2009 m. birželio 29 d., pirmadienis
Rosa von Praunheim
Filmą apie parsidavinėjančius vaikinus sukūręs režisierius R. von Praunheim: “Berlyno gatvėse prostitutėmis dirba ir vyrai”
Spiegel.de ir lrytas.lt inf.
Berlyno kino festivalyje pristatytas dokumentinis filmas „Jaunuoliai iš Zoologijos sodo stoties“ pasakoja apie penkis jaunus vyrus, Berlyne dirbančius prostitutėmis. Režisieriaus Rosa von Praunheimo juosta atskleidžia, kaip per pastaruosius tris dešimtmečius pasikeitė Vokietijos sostinės gatvės, ir buvo puikiai sutiktas neseniai pasibaigusiame Berlyno kino festivalyje, kuris visada garsėjo savo dėmesiu nepatogioms socialinėms ir politinėms temoms.
Kai kurie filmo veikėjai yra gėjai, kiti – heteroseksualūs. Trys iš jų yra romų kilmės, du vokiečiai. Vienintelė juos siejanti aplinkybė - visi užaugo nepasiturinčiose šeimose ir pradėjo dirbti Berlyno Zoologijos sodo stoties rajone, kuris garsėja kaip vyrų prostitucijos centras.
Iš Rumunijos į Vokietiją atvažiavę Lonelis ir Romica ėmėsi prostitucijos, kad pabėgtų nuo skurdo. O nuo karo Bosnijoje pabėgęs Nazifas dar būdamas vaikas pradėjo vartoti stiprius narkotikus ir dirbti vadinamajame „Strich“ - prostitučių rajone. Skaityti ir rašyti jis pramoko kalėjime ir vėliau aprašė savo įspūdžius iš gyvenimo Berlyno gatvėse.
R.von Praunheim nufilmavo ir Lonelio grįžimą į Rumuniją, į mažą miestelį, iš kurio nemažai jaunuolių iškeliavo į Vokietiją, kur tapo prostitutėmis. Vis dėlto pagrindinis filmo veikėjas yra Danielis – tvirtas vakarų berlynietis, augęs našlaičių namuose, pas daugybę globėjų ir net nepilnamečių kolonijoje, o 16 metų tapęs “berniuku pagal iškvietimą”.
Kitas filmo veikėjas Danielis René užaugo Rytų Berlyne, vaikystėje patyrė seksualinę prievartą. Vėliau jį išnaudojo įvairūs sąvadautojai, o šiuo metu jis bando išsigydyti jaunystės traumas.
Filme taip pat pasirodo socialiniai darbuotojai ir gydytojas, kuris naktimis važinėja po Berlyno gatves ir suteikia tokiems jaunuoliams medicininę pagalbą bei informaciją apie ŽIV. Žurnalas „Der Spiegel“ Berlyno festivalio metu kalbėjosi su filmo režisieriumi Rosa von Praunheimu.
- Kodėl nusprendėte kurti filmą apie Berlyne prostitucija užsiimančius jaunuolius?
- Aš norėjau sukurti filmą apie tuos garsius vyrus, kuriuos nužudė berniukai pagal iškvietimą – tokius kaip G.Vercace, P.P.Pasolini, garsus vokiečių dizaineris Rudolphas Moshammeris. Bet kai pradėjau rinkti medžiagą, pasirodė, kad šie paprasti žmonės daug įdomesni už garsenybes – mane ypač sudomino, kaip jie siekia savo asmeninės laimes.
- Kaip radote šiuos penkis jaunuolius?
- Berlyne dirbau su vienu pagalbos centru „Subway – Hilfe für Jungs“, kuris padeda prostitucija užsiimantiems vaikinams. Šiandien maždaug 70 proc. jų yra kilę iš Rytų Europos. Man teko bendradarbiauti su socialiniu darbuotoju iš Rumunijos Sergiu Grimalschi, kuris kalba dešimčia Rytų Europos kalbų. Tad su tais jaunuoliais susisiekiau per jį.
- Trys iš penkių jūsų filmo veikėjų yra romai. Ar išties prostitucija užsiima tiek daug romų?
- Taip, 70 proc. yra iš Rytų Europos ir dauguma jų yra romų kilmės. Tai prostitucija iš skurdo – būtent todėl mes nukeliavome į Rumunijos romų kaimelį, iš kur nemažai jaunuolių išvažiavo į Vokietiją dirbti prostitutėmis.
- Ar tai politinis filmas?
- Taip, viskas tam tikra prasme susiję su politika. Ir, žinoma, romų padėties klausimas yra politinis, nes jie yra nepaprastai engiama mažuma. Jų gimtosiose šalyse – pavyzdžiui, Rumunijoje – tiek homoseksualūs žmonės, tiek romai yra atstumtieji. Ir čia jų reputacija nekokia, o dauguma atvykusiųjų į Vakarų Europą negali rasti normalaus darbo, nes jiems trūksta išsilavinimo. Taigi jie valkatauja, vagia arba užsiima prostitucija.
- Nazifą, romų vaikiną iš Bosnijos, kuris dar yra ir gėjus, tėvas žiauriai muša, kai sužino, kad jis dirba prostitutu. Ar labai tradicinę kultūrą išlaikiusiems romams su tuo sunku susitaikyti?
- Na, homoseksualai yra diskriminuojami daugumoje šalių – ne kitaip, žinoma, yra ir romų bendruomenėse. Dauguma prostitutėmis dirbančių romų jaunuolių sako, kad yra heteroseksualūs, ir tai greičiausiai tiesa. Taigi jie atskiria savo asmenybę nuo to, kuo užsiima, ir nejaučia didelės simpatijos homoseksualumui. Prisipažinti, kad yra gėjai, romams gali būti labai sunku.
- Daugelis šių jaunuolių užaugo labai sunkiomis sąlygomis. Danielis augo vaikų namuose ir pas globėjus. Ar jie būna suluošinti dar prieš imdamiesi prostitucijos?
- Manau, kad daugumos jų gyvenimai buvo labai sunkūs, tačiau tai būdinga ne tik jiems. Daugelis neranda vietos visuomenėje, o tai visada susiję su išsilavinimo stoka ir tuo, kad niekas jais nesirūpino. Vienas socialinis darbuotojas man pasakojo, kad kad užtenka vieno žmogaus šeimoje, kuris su tavimi gerai elgiasi, kad turėtum šansą gyvenime. O kai tokio žmogaus nėra – tau šakės.
- Filme jūs nesmerkiate šių