o miestu? O kur dar muziejai po atviru dangumi, kaimo turizmas bei neliestos Lietuvos gamtos romantika?

Netiesioginis pritaikymas – Medaus išnaudojimas Lietuvos įvaizdyje gali padėti sukurti papildomą emocinį konkurencinį pranašumą ir statybos (korio struktūra, bičių darbštumas), naujųjų technologijų (korinis ryšys, bičių navigacijos sistemos ypatybės, bendruomenės struktūriniai, biocheminiai ryšiai, nanotechnologijų išnaudojimas), verslo vadybos, tekstilės (atitinkami raštai ir ornamentai), galanterijos, netgi medžio apdirbimo įmonėms. Sąrašas – negalutinis.

Grafika ir vaizdas - Pasirinkus aiškų ir konkretų pagrindą įvaizdžio formavimui, iškart sumažėja problemų renkantis šalies logotipą. Užduotis sukurti logotipą „medaus šaliai“ – aiškiai suprantama ir įkandama bet kuriam Lietuvos, ir užsienio dizaineriui. O su medumi susiję vaizdiniai visada puikiai atrodo – turėdami klasikinį ornamentinį pagrindą jie leidžia eksperimentuoti formomis, spalvomis bei kompoziciniais sprendimais. Beje, dabar oficialiu pripažintas geometrinis logotipas gali gana lengvai evolicionuoti, įgaudamas „saldesnių“ bruožų.

Tekstai - Estijos sprendimas savo įvaizdžio formavimo kampanijoje žodį „Estonia“ pakeisti į EAST-ONIA sukėlė daug prieštaringų vertinimų, bet tikrai neliko nepastebėtas. Ieškodama linksmesnių ir išskirtinesnių komunikacinių sprendimų, Lietuva „medaus šalies“ įvaizdį galėtų žaismingai išnaudoti, griozdišką ir sunkiai ištariamą raidžių rinkinį LITHUANIA pakeisdama į išdaigiškai saldų LITUHANIA (tariama kaip „honey“ – liet. medus, o taip pat - brangioji).

Ir jeigu kam nors iki šiol vis nepavykdavo prisiminti to sudėtingo mažos šalies pavadinimo, tai Medaus šalies vardą visi prisimins tikrai paprastai.

Provanso gundymai

Gastronomijos tema Lietuvoje populiari – nerasi periodinio leidinio ar televizijos kanalo, kuriame kulinarine patirtimi nesidalintų profesionalai ar tiesiog mėgėjai gaminti. Interneto erdvės prifarširuotos receptų ir patarimų, veikia gurmanų klubai, bičiulių būreliai sykiu gamina pietus ar vakarienes namuose. Palengva, nes daug brangesnis, tarp tautiečių populiarėja ir toks gastronominio pažinimo būdas kaip kulinarinės kelionės.
Vienas iš tokių kelionių maršrutų galėtų driektis iš Marselio uosto pietų Prancūzijoje – į Provansą. Vietos gyventojai čia vertina paprastus dalykus, o sykiu – paprastą, natūralų maistą. Puikus klimatas, derlinga žemė, jūra kasdien garantuoja šviežių produktų – krabų, omarų, austrių, Viduržemio jūros žuvų, įvairiausių daržovių, vaisių, prieskoninių žolių. Provanso alyvmedžių aliejus, Provanso vynas – įprasti kasdienio maisto palydovai.

Marselyje, antrajame pagal dydį Prancūzijos mieste, istoriškai ėjusiame iš rankų į rankas, ir šiandien galima pajusti nenusakomą „prancūzišką, arabišką, afrikietišką“ dvasią. Be provansietiškų prancūziškų produktų vietiniais čia laikomi afrikietiški manų kruopainiai (kuskusas), ryžiai, makaronai, o labiausiai miestą garsina žymioji Marselio žuvienė – bujabesas (bouillabaisse). Sakoma: jei būdamas Marselyje neparagavai bujabeso, vadinasi, jame nebuvai.

Mums, keletui gastronomijos aistruolių iš Lietuvos, teko laimė ne tik paragauti žuvienės, bet ir dalyvauti ją gaminant senajame uoste (Vieux Port) esančiame restorane „Miramar“, vadovaujamiems restorano šefo Christiano Buffa, prancūzų gastronomijos grando Allaino Ducasse'o mokinio. Pravartu įsidėmėti: vietiniai tikina, kad būtent restorane „Miramar“ verdamas gardžiausias bujabesas visame mieste. Kadaise buvęs kasdienis žvejų maistas, ilgainiui bujabesas virto prabangiu patiekalu, o pasaulyje jį išgarsino (taip sako marseliečiai) Aleksandras Diuma, paragavęs šios žuvienės viename iš Paryžiaus restoranų. Tikrojo bujabeso porcija kainuoja apie 50 EUR.

Bujabeso pavadinimas, sudarytas iš 2 žodžių – „virti“, „užvirti“ ir „sumažinti ugnį“, – atskleidžia jo gamybos būdą. Kitas svarbus dalykas – žuvys turi būti šviežios, geriausia iš senajame Marselio uoste veikiančio turgelio „Quai des Belges“. Laimikis priklauso nuo praėjusios nakties orų: jei žuvys nekibo – turi skubėti į turgų kuo anksčiau, nes gali likti nieko nepešęs.

Kaip verdamas bujabesas? Pirmiausia, aliejuje apkepami česnakai, svogūnai, pomidorai su šlakeliu aperityvo „Pastis“ (tradicinis Provanso aperityvas), pilama vandens (šefas Christianas Buffa juokauja: geriausia – jūros) ir, pridėjus smulkių jūrų žuvyčių (rockfish), midijų, mažyčių krabų, išverdamas sultinys. Jis gardinamas pipirais, Provanso žolėmis, pjaustytais šviežiais pankoliais. Privalomas pagardas – šafranai. Po geros valandos į žuvienę dedamos prabangiausios 5–6 žuvys. Pirmiausia kietos, po kelių minučių minkštesnės, paskiau – dar minkštesnės. Vardijama apie 40 bujabesui tinkamų žuvų, bet pagal autentišką receptą privaloma – skorpionžuvė.

Į bujabesą dedama ir bulvių (sako, jos skaniausios iš Pertiui miestelio Provanse). Baigus virti, stambiosios žuvys ir bulvės išimamos, išdėliojamos ant padėklo ir parodomos restorano svečiui.
Tirštas sultinys patiekiamas sriubos lėkštėse. Kol svečias jį valgo, stambios žuvys supjaustomos ir vėl sudedamos į sultinį. Tad antroji sriubos porcija – jau su žuvimis. Sriuba valgoma su skrudinta duona ir naminiu „rouille“ padažu, pagamintu sukant kiaušinio trynius su aliejumi, gausiai gardinant česnakais, šafranais, aitriosiomis paprikomis.

Užgerti bujabesą itin tinka baltuoju „Cassis“ vynu.

Draugiškas muilas

Be restorano „Miramar“, palankiai vertinamo ir vietos, ir tarptautinių žinovų, senajame uoste gausu kitų restoranų, tačiau dauguma jų turi „turistinės“ vietos reputaciją. Geriau, besigrožint baltutėlėmis jachtomis, paėjėti uosto pakrante į restoraną „Peron“ ant jūros kranto ir jame paragauti mėtų bei agurkų tyrės, omaro karpačio, sardinių troškinio, krevetėmis įdarytų virtinukų ar jūrų ešerio. Kita galimybė pasimėgauti tikrais patiekalais – d`Estien d`Orves gatvės rajonas, bet ir čia reikia žinoti vietas. Vietinių rekomenduotas restoranas „La Caribou“ nustebino maisto gausa ir kokybe, o šeimininkas, kilęs iš Korsikos salos, svečius vaišino rožiniu korsikietišku vynu ir bazilikų degtine.
Marselyje galima išmokti kepti tradicinę prancūzišką duoną (tai ir padarėme) ir, be abejo, „Navettes de Marseilles“, tipiškus laivelio formos sausainiukus, pagardintus anyžių sėklomis ir apelsinmedžių žiedų vandeniu. Beveik pusę sausainių tešlos masės sudaro sviestas, kurį prancūzai tiesiog dievina. Sakoma, kad šių sausainių receptas buvo laikomas paslaptyje daugiau nei 200 metų, tačiau kažkas jį atskleidė ir dabar Marselio kepėjai mielai juo dalijasi net su užsieniečiais.

Marselyje įdomu užsukti į kurią nors iš vis dar veikiančių senovinio muilo manufaktūrų (Savonnerie Marseillaise), kur išvysi, kaip pagal tūkstantmetes tradicijas verdamas muilas. Jo sudedamosios dalys – alyvuogių aliejus, jūrų augalų šarminis ekstraktas, jūros vanduo – natūralios, tad muilo gamyba – aplinkai nekenksminga. Nuo kiniškų falsifikatų Marselio muilą galima atskirti iš privalomo įspaudo su specifine svorio žyma.

Marselis, sako prancūzai, – nėra Provansas. Provansas prasideda už miesto ribų. Ten mes ir traukiame – Provanso Ekso miestelio kryptimi. Pakeliui užsukome į levandų distileriją, alyvuogių aliejaus spaudyklą, ir važiuodami tiesiog grožėjomės: kalnų grandinėmis, vešlia augmenija, akmenine architektūra. Knietėjo pasiekti Luberoną – mistiško pavadinimo vietovę, minimą romanuose, kino filmuose. Tikslo būta konkretaus – aplankyti „Val Joanis“ vyninę, vyno kritiko Roberto Parkerio pavadintą „tikru perlu Luberono karūnoje“. Pono Parkerio vertinimu, raudonieji „Val Joanis“ vynai savo stiliumi artimi garsiesiems Ronos slėnio „Chateaneuf de Pape“ vynams, tačiau ne tokie brangūs.
Sukame į garsiąją vyninę, mus pasitinka pats savininkas Louisas Chancel. Ragaujame sodraus, svaraus baltojo ir raudonojo vyno, aviečių ir plaktos grietinėlės aromato rožinio.

„Val Joanis“ ūkis įdomus ne vien dėl vyno. Be alyvuogių aliejaus, gurmaniškos jūrų druskos su pankoliais, kitų delikatesų čia yra dar vienas masalas keliautojams – XVIII a. stiliumi įrengti trijų terasų sodai, turintys dekoratyvinę ir praktinę paskirtį – šalia įspūdingų rožių, tujų, kiparisų čia auga keisčiausi vaismedžiai, neįprastų spalvų, nematytų veislių daržovės, gausybė prieskoninių žolių. Sodą puošia ir nuo vėjo saugo romėnų laikų baseino akmenys. Už sodo – kiek akys mato – išpuoselėti vynuogynai, vynuogynai, vynuogynai... Beje, „Val Joanis“ sodai 2008-aisiais buvo išrinkti Prancūzijos metų sodais (Elu jardin francais de l`anness 2008). Nestebina – grožis aplink nenusakomas. Ne veltui šią vyninę su visais sodais prieš porą metų norėjo įsigyti Holivudo garsenybės – Bradas Pittas ir Angelina Jolie.

Gyvenimas – kaip kine

Pasiekiame Provanso Ekso miestelį. 122 m. pr. Kr. įkurtas, jis dar vadinamas meno ir vandens miestu, mat jame gausybė fontanų, čia gyveno ir kūrė nemažai žymių menininkų: Paulas Cezanne'as, Emile Zola, Ernestas Hemingway'us, kt. Tačiau tai – tik sausi faktai, palyginti su tuo, ką patiri atsidūręs miestelio centre. Eksas pribloškia, užburia, apsvaigina, miesto auros suteiktam jausmui apibūdinti sunku rasti žodžių. Platano medžių vainiku apgaubta centrinė gatvė Cours Mirabeau su fontanėliais gyva beveik visą parą – ryte joje tvyro šviežios kavos ir prancūziškų bandelių aromatas. Daugybėje istorinių kavinių, restoranų, viešbučių be skubros aptarnaujami pusryčiautojai. Personalas – kaip iš senų prancūzų filmų: balti marškiniai, krakmolytos prijuostės.

Sekmadienio rytą gatvėje įsikuria sendaikčių ir antikvaro pardavėjai, siūlantys stalo sidabro, paveikslų, skulptūrų, papuošalų, senovinių baldų, indų. Tik patyrusi akis gali nustatyti šių daiktų vertę, bet koks skirtumas, – kainos „nesikandžioja“, tad prisiperkame įspūdingų sagių, karolių ir net naktinį puodą (taip spėjam), kuriam tikrai ne mažiau nei 100 metų.

Vakarais į Cours Mirabeau einama vakarienės ar tiesiog pasivaikščioti. Traukiame ir mes – į vieną seniausių ir garsiausių restoranų „Deux Garcon“, XIX a. vadintų „Ekso gyventojų institucija“. Aplinka nukelia atgal prieš šimtą metų: padūmavę veidrodžiai, švarios, bet laiko nuzulintos grindys, baldai, šviestuvai, paauksuotos detalės... Interjeras nepakitęs nuo senų laikų, kaip ir klasikiniai prancūzų virtuvės patiekalai: žąsų kepenų paštetas (foie grass), šviežios daržovės su ančiuvių padažu, svogūnų sriuba, jūrų gėrybės, antienos kepsniai, creme brulee ir daugybė kitų. Šiame restorane, vieninteliame visos kelionės metu, aperityvui užsisakome ne „Cote de Provence“ ar „Bandol“ vyno, o po taurę šampano, paminėdami garsiuosius restorano lankytojus, išmaukusius čia jūras šampano.
Įspūdingas, jaukus Ekso senamiestis: siauros gatvelės, jungiančios katedrų ar rūmų aikštes, parduotuvėlės, kavinukės. Vienoje iš aikščių, Place Richelme, vakarais veikia kavinukės, restoranėliai, o rytais į turgų su savo gėrybėmis suvažiuoja Provanso ūkininkai. Ko tik čia neparduodama: žuvų, mėsos, žolelių, alyvuogių, sūrių, kumpių, levandų produktų, medaus, uogienių, miško grybų, vyno. Pirksi ar ne, tave pakalbins ūsuotas dėdulė ar raudonskruostė moteriškė. Nemoki prancūziška – ne bėda, gali tik šypsotis, tuomet ir tau šypsosis. Gali fotografuoti, uostyti, ragauti, o pavargęs prisėsti išgerti kavos ir toliau stebėti turgaus erzelį. Ir tuomet supranti, kodėl tas pasaulis veržiasi į Provansą, o patys prancūzai nevažiuoja ilsėtis į kitas šalis.

Šis straipsnis skelbtas lapkričio 20 d. "Verslo žinių" numeryje.

baigiasi svarbus man TV laidų ciklas/ ir netekome Gražinos Bigelytės...

Iš on.lt:

Pranešimas apie Sigito Valadkos televizijos laidą „Istorija, kurios nežinome“:
Jūratė de Rosales kalbės per „Init TV“ kas savaitę, pradedant spalio 1d.

Jūratės de Rosales laidos per televiziją
Pirmoji laida buvo parodyta spalio 1 dieną ir pakartota spalio 8 dieną. Studijoje vedėjas Sigitas Valadka kalbino kultūrologą Algirdą Patacką, Česlovo Gedgaudo fondo pirmininką Leopoldą Krušinską, o telefonu iš Venesuelos — žurnalo „Zeta“ redaktorę Jūratę de Rosales ir Lietuvos.net redaktorių Aivarą Lileiką iš Londono „Metropoliteno“ universiteto.

Antrasis pokalbis studijoje su archeologu Algirdu Girininku, etnologais Aivaru Lileika, Leopoldu Krušinsku studijoje Kaune bei tiesioginiu vaizdo ryšiu su Jūrate de Rosales iš Venesuelos įvyko spalio 15 d. (laida pakartota spalio 16, 17, 22, 23 ir 24 dienomis).

Trečiasis pokalbis parodytas spalio 29 dieną 19 val. Pakartotas spalio 30 ir 31 bei lapkričio 5 ir 6 dienomis. Šįkart apie protėvių senovės atskleidimą žiniasklaidoje, kuo jinai įdomi ir svarbi, kam to reikia, kas iš to. Greta kiekvienoje laidoje esančių žurnalistų Jūratės de Rosales, Sigito Valadkos ir Leopoldo Krušinsko, dar pasisakė žurnalistė Virginija Skučaitė ir Vladas Palubinskas.

Ketvirtojo pokalbio lapkričio 12 dieną maloniai sutiko dalyvauti „Žygeivių“ sąjūdžio ir „Raskilos“ dainų sambūrio steigėjas, knygų „Lietuvių tautos kilmė“ ir „Istoriniai akmenys“ autorius Rimantas Matulis bei JAV Šiaurės Vakarų universiteto profesorius Dario Fernández-Morera — garsus ispanų Aukso amžiaus literatūrologas, lyginamosios literatūros tyrinėtojas, JAV prezidentūros patarėjas Lotynų Amerikos klausimais. Kaip visada, pokalbyje dar dalyvaus Leopoldas Krušinskas ir Jūratė de Rosales.

Paskutinė, penktoji televizijos laida apie išbrauktą mūsų protėvių senovę prieš krikštą numatyta ketvirtadienį, lapkričio 26 d. vakare, 19:00-20:00 (su pakartojimu penktadienį 11:15-12:15 ir šeštadienį 11:30-12:30 bei kitą savaitgalį tuo pat metu). Per kabelinę „Init TV“ — jinai matoma „Init“ tinklais Kaune, „Vinita“ Vilniuje ir „Sugardas“ Visagine.

Šioje laidoje buvęs Venesuelos Istorijos mokslų akademijos pirmininkas prof. Guillermo Morón savo bibliotekoje kalbėsis su Jūrate de Rosales. O TV studijoje laidos „Nuomonės“ vedėjas žurnalistas Sigitas Valadka kalbins Česlovo Gedgaudo fondo pirmininką Leopoldą Krušinską ir akademiką prof. Romualdą Grigą — šiemet išleistos knygos „Senieji lietuviai: tapatybės bruožai ir jų likimas“ autorių.

Laidų įrašai čia:

-----------------------------------------------------------
Ir dar labai svarbi, deja, labai liūdna žinia: mirė diktorė Gražina Bigelytė. Asmeniškai teko ją pažinoti, ne kartą bendrauti, lankytis jos namuose Žvėryne, filmuoti ją laidai "Mano Vilnius", berods 1998 metais, daryti su ja interviu "Lietuvos ryto" priedui "TV antena" ( jei gerai pamenu tai buvo gal kokie 1995 metai, o gal ir ankščiau.... Labai gaila, bet mano archyvuose neišliko nei laida, nei straipsnis...Kartais suprantu, kad nekaupti savo darbų yra blogai, bet niekada nesipuikavau nei savimi ir nuveiktais darbais... Bet ne apie tai šiandien. Apie Gražiną.  Man tai asmeninė netektis....
pirmoji-lietuvos-televizijos-diktore
Į Lietuvos radiją ir televiziją G.Bigelytė atėjo dirbti 1956-aisiais. Radijo diktorių konkurse nurungusi per 200 dalyvių G.Bigelytė pradėjo dirbti Lietuvos radijuje. Nuo pirmosios televizijos laidos 1957 m. balandžio 30 d. iki 1992 metų G.Bigelytė buvo Lietuvos televizijos diktorė, ilgai dirbo „Panoramoje, 1973-1981 m. buvo populiarios TV laidos „Šeimininkės rytmetys vedėja. Taip pat yra vedusi autorinę laidą „Popietė su Gražina. G.Bigelytė buvo festivalių, koncertų, konkursų vedėja. 1996 m. G.Bigelytė parengė laidų ciklą, skirtą Lietuvos televizijos 40-mečiui. G.Bigelytė buvo festivalių „Poezijos pavasaris, „Vilniaus bokštai, literatūrinių laidų ir estradinių koncertų, įvairių televizijos konkursų vedėja. Dar mokydamasi Vilniaus S.Nėries vidurinėje mokykloje G.Bigelytė dalyvaudavo skaitovų konkursuose, vaidindavo spektakliuose. G.Bigelytė neslėpė rašanti eilėraščius ir kūrybos į stalčių nedėjo: savo parašytas eiles vaikams ji yra skaičiusi ir per Lietuvos radiją. Su velione bus galima atsisveikinti antradienį nuo 17 ir 21 val. ir trečiadienį iki 14 val. 30 min. Vilniaus laidojimo rūmuose Olandų gatvėje. Karstas išnešamas trečiadienį 15 val. G.Bigelytė bus palaidota Antakalnio kapinėse.

Ir dar siūlau paskaityti žurnale „Moters savaitė" 2007 metais  pasirodžiusį, tiesa prastokos žurnalistės  straipsnį apie Gražiną. 

G.Bigelytę gerbėjai mylėjo labiau nei savo žmonas
Žiūrovų ir publikos meilė, gerbėjų simpatijos, kelionės su koncertinėmis programomis po ilgai draustus užsienius... Viso to su kaupu yra ragavusi talentinga moteris, legendinė Lietuvos televizijos diktorė Gražina Bigelytė. Bet žvaigžde sako niekada nesijautusi. Na, gal tik kartą... „Atsimenu, vedžiau kompozitoriaus Benjamino Gorbulskio 50-mečio koncertą. Išėjau Sporto rūmuose į sceną tik po fanfarų, o publika kad prapliups plojimais... Supratau, kad tai - man". Sūnūs - ne J.Baranausko Publikos ir žiūrovų meilę Gražina jaučia iki šiol. „Sutinku gatvėje dvi moteriškes, o viena ir sako: „Leiskite, aš jus apkabinsiu".Neseniai vienas pusamžis vyras kaip paslaptį pasakė man tokį dalyką: „Mano mamytė jums neatleis - tėvelis jus visą gyvenimą mylėjo". „Na, ir kas?! - šelmiškai šypsosi Gražina. - Ir aš Severiną Krajevskį per televizorių mylėjau. Ir Sabonį mylėjau per televizorių. Ir mylėsiu!"

Populiarumas jos nevargina ir kažkada apie ją sklandę gandai nebetrikdo. „Pagrindinis anekdotas buvo tai, kad mano sūnūs - nuo diktoriaus Juozo Baranausko. Su Juozu mes labai geri draugai, bet vaikai - tikrai ne jo, o Bulavo", - juokiasi 70-metį po pusmečio švęsianti moteris.Nesvarbu, kad televizijos ekrane žmonės jos nemato jau daugiau nei dešimtmetį. Tikros žvaigždės negęsta.

Fotosesija neišvargina

Gavę jos sutikimą išskirtiniam interviu, lekiame į Žvėryną. Bulavų šeimos namo duris praveria pati Gražina. Tokia, kokią esame įpratę matyti, - žaviai besišypsanti, juokaujanti. Taip ir norisi įsižnybti į ranką - ar nesapnuoji?Puikiai žinodama, kas žurnalistams rūpi, aprodo savo namus, mačiusius galybę garsenybių - kolegų diktorių, žurnalistų, laidų vedėjų, gydytojų, poetų - ir vedasi į mažytį kambarėlį, kaip pati sako, - savo altorių, kurio sienos nukabinėtos unikaliomis nuotraukomis.

Draugų, kolegų, vyro Vlado darytose fotografijose Gražina įamžinta vaikštinėjanti prie jūros, laidų filmavimuose, su garsiomis to meto artistėmis, net admirolėmis. Lietuvos moterų suvažiavime kartu su pirmąją moterimi kosmonaute Valentina Tereškova, Jurijumi Gagarinu, Germanu Titovu.Pusantros valandos trunkanti fotosesija televizijos primadonos neišvargina.„Vaikeli, kiek aš tokių sesijų esu mačiusi", - ramina žurnalistės duonos ragavusi diktorė. Kol fotografas ieško geriausio rakurso, G.Bigelytė neria į prisiminimus.

Įveikė būrį konkursantų

Į Lietuvos televiziją pateko 1956 metais, nurungusi daugiau nei 200 konkursantų. Tačiau jos sėkmė nebuvo atsitiktinė.Dar mokydamasi Vilniaus S.Nėries vidurinėje mokykloje, Gražina dalyvaudavo skaitovų konkursuose, vaidindavo spektakliuose, kuriuos režisuodavo pirmoji Kipro Petrausko žmona Alė Sidabraitė-Petrauskienė.

Vėliau savo parašytus eilėraščius skaitė Lietuvos radijo laidoje vaikams, kurią režisavo Sofija Binkienė ir, žinoma, laimėjo prizą. 1953-iaisiais su grupele labai gabių vaikų, būsimų Lietuvos garsenybių - matematikų, chemikų, poetų - važiavo į ekskursiją po Kaukazą.

Laimėjusi radijo diktorių konkursą, septyniolikmetė G.Bigelytė buvo paskirta į radiją, kurio patalpos buvo tuomečiame Stalino prospekte.O po metų, 1957-aisiais, dar visai jauna mergaičiukė su tokiu pat jaunu Juozu Baranausku buvo pasodinta prieš TV kameras ir kreipėsi į žinių žiūrovus: „Labas vakaras, gerbiami Lietuvos televizijos žiūrovai...".

Šiais žodžiais su jais sveikinosi net 38 metus. Kad atrodytų vyresnė ir patikimesnė, nusirėžė juosmenį siekusias šviesias kasas.„Beje, iki 30-ties į eterį eidavau be jokio grimo. Kam? Kas į tokį žvirbliuką labai žiūrės?" - šypsosi G.Bigelytė.

Didžiulių TV kamerų, kurias valdyti įstengdavo du vyrai, Gražina nebijojo: „Televizija buvo labai panaši į kiną, kurį visi tada labai mėgo.

Stovėti prieš TV kamerą man nebuvo nieko tokio". Laidos, koncertai buvo rodomi tik gyvai, todėl prieš juos reikėdavo repetuoti.Ilgai vaizdo įrašymo technikos nebuvo, tad save matyti galėdavo tik monitoriuje. Ne visada būdavo patenkinta, todėl stengėsi mokytis iš vyresnių kolegų - Vytauto Kybarto, Danos Rutkutės.Prisimena, kad diktorių grupės vadovas V.Kybartas po konkurso buvo suformavęs nemažą diktorių komandą, bet po mėnesio kito kai kurie turėjo išeiti. Pasak Gražinos, publika jų nepriėmė.„Krepšininkui reikia ūgio, balerinai - kojų, diktoriui - išvaizdos ir balso", - įsitikinusi G.Bigelytė.

Prieš kameras neprakaituodavo

Buvo ir tokių, kurie eterį turėjo palikti tik dėl to, kad prieš plieskiančias kameras siaubingai prakaituodavo. „Mes su J.Baranausku neprakaituodavome niekada. Yra tokia nuotrauka - Juozas sėdi pamerkęs kojas į dubenį, bet ant veido - nė vieno prakaito lašo", - juokiasi moteris.

Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą studijavusi G.Bigelytė tuo metu šoko universiteto dainų ir šokių ansamblyje, dirbo diktore, rašė laidų scenarijus, pati vedė laidas, koncertus. Ištekėjo ketvirtame kurse, sulaukusi 21-erių. Penktame kurse, gindamasi diplominį darbą, jau sūpavo pirmagimį Gediminą.Nors šokius ansamblyje teko pamiršti, bet iš eterio pasitraukusi nebuvo. Tais laikais, pasak Gražinos, buvo žvėriški įstatymai - praėjus... dienų po gimdymo, moteris turėjo eiti į darbą.

Samdė auklę, močiutės padėjo, užtat abu jos sūnūs išvengė darželio. „Kalbos, kad augindama du vaikus karjeros nepadarysi, yra blefas. Jeigu norėsi, jeigu tau Dievo duota, tai ir padarysi. Ir už vaikų slėptis negalima. Nei vyrams, nei moterims. Šeima yra tvirtovė, o ne koks nors trukdys. Jeigu moterys numeta vaikus kam nors arba veda juos į darželį, kad galėtų pasėdėti kavinėje, kokie gali būti komentarai!

Nei karjeros tokia moteris nepadarys, nei gerą šeimą turės. Vaikai - mano organizmas, mano gyvenimas. Aš jų norėjau, aš juos ir turiu.

Tauškia visi, kad vaikai trukdo. Neturėk tada vaikų! Bet ką gi turėsi senatvėje? Koks gyvenimas be vaikų ir anūkų?" - nukerta šeimą ir žvaigždės karjerą beveik 40 metų derinusi moteris.

Ir prie kiaulių, ir koncertų salėse

Bet lengva tikrai nebuvo. 1970-1972 metais netoli Kapčiamiesčio, gražiame Padumblių kaime, abu su vyru atstatinėjo karo ir pokario sugriautus senelių namus. Sodas be tvoros, aplinkui dilgėlės, usnys... Pradėjo remontą.

Kaip tik tuo metu porai savaičių su Lietuvos kultūros darbuotojų delegacija turėjo išvykti į tuometę VDR, į Erfurtą vesti koncerto, kuriame dalyvavo „Armonika", žymiausi operos ir baleto teatro artistai. Pamatė ne tik Erfurtą, bet ir Berlyną, besisukantį televizijos bokštą, Berlyno sieną, Vakarų Berlyną. Lygius laukus, nušienautas pakeles, lygias lyg stalas aikštes. Jautėsi lyg sapne.

„Grįžau į Padumblius ir galvoju, gal šitą usnynę, išgulusius ir perdžiūvusius kolūkio rugius ugnimi paleisti?" - svarsčiusi G.Bigelytė. Nepaleido. Abu su vyru ir dviem dar mažais vaikais ėmė kurtis, pasistatė židinį, vonią, iškalė lentelėmis sienas, grindis. Prisodino bijūnų, serbentų, pastatė šiltnamį. Plovė grindis, tampė karučius su žemėmis, virė valgyti, skalbė, ruošė atsargas žiemai.

Deja, niekas iš giminių nepasakė: „Pailsėk, Gražina, tau šiandien dar reikės budėti eteryje, vesti „Panoramą", „Vilniaus bokštus" ar Sauliaus Sondeckio kamerinio orkestro koncertą". Vėliau mama įsigeidė auginti kiaulę. Ne kartą Gražina šėrė tą kiaulę, o sesers vyras, garsus operatorius Gintautas Dapkus, žiūrėdamas juokėsi pro juodą ūsą: „Ot, kad tave dabar kas nors pamatytų..."

„Ir kas čia tokio - tipena sau tokia moteriškaitė, Lietuvos grožio simbolis, su kibirais jovalo kiaulių šerti, o paskui išvažiuoja į Erfurtą vesti koncertų. Visi smagūs, linksmi. Niekam nė į galvą neatėjo, kad aš ką tik šėriau kiaules", - sarkastiškai svarsto G.Bigelytė.

Moterims diktavo aprangos stilių

Buvo visko, bet viena gražiausių Lietuvos moterų šiandien neneigia, kad kažkada prie televizorių prigludusioms žiūrovėms tikrai diktavo aprangos stilių. Daugelis kirpdavosi „kaip Bigelytė", rengėsi „kaip Bigelytė". Kulinarijos parduotuvėse pasirodė jos vardo tortas „Gražina", o jos baltas krimplino kelnes, kurias mūvėdama vedė laidą vaikams, įsidėmėjo net tuometis RTV komiteto pirmininkas Jonas Januitis.

Gražina į jo priekaištus, kad nedera pasirodyti eteryje kelnėtai, atšovusi: „Jei aš būčiau dėvėjusi sijoną, tai laida būtų buvusi ne vaikams, o jų tėvams".„Mano polinkis į grožį paveldėtas iš auksarankės mamytės ir mokytojo tėvelio. Jeigu kas nors išgelbės pasaulį, tai grožis ir meilė", - neabejoja Gražina.Rengdavosi tik Vilniaus modelių namų drabužiais, kurie buvo garsūs visoje Sovietų Sąjungoje. Jeigu sverdavo ne 49, o 53 kilogramus, puldavo į paniką. Buvo ypač liekna, todėl visi televizijos išnuomoti ar nupirkti drabužiai jai buvo per dideli.

„Daug gražių suknelių man pasiuvo mama. Buvo laikas, kai ir pati pasisiūdavau vieną kitą sijonuką. Yra buvę, kad per trejus metus numezgiau 17 megztinių", - pasakoja G.Bigelytė.

Bet taip reikėjo - sau ir vyrams reikėjo megztinių, nes pirkti nebuvo. Ne vienoje nuotraukoje ją matome su virbalais rankose. Negi darbe megzdavo? „Megzdavome. Ypač mėgdavo megzti Regina Jakubauskaitė. Rodo filmą, lauki kitos laidos anonso ir mezgi".

Ar niekada nepavėlavusi įšokti į kadrą. „Labai gerai pasakėte - įšokti... Viduje tiksėjo vidinis laikrodis, tai ir nepavėluodavome", - mena Gražina.Savo išvaizda norėjo padaryti įspūdį - ne tik televizijoje, bet ir Palangoje, ir Valakampių pliaže. Treniruodavosi, plaukiodavo - nuo Verkių malūno iki prieplaukos nesustodama nuplaukdavo devynis kartus. Dabar į Valakampius važiuoja pasivaikščioti.Beje, iš darbo televizijoje į namus Žvėryne eidavo tik pėsčiomis. „Bet tas vaikščiojimas kažin ko neduoda - viską reikia daryti su saiku", - įsitikinusi sunkia liga persirgusi moteris.

Populiarumo viršūnė - „Šeimininkės rytmetyje"

Daug važinėta po užsienius. Su reprezentacinėmis televizijos programomis aplankyta visa Sovietų Sąjunga - sąjunginių respublikų sostinės, kur ji turėjo vesti televizijos laidas, programas „Intervizijai". Dirbant televizijoje pasiūlymų filmuotis buvo begalės, bet RTV vadovybė draudė.

Kaip ir dabartinės įžymybės, buvo kviečiama vesti įvairių renginių, vakarų. Buvo sodinama prie valdžios vyrų, kurie ją vertino. Pirmajai suteikė aukščiausiąją kategoriją, LTSR nusipelniusios artistės vardą, paskyrė puikų atlyginimą.

Prasitaria, kad vesdama „Šeimininkės rytmetį" jautėsi pasiekusi populiarumo viršūnę, piką. Apie ką tik laidoje nekalbėjo, ko tik moterų nemokė! Ir drabužius pasisiūti, ir megzti, ir gėles sodinti, ir tortus kepti. Laidoje dalyvaudavo garsiausi Lietuvos psichologai, gydytojai, mokytojai, dizaineriai. „Visus kalbinome, spaudėme, kad tik moterims būtų naudos", - mena Gražina.

Pati buvo talentinga, todėl galėjo sau leisti daug ką. Pati sau kūrė įvaizdį - šukuoseną, drabužius. Bardavosi su tais, kurie norėjo kokį nepatinkantį šinjoną ar peruką prisegti, per plačiu švarku aprengti, nenorėjo teptis ant veido sovietinės kosmetikos.

„Kai rengdavau „Šeimininkės rytmetį", po laidos turėdavau eiti į rytinį posėdį, kur visus „skalbdavo". Bet aš nebuvau nė į vieną nuėjusi. Pasakiau: „Ne jums mane mokyti daryti laidas". Man nereikėjo to „skalbimo". Pati sau buvau labai kritiška, bet biurokratams neleidau manęs taškyti. Kraujo man tai kainavo, bet savo pasiekdavau".Ar tai reiškia, kad buvo kobra? „Ne. Buvo didesnių kobrų už mane... Pagal Zodiaką esu Jautis. Bet tik tris kartus esu sukėlusi žemės drebėjimą. Esu kietas akmuo, į kurį viskas subyra. Esu tiesmuka, stipri. Niekada nesiskundžiu gyvenimu, man padeda humoro jausmas".

Prisimena situaciją, kai į Lietuvos 45-mečio minėjimą susirinko visa televizijos grietinėlė. „Vyrai šokinėja apie mane su konjaku, bet vienai kietu būdu garsėjančiai žurnalistei, matyt, tai nepatiko. Ir ji man metė vieną „špilkutę", kitą. O aš pasižiūriu į ją ir sakau: „Miela ponia, šitoje televizijoje ir iki jūsų buvo kobrų". Kol nusileidau laiptais iš antrojo aukšto, apie tai jau visi šnekėjo ir citavo šitą mano posakį", - reikšmingai šypsosi Gražina.

Ištikimybė - vienai meilei

Aplink Gražiną nuolat sukosi bohemos žmonės, bet ji netoleravo jų vakarėlių, nors jos grožis, erudicija, komunikabilumas traukė žmones. Atsimena, kaip su tuomet dar jaunu ir žaviu inžinieriumi Henriku Juškevičiumi (dėvėdama super mini!) šokdavo rokenrolą, buvo tikra stileiva.

Nors gerbėjų netrūko, pati jų neprovokavo. Vyrams ji rūpėjo, bet buvo labai šalta. Tačiau jai skiriamo dėmesio nesureikšmino: „Tai kad apie visas jaunas šokinėja". Buvo ištikima vienai meilei. Kitos - tik sudužusios širdies lopymas. Emocijos niekada nenustelbdavo proto.

Su vyru Vladu Bulavu išgyveno 40 metų, bet išsiskyrė. Juokauja, kad jautė kaltę prieš išsiskyrusias drauges. O jei rimtai? Gal vyras jautėsi žmonos šešėlyje? Į šį klausimą G.Bigelytė atsako gerai pamąsčiusi: „Jis man sakydavo: „Visur tu žvaigždė, bet namie - višta". Kai grįždavau po gastrolių su glėbiais gėlių, turėdavau jas pasidėti ant žemės, nusivilkti paltą ir pati jį pasikabinti. Tuo viskas pasakyta. Bet vyro jau nebėra, nenoriu nieko daugiau kalbėti".Bet buvo ir labai gražių akimirkų. Vyras dažnai ją nuveždavo į darbą ir parveždavo. Prisimena, kaip prieš Naujuosius, likus 15 minučių iki dvyliktos valandos, kai įjungdavo Maskvą, jis atvažiuodavo ir abu lėkdavo namo.

Per Kūčias irgi tekdavo dirbti: „Prisinešdavome į darbą kūčiukų, silkių ir švęsdavome Kūčias". Net partiniai kišenėse būdavo prisikišę kūčiukų. Nesakau, kad jie nebuvo komunistai, bet kad Kūčias šventė - tai tikrai".Moteris didžiuojasi savo jau suaugusiais sūnumis. Vyresnysis Gediminas gyvena Kaune, Viktoras su šeima įsikūręs antrajame Bulavų namo aukšte.

Šeima - aukščiau visko

Abu sūnūs augina po dvi dukras - Aistę, Giedrę, Kamilę ir Dominyką. „Dievinu anūkes. Ir jos mane myli. Kartu su jomis mokomės, piešiame, skaitome, atsisėdusios į supamąją kėdę dainuojame. Jas mokau to, ko mane mokė močiutė, kuri sakydavo: „Gražinute, žinau, kad neini į bažnyčią, nesimeldi, bet pagalvok prieš guldama, ar negalėjai padaryti per dieną dar daugiau gero".

Šitas jos posakis man - kaip malda, kaip mantra.Gražina labai ilgisi Uzbekijoje gyvenusio ir mirusio mylimo brolio Vytauto. Jaunystėje buvęs žinomas džiazmenas vėliau tapo chemijos profesoriumi, habilituotu mokslų daktaru, Uzbekijos mokslų akademijos premijos laureatu, dirbusiu branduolinės fizikos institute.

„Aš juo didžiuodavausi, o jis mane dievindavo", - prasitaria Gražina. Uzbekijoje brolis atsidūrė susirgęs astma. Mirė abu su žmona per pusmetį, gavę per didelę radiacijos dozę.

Beje, jo sūnus Algis Bigelis Lietuvos televizijoje dirba montažo režisieriumi. „Labai originaliai mąstantis, savo nuomonę turintis vyras", - ir juo didžiuojasi Gražina.

Dažnai jos klausia, ar turinti draugų. „Nieko nėra baisesnio, kaip tavo populiarumo viršūnėje atsiradę draugai. Tai - absoliutus falšas". Jautė juos esant? „Jėzus Marija, ir dar kaip!" - atsidūsta primadona. Anksčiau su ištikimiausiomis draugėmis, kurias vadina masonių lože, pasisėdėti susirinkdavo Gražinos namų kiemelyje, kur vasarą žydi jurginai, lineliai, flioksai.

Aptarinėdavo spektaklius, televizijos programas, net politiką. Švęsdavo gimtadienius, iki ašarų prisijuokdavo, bet dabar taip būna vis rečiau. „Aš - labai vienišas katinas. Kad ką nors specialiai organizuočiau? Ne. Nebent trečią Kalėdų dieną pas kurią nors susirenkame. Nes paprastai aš negaliu - prisirenka pilni namai vaikų ir anūkų. Kol pas mane būna, jų palikti negaliu. Šeima man - kaip kumštis, - parodo suspaustą ranką. - Pasiplepėjimai su draugėmis tada nerūpi".

Rašo eilėraščius, dienoraštį, prisiminimus

38 metus televizijos lempų švitintai Gražinai 1991-aisiais buvo diagnozuota inkstų liga. Ištvėrusi operaciją ir gydymą hormonais, nuo kurių priaugo svorio, įsidarbino radijo stotyje „Vilniaus varpas" ir pirmoje privačioje sostinės galerijoje „Vilnius ir dailė".Iki pensijos buvo likę treji metai. Ar tada jos namuose atsirado dar daugiau paveikslų? „Ne. Paveikslai mūsų namuose atsirado labai seniai. Kai kurie - prieš 30-40 metų. Vienu metu nepirkau nieko kito, tik paveikslus. Ant sienų sukabinti mano kailiniai, suknelės, karoliai", - į meno kūrinius mosteli Gražina.

1996-aisiais buvęs Vilniaus televizijos vadovas Vytautas Kvietkauskas ją buvo sugrąžinęs į televiziją, kur moteris sukūrė 17 laidų ciklą „Popietė su Gražina Bigelyte".„Dariau, ką norėjau ir laida man sekėsi. Kvietė dar vienam sezonui, bet iš visur reikia išeiti laiku. Be to, buvau po sunkios ligos, tad žiūrovams atsisveikindama pasakiau, kad išeinu atostogų. Jau užteko. Man buvo 58-eri".

G.Bigelytė džiaugiasi pasikeitusiu gyvenimu - nebereikia iki išnaktų budėti televizijoje, o rytą keltis pusę šešių ir važiuoti į ryto programą. Ką veikia? Klausosi radijo, žiūri žinias, „Panoramą". „Anksčiau labai mėgau krepšinį, bet kai nėra mano Arvydėlio (Sabonio. - Red.), nebe taip dažnai", - prisipažįsta Gražina.

Vis dėlto nuo televizijos nenutolo. Rašo eilėraščius, dienoraštį, atsiminimus apie televiziją ir savo gyvenimą. Tai - jos žvilgsnis į šias dienas - žaismingas, moteriškas, vietomis net sarkastiškas. Galėtų atsiminimus išleisti atskira knyga.„Žinau, kad išleista ji taptų bestseleriu. Bet kodėl turėčiau daryti rašytojos karjerą?" - svarsto Gražina.

...ir viskas:)

Taigi, vakar (penktadienį, spalio 30 dieną 11.00 perskaičiau paskutines savo žinias ExtraFM radijuje. Daugiau nei 3 metai tiesioginiame eteryje. Kasryt. Visko buvo, bet.. Prisiminimai kuo puikiausi. Bet krizė suėdė ir mano žinias:) Ką padarysi... Aišku, labai pasiilgsiu tiesioginio eterio - jau seniai esu nuo jo priklausomas. Nuo 2000-jų kovo 3 iki 2009 spalio 30 beveik be pertraukų (na, atostogos, išeiginės ir t.t. ir pan.) 3 radijo stotys - "Žinių radijas", "Kauno fonas" ir ExtraFM. Beveik dešimtmetis tiesioginiame eteryje...Matyt, jau laikas buvo sustot. Todėl žingsnis ir planuotas (pasitraukti turėjau jau liepos pradžioje, bet įkalbėjo dar padirbėti)ir apsvarstytas. Juolab, kad be radijo nelieku. Savaitgalinis "Kultūros krantas" ir toliau ExtraFM eteryje, tad iki kito susitikimo:)

PREMJERA - "Šalti apkabinimai"

Kauno kino festivalio lankytojai jau spėjo pamatyti naujausią ispanų režisieriaus Pedro Almodóvaro filmą "Šalti apkabinimai" su Penélope Cruz. Nuo vakar su šia drama gali susipažinti ir visi likusieji.

Nepalankios recenzijos

Atrodo, kad šešiasdešimtąjį gimtadienį pasitikęs "Šaltais apkabinimais", modernaus kino klasiku tapęs P.Almodóvaras ryžosi pradėti naują savo kūrybos etapą. Ir taip nuliūdino nemažą dalį gerbėjų armijos.

Šių metų Kanų kino festivalyje "Šalti apkabinimai" negavo jokio prizo. Tuoj po premjeros pasirodžiusiose recenzijose nuvilnijo apmaudūs atodūsiai, kad šį kartą P.Almodóvaro kūrinyje nėra nei ekstremalių provokacijų, nei pykčio, nei tikros aistros, o tik tylus senstančio žmogaus liūdesys. Kai kas net pasiskubino pateikti įžeidžiančias medicinines diagnozes.

Tačiau šie apibendrinimai apibūdina tik jų autorius, o ne patį filmą. Taip, šį kartą P.Almodóvaro filme nerasime kai kurių jį išgarsinusių sudedamųjų dalių. Transvestitų paradas, kuris taip dažnai pagardindavo ant kičo ribos balansuojančias ankstesnes pikantiškas istorijas, šį kartą tikrai neblaško dėmesio.

Susigalvojo antrą gyvenimą

Jau nuo pirmų "Šaltų apkabinimų" kadrų pasineriame į režisieriaus seniai pamėgtų mistifikacijų pasaulį. Kad ir šį kartą žiūrėsime painios konstrukcijos filmą, aišku iš karto. Akivaizdu ir tai, kad "Šaltuose apkabinimuose" kaip niekada daug autobiografinių motyvų.

Pagrindiniam filmo herojui – režisieriui Mateo Blanko – visada knietėjo patirti kur kas daugiau, nei žmogui įmanoma. Todėl jis susigalvojo sau kitą gyvenimą. Jame pasivadino Hariu Keinu – avantiūristu, kuris likimo valia tapo rašytoju. Šiuo vardu Mateo pasirašinėjo visus savo scenarijus ir net nepastebėjo, kad pavirto savo paties fantazijos vaisiumi.

Bet baisi automobilių avarija, per kurią Mateo prarado regą, įnešė į šią dvigubo gyvenimo epopėją jo didenybės Likimo surežisuotų mizanscenų. Dabar aklas vyriškis tegali tik rašyti scenarijus ir įsivaizduoti, kad ankstesnis jo "aš" žuvo su mylima moterimi.

Filmas filme

Režisierius visada sugebėdavo iš piršto išlaužtiems muilo operų elementams surasti kur kas rimtesnį vardiklį. Tačiau dabar šį jo pomėgį nustelbia ryškus kinematografinis kontekstas.

Kaip ir anksčiau sukurtuose filmuose "Pasikalbėk su ja" (2002 m.) ar "Blogas auklėjimas" (2004 m.), P.Almodóvaras naudoja pasakojimo struktūrą filmas filme. Citatų iš kino klasikos čia tiek daug, kad būtų galima prie filmo recenzijos pridėti ne mažesnės apimties kino šedevrų sąrašą – panašiai kaip istorinės tematikos romano pabaigoje pateikiami paaiškinimai.

Dokumentiniai kadrai su susipynusiais mirusių meilužių kaulais iš Roberto Rosselinio dramos "Kelionė į Italiją" (1954 m.) P.Almodóvaro filme ataidi kaip visai kitokia metafora.

Ir Hario Keino pavardė, be jokios abejonės, yra nuoroda į komplikuotos struktūros klasikinius filmus "Pilietis Keinas" (1941 m.) ir "Trečiasis žmogus" (1949 m.). Pirmajame garsus JAV aktorius Orsonas Wellesas vaidino mistiniu šydu apgaubtą Čarlzą Fosterį Keiną, kurio tikroji tapatybė neišryškėjo net ir keturiems jį pažinojusiems žmonėms pateikus jo apibūdinimus. Antrajame O.Wellesas vaidino ne mažiau mįslingą nusikaltėlį Harį Laimą, kuris pokario Vienoje inscenizavo savo mirtį, kad įgavęs nesugaunamo vaiduoklio pavidalą galėtų manipuliuoti filmo herojų (ir žiūrovų) emocijomis.

Panašių siurrealistinių detalių apstu ir "Šaltuose apkabinimuose". Čia pats ryškiausias dramatiškos praeities vaiduoklis yra filmas "Merginos ir lagaminai", kurio scenos vis iškyla kaip dabartinių įvykių kamertonas. Ir kaip patį P.Almodóvarą išgarsinusio filmo "Moterys ties nervų krizės riba" (1988 m.) autoparodija.

Būtina iššifruoti

Dievaži, šifruoti gausius kinematografinių citatų kodus "Šaltuose apkabinimuose" yra didžiulis malonumas. Bet tik tiems, kurie neblogai susipažinę su pasaulinio kino aukso fondu. Kitaip filmo herojų dialoguose nuolat skambantys klasikinių šedevrų pavadinimai bus tik nieko nesakanti abrakadabra.

Kad P.Almodóvaras myli kiną, seniai ne paslaptis. Jis visada lengvai žongliravo kino klasikos perliukais, kurdamas savo iliuzijų pasaulį, kuris režisieriui akivaizdžiai mielesnis už realybę. Nes kino pasaulį kuriantis menininkas tarsi demiurgas gali daug ką pakeisti. Net ir po daugelio metų. Net ir tada, kai tenka iš naujo montuoti seną filmą jau netekus regos. Juk kiekvienas filmas privalo turėti pabaigą.


--------------------------------------------------------------------------------

"Šalti apkabinimai" ("Los abrazos rotos") *****

Drama. Ispanija, 2009 m. Rež. P.Almodóvaras. Vaidina P.Cruz, Lluísas Homaras, Blanca Portillo, Ángela Molina, Lola Dueñas, Rossy de Palma, Alejo Sauras, Chus Lampreave.

veiksmas 2

humoras 1

įtampa 2

erotika 1

siaubas 1


--------------------------------------------------------------------------------

Kada gi tos vestuvės?

Jau daugiau kaip metus garsiai kalbama, kad 35 metų P.Cruz netrukus turėtų ištekėti už 40-mečio ispanų aktoriaus Javiero Bardemo (nuotr.). Tačiau vestuvių kaip nėra, taip nėra.

Į visus raginimus greičiau susituokti "Oskaro" už vaidmenį juostoje "Šioje šalyje nėra vietos senukams" laureatas J.Bardemas atsako tyla.

Teigiama, kad temperamentingoji aktorė mylimajam galų gale pareiškė ultimatumą: "Arba vesk, arba išeinu!" Tuomet Javieras kreipėsi į savo motiną ir ji patarė sūnui jokiais būdais nepaleisti P.Cruz.

Prieš mėnesį pora pastebėta išeinanti iš akušerijos klinikos Madride. Tačiau aktoriams artimi žmonės prisiekinėja, jog P.Cruz nesilaukia.


--------------------------------------------------------------------------------

Pankuojantis P.Almodóvaras

P.Almodóvaro braižą sunku su kuo nors supainioti. Visi šio režisieriaus filmai išsiskiria šokiruojančiomis ir herojų sielas apnuoginančiomis scenomis. Tačiau yra dar viena detalė, kuri dažniausiai ne itin pabrėžiama. Tai – filme skambančios dainos. Vos prasidėjus filmui, sąmoningai ar ne, dauguma žiūrovų tikisi išvysti dainuojantį bent vieną iš herojų.

Pats režisierius 1970-ųjų pradžioje priklausė pankišką roką atliekančiai muzikos grupei (nuotr.). Galbūt tai ir turėjo įtakos P.Almodóvaro filmų muzikiniam apipavidalinimui.

G. Jankausko recenzija (www.kaunodiena.lt)

Viktorija Stanelytė (Triumfo arka 2009)

Man labai patiko - lengvas koloratūrinis sopranas. Gaila, kad neobjektyviai ir labai staigiai buvo išbalsuota - manyčiau neatsitiktinai, nes mano supratimu turejo užimti žemiausiai 3 vietą:) kaip ten bebūtų - verta paklausyti:)

"You Raise Me Up"

"Sempre libera" - La Traviata

Algis Ramanauskas - Greitai apie ...:)

Nedidelė ištrauka:

– Ko reikia, kad "įlįstum" į teliką šiais sunkiais laikais?

– Sėkmės ir talento. Bet kartais pakanka tik sėkmės ar stebuklo. Geras pavyzdys yra Mantas Petruškevičius. Kas jis po velnių toks? Jį reikėtų vyti su ilga smirdančia švabra iš televizijos pas Graužinienę į namus valyti unitazo. Ką mes turime? Kažkokia beždžionė vapa triapkos balsu eteryje kažkokį gavno, ir visos Lietuvos bobos (ne moterys) nuo jo alpsta.

"Mados reido" idėja yra gera, bet jeigu tą laidą vestų ne Petruškevičius, o bet-kas-geriau-prašnekantis-ir-stilingiau-atrodantis, ta laida turėtų dar geresnį reitingą. Žinot, aš kartą mačiau Petruškevičių su tokiais batukais... Tai buvo ant basos kojos užmautos šūdinos tapkutės su BANTIKAIS. Man atrodo, tai draudžiama įstatymų. Turėtų būti...

Yra sveikas protas, kuris aiškiai sako, kad Petruškevičius yra siaubingas laidos vedėjas – erzinantis gerą skonį turinčius žiūrovus. Jis yra žmogus, kuris leidžia sau sakyti "bože moj". Žinot, tai jau yra jopšichmat'. Jeigu jis tai sakytų juokais, tai gali sueiti juokais. Bet jam tai vargu ar juokai.

Jau nekalbant apie tai, kad sveikas protas aiškiai sako – kas susideda su Graužiniene, tas yra tik dar viena graužinienė.

Aš nepagailėčiau 300 Lt, kad Graužinienė jį suvalgytų, kaip Gėlė Žudikė.


www.kaunodiena.lt/laisvalaikis

Antra mūsų laida

O mes su kolege Egložata esame tikri darboholikai:)
Dar Init TV/Vinita trečią sezoną ketvirtadieniais turime tiesioginę laidą NUOMONĖS.
Visai šaunu, sakyčiau:)
http://www.init.lt/main.php/id/185/lang/1

Vilniaus dangų nušvietė įspūdingi fejerverkai

Sostinės Vingio parke ir jo prieigose penktadienio vakarą neliko nė vienos piktosios dvasios – jas išbaidė fejerverkai, kuriuos į padangę iššovė tarptautinio festivalio „Vilniaus fejerija 2009“ dalyviai.
Pirmąjame tarptautiniame fejerverkų festivalyje varžėsi profesionalios pirotechnikų komandos iš Latvijos, Estijos ir Baltarusijos.

Čia žiūrėkite reportažą iš Vingio parko:
http://www.lrytas.lt/videonews/?id=12539523511253695105&sk=5


Nekonkursinio lazerių ir pirotechnikos šou Vilniaus Vingio parke metu į orą buvo leidžiami tik pačių lietuvių kurti fejerverkai.
Dar IX amžiuje Kinijoje atrasti pirotechnikos efektai pirmiausia buvo skirti ne pramogai, o blogio jėgoms gąsdinti. Bet ugnies šokis padangėje pasirodė toks žavus ir kerintis, kad fejerverkai išliko ir tuomet, kai jų magiška galia niekas nebetikėjo.
Žiūrovams fejerverkas – šventė, trunkanti nuo kelių iki keliolikos minučių.
Kad ji būtų kuo įsimintinesnė, būriui chemikų, technikų, ugnies dizainerių teko darbuotis valandų valandas.

Mūsų MŪZOS

Štai ką mes su kolege Egle darome šiuo metu:) TV laida (iki 2008 metų vadinosi "Kultūros centras" ir rodyta 5kanalas TV) vadinasi Mūzos ir, suprantama, skirta kultūrai ir meno reikalams. Ją rodo Lietuvos ryto TV, dar kartoja ir Init TV/Vinita. Ir galite pasižiūrėti internete: http://tv.lrytas.lt/index.php?cid=19&item_id=1015


o čia trumpas siužetas iš laidos, kuri eteryje rodyta 2009 spalio 3 dieną:
Mūzos/LRtv

Socialinis eksperimentas „Prasimaitinti už 4 litus"

Tūlas visuomenės aktyvistas Vaidotas Ilgius šių metų rugsėjo 7 dieną pradėjo socialinį eksperimentą „Ar įmanoma išgyventi keturias savaites Lietuvoje maistui skiriant 4 litus per dieną?“

Šios akcijos idėja paprasta – išleisti maistui ne daugiau kaip 4 litus per dieną. Eksperimentas baigsis šeštadienį, spalio 3 dieną. Atlikti šį eksperimentą V. Ilgių paskatino „Maisto banko“ – labdaros organizacijos, renkančios labdarą maisto produktais, – veikla. Savo įspūdžius eksperimento dalyvis surašo į tinklaraštį ilgius.blogas.lt. Jūsų dėmesiui keli įrašai iš šio blogo:

2009-09-07

Atėjo laikas savo kailiu patirti, ką reiškia valgyti už 4 Lt per dieną. Vaikštant po parduotuves ir užsirašinėjant produktų kainas, šis iššūkis neatrodė toks jau ir baisus. Pasirodo, kai kurios ligonininės savo pacientus pamaitina už 4 Lt per dieną. Aišku, ligoniai sakosi gyvastį palaiko naminiu maistu. Kalėjimuose, sako, geriau maitina. Internetas pataria naudotis nuolaidomis ir užsipirkti didesnius kiekius maisto – taip ir padarėme. Turiu įvairių kruopų, iš turgaus bulvių, kopūstų, svogūnų. Pradėsiu nuo paprasčiausių dalykų, vėliau ieškosiu būdų tobulinti. Gal nepavyko nusipirkti pigiausių produktų, bet su laiku tikiuosi išmokti. Jei kamuos alkis, gersiu vandenį iš krano (ne, jis nėra visai nemokamas, bet…)

Taigi – pusryčiams avižų košė su šlakeliu pieno ir arbata (83 ct). Pietums – iš vakaro su svogūnais ir šiek tiek šoninės pakeptos bulvės, arbata (1,43 Lt). Vakare – paskaninta miežinių kruopų košė, arbata (1,28 Lt). Kol kas visai neblogai – 3,65 Lt. Dienos bėgyje paskaičiuosiu, manau, galėsiu sau leisti kelias slyvas ar obuolį. Gal kavos su sausainiu.

Rytinė košė išėjo sprangi – ką gi, maža patirties, pyliau per mažai vandens ir pieno. Bet iki pietų jaučiausi sotus. Tiesa, viduriuose vyko visokie didelio komforto nekeliantys procesai, bet gyventi ir dirbti galima. Atsilaikius bendradarbių vaišinimams, po pietų jau ėmiau svajoti apie vakarienę. Seilės teka kaip iš krano, geriu vandenį puodelis po puodelio. Taip, perspektyva eiti alkanam miegoti.

Spėju, kad reikia planuoti valgyti daugiau/dažniau maisto. Rytdienai išsiviriau daug ryžių su daržovėmis, nebrangiai išėjo, žiūrėsiu, į kiek porcijų išsidalins, kad nereiktų kęsti alkio. Tikiuosi sutilpti į tuos 4 Lt per dieną.

2009 09 08

Miegojau gerai. Ryte košę viriau skystesnę, daugiau pieno, išėjo gana skani, ir dar pavakariams liko. Bet apie devynias ėmė taip tragiškai skaudėti galvą, iki pat antros jaučiausi ligonis, nemačijo nė konferencijos nemokama kava su saldainiu. Jei taip maitinantis genda sveikata, tai maistui sutaupytas resursas atiteks farmacininkams. Beje, ar vitaminus turėčiau priskaičiuoti prie “4 Lt per dieną” biudžetui?

Pietums ryžiai su daržovėmis, indiški prieskoniai pikantiškai pataiso skonį. Vienas taupus draugas sako, kad žmogui turėtų užtekti ryžių ir vandens, bet dar darbui nepasibaigus jutau stiprų alkį. Vandens tiek nesu gėręs niekad kiek dabar. Sako, kad vyrui turi užtekti 500 g porcijos, gal aš tiesiog dideli vyras, nežinau. Vakare (viena akim žiūrėdamas TV liūdną vaizdą Vroclave) išsiviriau didžiulį katilą makaronų su padažu (kon. pomidorai, svogūnas, turginės paprikos, nukainuotos giminių dešrelės ir prieskoniai). Pasirodo, kuo didesnį kiekį verdi, tuo pigiau porcija gaunasi. Tik nuobodu valgyti tą patį. Nors jaučiausi prikirtęs, apie vidurnaktį vėl seilės kibirais – nesotu kažkaip? Keistas jausmas – apėmęs alkis, nors pilvas netuščias. Kitą savaitę reiks pasidomėti kalorijom.

Dienos rezultatas – 3,32 Lt – visai neblogai (nemokama kava:). Ta proga išgėriau stiklinę akcijinio Švyturio (0,96 Lt), kadangi ketvirtadienį vėl konferencijoje, o penktadienį badausiu, tad nieko baisaus dienos biudžetą viršyti :)

2009 09 12

Toliau apie tai, kaip sekasi laikytis valgant už „eurą” per dieną Ketvirtadienį buvau pavaišintas pietumis ir vakariene, bet kažkokiu būdu sugebėjau netilpti į 4 Lt. Tridienis neprivalgymas pramušė susivaržymo užtvankas. Pretekstas penktadienį nebadauti tapo dar viena konferencija bei tai, kad prisiruošiau tiek maisto, kad nesuvalgius būt reikę išmesti, ir visas taupymas šuniui ant uodegos.

Rašo, kad alkanam geriau neiti į parduotuvę – neatsispyriau penktadienio vakaro nuotaikai – akcija „Sangria tetrapakui“. Laimei, maisto atsargas papildė giminių įduotos rudens gėrybės. Peršasi išvada – norint pusėtinai laikytis tuo 4 Lt/d. režimu, turi:

a) priimti įžadus ir praktikuoti susilaikymą, nepaisyti seilėtekio ir kitokio diskomforto – vaikštai susiraukęs arba užsiimi joga ir esi laimingas kaip koks Indijos sadhu…

b) nuolat sukiotis renginiuose – laikai, kai konferencijų dalyviai šluodavo maistą, liko praeityje – paprastai seminare dalyvauja mažiau žmonių nei numatyta, ir maisto lieka per akis. Kas nepažįsta senuko zomšo švarku, kuris nekviestas ateidavo į visas viešai anonsuojamas spaudos konferencijas, prezentacijas etc. – ir pavalgęs žmogus būdavo, ir pabendravęs;

c) žinant tėvų, senelių ar tetų polinkį prisiauginti gerokai daugiau daržovių ar vaisių – svečiuotis, bičiuliautis, siūlyti padėti nuimti derlių ar kitaip užsitikrinti sveiko ir skanaus maisto iš daržų bei sodų tiekimą. Aišku, rudenį bepigu taip kalbėti, bet kertu lažybų, kad dažnas turime spintelėje užpernykščių mamos įdėtų marinuotų patisonų ar uogienės.

Susumavus išeina minusas: III – 4,5 Lt, IV – 4,21 Lt, V – 6,21 LT (sangria), VI – 5,14 Lt (deficitinis pepsi max). Vieną dieną turėsiu nevalgyti , kad sutilpčiau į normą. Juk kažkur žmonės sugeba papietauti už 0,86 Lt…

2009-09-23

Prabėgo kita valgymo už 4 litus per dieną savaitė, laikas apibendrinimams. Išvada – gyventi galima, tik nepatogiai. Labai daug laiko atima kalkuliavimai, tinkamo maisto paieškos ir gaminimas. Jei žmogus turi dirbti (darbo paieška – irgi darbas), auginti vaikus, slaugyti artimuosius – turėtų būti tikrai sunku. Kai vakare guliesi rydamas seiles, būni suirzęs – tikiu, kad 200 000 piktų žmonių armija šiandien lengvai galėtų sukelti didžiulius socialinius neramumus.

Valgau pigesnius produktus, valgau mažiau (sveriu mažiau atitinkamai, kas džiugina). Kai kurie pigūs produktai ne mažiau skanūs nei brangieji (Kaimiškos 2 r. dešrelės arba Seimo arbatiniai sausainiai). O vat „Turisto pusryčiai” buvo visiškai nevalgomi. Gausiai naudojuosi progomis nemokai pavalgyti renginiuose, mielai pasiduodu vaišinamas, labai gelbsti giminių duotos daržovės, pririnkti grybai. Įdomesnės tapo nuolaidos ir rinkodaros akcijos, tradicija tapo lankytis turguje.

Į 4 Lt limitą vargais negalais įtelpu, nors jei įskaičiuoti nemokamai gautus dalykus, tai nepavyktų. Dabar geriau suprantu, kodėl žmonės įlenda į tūkstantines skolas už šildymą ar elektrą – reikia stipriai save kontroliuoti, kad net turėdamas šaldytuve pomidorą ar sūrio jo nesuvalgytum, kai nori. Kalėjime ar ligoninėje paprasčiau – kiek ir ką atnešė, tą ir valgai.

Niekada nekreipdavau dėmėsio į gyvūnų subproduktus. Pigiuose produktuose dažnai naudojami (širdys, plaučiai, diafragmos, odelės, kraujo plazma etc.), gryname pavidale dar neišbandyti (nors planuoju pasigaminti ką nors iš inkstų). Sako, pigesniuose produktuose daugiau ir žalingų konservantų, bet juk neturiu iš ko rinktis. Sveikatos tokia dieta turbūt neprideda. Aišku, mitybos piramidės pagrindas – kruopos-bulvės-makaronai. Rytais nebrangu išsivirti avižinės košės, (ačiū Annai už patarimus) pasikepti kiaušinį ar paskrudinti kelias batono riekeles su trupučiu patarkuoto fermentinio sūrio.

Dažnai kirba mintis nutraukti eksperimentą anksčiau – darbas darbą veja, o ir koks skirtumas, po savaitės ar dviejų grįšiu į normalų režimą. Va jei taip metus ar du – būtų galima sukurti ir produktų kainininką, receptainę ar patiekalų kainos skaičiuoklę :) Kai pagalvoji, kad tokiu režimu gyvena dažnas studentas, jauna šeima ar pensininkas, gėda būtų aimanuoti – tęskime, ką pradėję.

Ya no quiero - Jesse y Joy

Ya no quiero - Jesse y Joy
Uploaded by psyque. - Explore more music videos.

Grožis (gal kiek saldu?):)

Olandija... Vėjo malūnai...

FROM the SPACE

Antverpenas ir kiti pasaulio miestai iš kosmoso - 350km aukščio:
http://www.dailymail.co.uk/sciencetech/pictures/index.html?topGallery=1001744

24 valandos Stokholme

Stokholme laikas prabėga nepastebimai, ypač jeigu pažinčiai su juo turite vos šešias valandas. Ant uolų pastatytame Stokholme norėtųsi praleisti bent kelias savaites. Tačiau turime tik vieną dieną.

Keliaudami mažuoju kruizu, keltu Ryga–Stokholmas, rytą atvykome į Švedijos sostinę, o vakarop jau turime grįžti ant laivo denio. Tačiau žinant, ko iš tiesų trokšta širdis, įspūdžiai garantuoti.

Praverčia patarimas

Lankstinukų su reikalinga informacija randame jau savo kajutėse bei jūrų uosto terminale, tačiau nepasigailime pasirinkę mažojo kruizo organizatorių pasiūlytą veiksmų planą. Pirmą kartą viešint daugiau nei milijoną gyventojų turinčiame mieste, neblogai turėti kažką, kas pavedžioja už rankos.
Vos prisišvartavus keltui, į aikštelę prie terminalo vienas po kito išsirikiuoja ekskursiniai autobusai. Juose ir pradėsime pažintį su Švedijos sostine. Ekskursija užtruks dvi valandas. „Kokia kalba pageidaujate ekskursijos?“ – teiraujasi mūsų. – „Rusų? Anglų? Vokiečių?“

Po ekskursijos galima bus neskubant apžiūrėti kurį nors muziejų. O galiausiai liks valanda kita pasidairyti po skandinavišku grožiu alsuojantį miestą ar parduotuves.

Egzotikos mėgėjai galėtų užsukti į ledo barą, įrengtą vien tik iš ledo, kur svečiams stiprieji gėrimai patiekiami vienkartinėse ledo taurėse bei išduodami šilti apsiaustai. Kilmingų sutuoktinių medžiotojai galėtų paklaidžioti po kitas prabangias vieteles, svajodami susitikti kol kas šeimos nesukūrusius karališkosios šeimos palikuonis: princeses Viktoriją ir Madleną, princą Karlą Filipą. Ar tiesiog pastovėti prie karališkosios rezidencijos stebint, kaip poste keičiasi sargyba.

Demokratiška aplinka

Kas yra ta švediška demokratija? Gal ji prasideda nuo to, kad Švedijos pareigūnai, valdininkai asmeniniais reikalais nevažinėja tarnybiniais automobiliais. Net ministrai, parlamentarai į darbą keliauja visuomeniniu transportu. Beje, tai iš tiesų patogu. Nusipirktas bilietas galioja visoms visuomeninio transporto rūšims – vieną valandą.

O gal demokratija prasideda nuo socialinių garantijų – kai darbo netekę žmonės (Švediją taip pat krečia ekonominė krizė) gauna ne tik bedarbio pašalpą, bet ir išsaugo teisę į visas socialines garantijas: susirgę gauna nedarbingumo lapelį bei atitinkamą pašalpą, kaip ir kiti šalies gyventojai, turi teisę į atostogas. Beje, pastaruoju metu į Stokholmą ypač daug švedų plūstelėjo iš provincijos, tikėdamiesi čia rasti darbo. Tačiau didmiestis garsėja ne tik didžiausia darbo rinka, bet ir tuo, kad čia sunku susirasti būstą, labai didelės nuomos kainos. Brangiausiame kvartale kvadratinis metras gyvenamojo ploto kainuoja dešimt tūkstančių eurų, kai vidutinis švedas uždirba du tūkstančius eurų neatskaičius mokesčių. O pajamų mokesčiai – vieni didžiausių Europoje: nuo 30 iki 50 proc.

Moterys pasakytų, kad demokratija prasideda šeimoje. Atostogas kūdikiui prižiūrėti (dažniausiai iki jam sukaks vieni metai) ima ne tik švedės, bet ir, pravaloma tvarka, tėveliai. Pagal įstatymą jie savo mažylius turi auginti du mėnesius. Kai kurios partijos siekia, kad šios atostogos tėvams būtų pailgintos iki pusės metų.

Pasirengę bet kokiam orui

Ant uolų įsikūręs miestas neįprastai žalias, spalvų suteikia mūsų akiai neįprasto komponavimo gėlynai bei gėlinės. Gausu parkų, kuriuose leidžiama netgi rengti iškylas. Švedai moka linksmintis!

Ką tik baigėsi mokslo metai (kaip ir mūsų vaikai, švedai mokosi dvylika metų: dešimtmetė mokykla plius gimnazija), ir abiturientai pasklido į miestą švęsti šios progos. Pasipuošę baltomis kepuraitėmis, susėdę į berželiais apkaišytus, balionėliais papuoštus sunkvežimius, jie šėliodami po miestą suka ratus. Vairuotojams tie pokštai nelabai patinka, tačiau grūmojančio kumščiu švedo nepamatysi.

Smalsu dairytis į svetimo miesto gyventojų veidus. Tačiau staiga prapliumpa lietus. Panašu, kad jis netikėtas tik mums, atvykėliams. Daugelis vietinių žmonių kaip mat išsitraukia visą „amuniciją“: kas apsiaustus, kas ištisus kombinezonus. Net ir kūdikių vežimėliai apvelkami tam skirtais maišais. Orai čia permainingi.

Dugne gulėjo 333 metus

Vienas paprastas švedų inžinierius turėjo slaptą aistrą: atkakliai ieškojo, kur 1628 metais galėjo nuskęsti karaliaus Gustavo II Adolfo įsakymu pastatytas karo laivas. Kaip manoma, jis turėjo plaukti Lenkijos krantų link, kur karaliavo pusbrolis Zigmantas, drįsęs pretenduoti į Švedijos sostą. Tačiau vos tik pajudėjęs laivas pasviro ir nugrimzdo į dugną, kartu su savimi nusinešdamas 30 ar 50 žmonių gyvybes. Tarp jų buvo ne tik jūreiviai, bet ir jų žmonos, vaikai. Buvo tikra sensacija, kai 1961 m ieškotojas mėgėjas paskelbė radęs laivą. Jis buvo kruopščiai ištyrinėtas ir iškeltas į krantą.

Autentišką ir tais laikais nematyto dydžio bei prabangos XVII a. laivą šiandien galima išvysti Vazų muziejuje. Laivas šį vardą įgijo Švedijos karalių Vazų dinastijos garbei.

Turėdami unikalios medžiagos, švedai muziejuje kruopščiai atkūrė to meto buitį. Muziejuje galima pasižiūrėti ne tik eksponatus, bet ir fi lmą apie laivo gelbėjimo operaciją, o vaikai iki užsimiršimo „konstruoja“ senovinius karo laivus prie kompiuterių.

Muziejai siūlo pramogas

Stokholmo muziejuose veikia ne tik suvenyrų parduotuvės, bet ir restoranai, vyksta kitokios atrakcijos.
Šeimos su vaikais traukia į Junibakeno muziejų, skirtą Astridos Lindgren pasakų veikėjams. Čia galima pažaisti Pepės Ilgakojinės namuose, apsilankyti pas Mumius bei Karlsoną, kuris gyvena ant stogo, kitus gerai pažįstamus personažus. Čia kasdien rengiami spektakliai.

Gero pusdienio, su vaikais ar be jų, prireiktų ir Skanseno muziejuje po atviru dangumi. Tai pirmasis pasaulyje liaudies buities muziejus, įsteigtas 1891 metais. Jo įkvėptos tokius muziejus vėliau pradėjo steigti ir kitos šalys, taip pat ir Lietuva. Šiandieninis Skansenas – tai ne tik daugiau kaip pusantro šimto tradicinių pastatų ir sodybų iš įvairių Švedijos regionų, bet ir zoologijos sodas, kuriame gyvena šalies miškų žvėrys, ir ferma, ir vaistažolių sodas, kiti švediškosios buities bei kultūros atspindžiai. Be to, čia rengiami įvairūs sezoniniai renginiai: šokiai, koncertai.

Beje, visi šie trys muziejai yra toje pačioje Djurgordeno saloje, o bilietus siūlo įsigyti kelionės organizatoriai.

iš www.valstietis.lt

P.GLOBA prognozė (rusų kalba)

Rosa von Praunheim

Filmą apie parsidavinėjančius vaikinus sukūręs režisierius R. von Praunheim: “Berlyno gatvėse prostitutėmis dirba ir vyrai”

Spiegel.de ir lrytas.lt inf.


Berlyno kino festivalyje pristatytas dokumentinis filmas „Jaunuoliai iš Zoologijos sodo stoties“ pasakoja apie penkis jaunus vyrus, Berlyne dirbančius prostitutėmis. Režisieriaus Rosa von Praunheimo juosta atskleidžia, kaip per pastaruosius tris dešimtmečius pasikeitė Vokietijos sostinės gatvės, ir buvo puikiai sutiktas neseniai pasibaigusiame Berlyno kino festivalyje, kuris visada garsėjo savo dėmesiu nepatogioms socialinėms ir politinėms temoms.

Kai kurie filmo veikėjai yra gėjai, kiti – heteroseksualūs. Trys iš jų yra romų kilmės, du vokiečiai. Vienintelė juos siejanti aplinkybė - visi užaugo nepasiturinčiose šeimose ir pradėjo dirbti Berlyno Zoologijos sodo stoties rajone, kuris garsėja kaip vyrų prostitucijos centras.

Iš Rumunijos į Vokietiją atvažiavę Lonelis ir Romica ėmėsi prostitucijos, kad pabėgtų nuo skurdo. O nuo karo Bosnijoje pabėgęs Nazifas dar būdamas vaikas pradėjo vartoti stiprius narkotikus ir dirbti vadinamajame „Strich“ - prostitučių rajone. Skaityti ir rašyti jis pramoko kalėjime ir vėliau aprašė savo įspūdžius iš gyvenimo Berlyno gatvėse.


R.von Praunheim nufilmavo ir Lonelio grįžimą į Rumuniją, į mažą miestelį, iš kurio nemažai jaunuolių iškeliavo į Vokietiją, kur tapo prostitutėmis. Vis dėlto pagrindinis filmo veikėjas yra Danielis – tvirtas vakarų berlynietis, augęs našlaičių namuose, pas daugybę globėjų ir net nepilnamečių kolonijoje, o 16 metų tapęs “berniuku pagal iškvietimą”.

Kitas filmo veikėjas Danielis René užaugo Rytų Berlyne, vaikystėje patyrė seksualinę prievartą. Vėliau jį išnaudojo įvairūs sąvadautojai, o šiuo metu jis bando išsigydyti jaunystės traumas.

Filme taip pat pasirodo socialiniai darbuotojai ir gydytojas, kuris naktimis važinėja po Berlyno gatves ir suteikia tokiems jaunuoliams medicininę pagalbą bei informaciją apie ŽIV. Žurnalas „Der Spiegel“ Berlyno festivalio metu kalbėjosi su filmo režisieriumi Rosa von Praunheimu.

- Kodėl nusprendėte kurti filmą apie Berlyne prostitucija užsiimančius jaunuolius?

- Aš norėjau sukurti filmą apie tuos garsius vyrus, kuriuos nužudė berniukai pagal iškvietimą – tokius kaip G.Vercace, P.P.Pasolini, garsus vokiečių dizaineris Rudolphas Moshammeris. Bet kai pradėjau rinkti medžiagą, pasirodė, kad šie paprasti žmonės daug įdomesni už garsenybes – mane ypač sudomino, kaip jie siekia savo asmeninės laimes.

- Kaip radote šiuos penkis jaunuolius?

- Berlyne dirbau su vienu pagalbos centru „Subway – Hilfe für Jungs“, kuris padeda prostitucija užsiimantiems vaikinams. Šiandien maždaug 70 proc. jų yra kilę iš Rytų Europos. Man teko bendradarbiauti su socialiniu darbuotoju iš Rumunijos Sergiu Grimalschi, kuris kalba dešimčia Rytų Europos kalbų. Tad su tais jaunuoliais susisiekiau per jį.

- Trys iš penkių jūsų filmo veikėjų yra romai. Ar išties prostitucija užsiima tiek daug romų?

- Taip, 70 proc. yra iš Rytų Europos ir dauguma jų yra romų kilmės. Tai prostitucija iš skurdo – būtent todėl mes nukeliavome į Rumunijos romų kaimelį, iš kur nemažai jaunuolių išvažiavo į Vokietiją dirbti prostitutėmis.

- Ar tai politinis filmas?

- Taip, viskas tam tikra prasme susiję su politika. Ir, žinoma, romų padėties klausimas yra politinis, nes jie yra nepaprastai engiama mažuma. Jų gimtosiose šalyse – pavyzdžiui, Rumunijoje – tiek homoseksualūs žmonės, tiek romai yra atstumtieji. Ir čia jų reputacija nekokia, o dauguma atvykusiųjų į Vakarų Europą negali rasti normalaus darbo, nes jiems trūksta išsilavinimo. Taigi jie valkatauja, vagia arba užsiima prostitucija.

- Nazifą, romų vaikiną iš Bosnijos, kuris dar yra ir gėjus, tėvas žiauriai muša, kai sužino, kad jis dirba prostitutu. Ar labai tradicinę kultūrą išlaikiusiems romams su tuo sunku susitaikyti?

- Na, homoseksualai yra diskriminuojami daugumoje šalių – ne kitaip, žinoma, yra ir romų bendruomenėse. Dauguma prostitutėmis dirbančių romų jaunuolių sako, kad yra heteroseksualūs, ir tai greičiausiai tiesa. Taigi jie atskiria savo asmenybę nuo to, kuo užsiima, ir nejaučia didelės simpatijos homoseksualumui. Prisipažinti, kad yra gėjai, romams gali būti labai sunku.

- Daugelis šių jaunuolių užaugo labai sunkiomis sąlygomis. Danielis augo vaikų namuose ir pas globėjus. Ar jie būna suluošinti dar prieš imdamiesi prostitucijos?

- Manau, kad daugumos jų gyvenimai buvo labai sunkūs, tačiau tai būdinga ne tik jiems. Daugelis neranda vietos visuomenėje, o tai visada susiję su išsilavinimo stoka ir tuo, kad niekas jais nesirūpino. Vienas socialinis darbuotojas man pasakojo, kad kad užtenka vieno žmogaus šeimoje, kuris su tavimi gerai elgiasi, kad turėtum šansą gyvenime. O kai tokio žmogaus nėra – tau šakės.

- Filme jūs nesmerkiate šių vyrų. Tiesiog pasakojate jų istorijas. Ar tikslingai nusprendėte nemoralizuoti?

- Taip, tai labai svarbu. Ir ši organizacija – „Subway“ – taip pats stengiasi laikytis neutraliai ir tiesiog suteikti pagalbą. Visuomenė niekina prostitutes ir suteikia labai mažai pagalbos, todėl svarbu apsaugoti tokius žmones. Būtent tai ir daro ši organizacija. Ji suteikia pagalbą, kai jie neturi kur gyventi arba suserga, ir kartais stengiasi parodyti, kad galbūt galima rasti ir kitokį darbą. Tačiau tai nėra pagrindinis jų rūpestis. Svarbiausia ne moralizuoti, o pasistengti, kad su jais būtų elgiamasi kuo žmoniškiau ir kad jie sulauktų pagalbos.

- Ar sunku ištrūkti iš tokio gyvenimo?

- Kai neturi pinigų, būsto ir nesi pratęs taupyti, ištrūkti iš prostitucijos labai sunku. Jiems tai – purvini pinigai, tad kai jie gauna pinigų už seksą, iškart juos išleidžia. Jie yra priklausomi nuo lošimų arba narkotikų. Arba prisiperka naujų drabužių. Tad kitą dieną jie vėl nieko neturi ir turi grįžti į gatves. Juos reabilituoti labai sunku. Negali pasakyti: „Eik plauti indų už 3,5 euro per valandą“. Kai yra kitų alternatyvų, toks pasiūlymas nelabai vilioja.

- Filmo pavadinimas „Jaunuoliai iš Zoologijos sodo stoties“ primena 1981-ųjų filmą „Vaikai iš Zoologijos sodo stoties“, kuris pasakoja apie paauglę prostitutę Christiane F. Ar nuoroda sąmoninga?


- Taip, tai labai gerai žinomas filmas bei knyga. Keista, bet nemažai jaunuolių atvyko į Berlyną ir Zoologijos sodo stoties rajoną įkvėpti knygos ir filmo, kad patirtų nuotykį. Nors tai tragiška istorija, ji neatbaidė. Įdomu, kad nuobodžiose provincijoje gyvenantiems jaunuoliams ji pasirodė kaip reklama. Jie atvyko, kad pamatytų didelį miestą – ir čia įstrigo.

- Vienas iš jūsų filmo veikėjų yra narkomanas, tačiau ar narkotikai vis dar atlieka tokį svarbų vaidmenį prostitucijoje kaip Christiane F. Istorijoje?

- Taip, žinoma, narkotikai daro didelį poveikį. Danielis pasakoja, kad pabandė heroino ir jam nepatiko, bet jis bandė ir kitų narkotikų. Tragiškas heroino aspektas yra tas, kad puikiai žinome, jog tai niekada nesibaigia gerai. Taip nutiko ir Nazifui, kuris visą gyvenimą turės kovoti su priklausomybe.

- Ar padėtis Zoologijos sodo stoties rajone pasikeitė?

- Iki dešimtojo dešimtmečio vidurio beveik nesikeitė, bet dabar ten mažai kas beliko. Stotis jau keletą metų nėra viena pagrindinių miesto stočių ir daugelis prostitučių persikėlė į sekso kino teatrus greta Zoologijos sodo stoties arba į gėjų rajoną Šioneberge.

- Šiuo metu prostitucija Vokietijoje praktiškai legali. Ar sekso darbuotojų padėtis geresnė, kai jų veikla nebėra kriminalizuota?

Žinoma, tačiau problema tokia pati, kaip ir moterų prostitučių – jie gali registruotis kaip užsiimantys privačia veikla, tačiau labai mažai kas taip daro. Labai gaila. Yra galimybė gauti oficialų draudimą, įregistruoti profesinę veiklą, bet tada reikėtų mokėti mokesčius, o dauguma to daryti nenori. Reikia geriau juos šviesti ir paaiškinti, kad jų profesija legali.
------------------------------

Plačiau apie filmą čia:
Rosa von Praunheim (stage name of Holger Bernhard Bruno Mischwitzky born November 25, 1942, in Riga, Latvia) is an openly gay German film director and gay rights activist. He is one of the initiators of the gay rights movement in Germany.

His films have featured such personalities as Jayne County, Vaginal Davis, Divine, and Jeff Stryker.

Biography
Von Praunheim was born Holger Mitschwitzki in Riga, Latvia during World War II. He spent his early years in East Berlin. In 1953, he escaped from East Germany with his family to West Germany, first to the Rhineland and moved later to Frankfurt am Main. After Praunheim left the classical language high school in Frankfurt (Humanistisches Gymnasium), he studied at the Werkkunstschule in Offenbach. He then transferred to the Berlin University of the Arts where he studied fine arts but did not graduate. Eventually, he opted for a career in filmmaking.

In the 1960s, he debuted with experimental and short movies, like Samuel Beckett (1969), with which he soon became famous. In the mid sixties, he assumed the stage name "Rosa von Praunheim", a portmanteau of the Frankfurt quarter Praunheim and German 'rosa' for 'pink', alluding to the pink triangle that homosexual prisoners had to wear in concentration camps. Praunheim married the actress Carla Aulaulu in 1969. The marriage ended two years later in divorce.

-----------------------------

 

10 neatrastų kulinarinių sostinių

Knygos „Eat My Globe“ autorius apsidžiaugė atradęs, jog gero maisto galima rasti ne tik Niujorke, Paryžiuje ar Romoje, bet ir kai kuriose netikėtose vietose.

10 neatrastų kulinarinių sostinių jis surūšiavo remdamasis ne maisto įvairove, bet vietinių aistra maistui, ingridientų kokybe bei gamybos technologijomis.

10. Singapūras

Singapūro maisto festivalis vyksta kiekvienų metų liepą ir geriausiai atspindi vietines kulinarines tradicijas. O jas apibrėžti sunku: čia susimaišęs malajų, kinų, indonezų ir tamilų kulinarinis paveldas. Visų singapūriečių pasidžiavimas – su čili prieskoniais verdamas krabas.

Į geriausių miesto restoranų sąrašą patenka „Lei Garden“, siūlantis klasikinės prancūzų virtuvės delikatesus bei vietinius patiekalus, pavyzdžiui, ant grotelių keptą ryklieną. Kitame restorae „Lau Pa Sat“ galima rasti visą geriausių azijietiškų patiekalų paletę: aštrius makaronus ir keptą morkų pyragą.

9. Edinburgas, Škotija

Edinburgas į „šlovės“ dešimtuką įtrauktas ne tik dėl to, kad turi tris Mičelino žvaigždutėmis (prestižinis restoranų apdovanojimas) pažymėtus restoranus – „Martin Wishart“, „Number One“ ir „The Kitchin“, bet ir dėl dažnai vykstančių alaus gėrimo švenčių po atviru dangumi.

Būtent jose galima prisižvejoti geriausių škotiškų užkandžių ir gėrimų.

8. Bolonija, Italija

Italija apskritai yra gurmanų rojus, tačiau Bolonijoj sukoncentruotos visos geriausios tradicijos. Miesto gyventojai linkę mėgautis itin sočiais gardėsiais.

Regiono gyventojai itin vertina kiaulieną, be to garsėja jų ruošiamos rūkytos mėsos - mortadella, cotechino ir prosciutto, o kur dar miltiniai patiekalai tokie kaip tortellini, tagliatelli, paglia e fieno ar parmigiano reggiano. Ko gero, šių maisto šifrų net neverta bandyti versti iš italų kalbos..

7. Las Vegasas, JAV

Išgirdę šio miesto vardą dauguma pagalvoja apie prašmatnius viešbučius, klubus, kazino.. Tačiau pramogų meka vadinamas JAV miestas savo svečiams gali pasiūlyti ir įspūdingas maitinimosi vietas. Būtent Las Vegase reziduoja pasaulinį pripažinimą pelnę virėjai: Gordon Ramsay, Mario Batali, Thomas Keller ir Emeril Lagasse.

Paradoksalu tai, jog „blizgančiame“ Las Vegase įsikūręs vienas iš geriausių ūkininkų turgų, kuriame galima rasti įvairiausių ingridientų virtuvinėms fantazijoms.

6. Ladlou, Anglija

Netoli Velso esantis miestelis garbingąją vietą pelnė dėl daugybės Mičelino žvaigždutėmis apdovanotų restoranų. Kažkada jis jų turėjo daugiausia visoje Anglijoje, išskyrus Londoną. Neįtikėtina vos 10 000 turinčiam provincijos miesteliui..
Be to, jame gausu smuklių ir aludžių, tiekiančių anaiptol ne prašmatnius, tačiau vertus dėmėsio angliškus patiekalus.

5. Palermo, Italija

Turtinga Sicilijos kultūra geriausiai atsispindi jos virtuvėje. Palermo garsėja sveiku maistu: daržovėmis, žuvimis, grūdinėmis kultūromis. Būtent čia sau vietą rado geriausios Viduržemio ir Artimųjų Rytų maisto gaminimo tradicijos.

Būdami Sicilijoje negalite neparagauti egzotiškojo focacce - ritinėlių su blužnies įdaru, gaminamų lydytuose kiaulės taukuose.

4. Geteborgas, Švedija

Švedų virtuvę apibrėžti sunku. Kulinariniai ypatumai priklauso nuo kiekvieno šalies regiono. Tačiau ieškantys geriausio kąsnio neturėtų praleisti Geteborgo.

Antro pagal dydį Švedijos miesto virtuvės pagrindą sudaro jūros gėrybės. Be to, čia galima rasti penkis apdovanojimus pelniusius restoranus ir geriausius šalies virėjus.

3. Liuksemburgas

Tai dar vienas puikus pasirinkimas ieškantiems neįprastų skonių. Tarp Prancūzijos, Vokietijos ir Belgijos įsprausta nykštukinė valstybė puikiai „sugėrė“ visų didžiųjų kaimynių kulinarinį paveldą.

Šalis garsėja upėtakio, lydekos ir vėžių ruošyba. Be to, čia galima rasti vienus iš geriausių desertų: liuksemburgietiški pyragaičiai tirpsta burnoje.

2. Mougins, Prancūzija

Alpių miestelis su vos 16 000 gyventojų svečiams siūlo daugiau kaip 50 restoranų. Pasak sąrašo sudarytojo, gastronominis klimatas čia tiesiog tvyro ore.

1. San Sebastianas, Ispanija

San Sebastianas itin garsėja alyvuogių ir sūrio tapomis (aperityvais), o šalia įsikūręs uostas rūpinasi, kad nepristigtų jūros gėrybių. Vėliau jos ruošiamos kinų, vokiečių, italų ir baskų stiliais.

Miestelyje galima rasti tris prabangius Mičelino žvaigždučių restoranus. Tačiau dauguma kitų restoranų tiks ir riboto biudžeto keliautojui.

Asmeninė TV

Krizė karpo žurnalistų atlyginimus, o kai kuriuos net meta į gatvę, tačiau kūrybingiems žmonėms atskuba į pagalbą technologijos. Nemokama „Mogulus“ paslauga siūlo visiems norintiems internete susikurti nuosavą TV kanalą – įsirengti virtualią studiją, kurioje realiuoju laiku galima „maišyti“ įvairių TV kamerų vaizdą ir parengtus vaizdo siužetus. Srautines nuosavo TV kanalo transliacijas čia vienu metu gali stebėti iki 100 000 žiūrovų (mokamos paslaugos versijos siūlo daugiau galimybių). Tad turintys ką pasakyti ir parodyti žiūrovams jau gali jungti prie savo kompiuterio USB ar DV vaizdo kameras...
Pirmyn :)
http://www.mogulus.com/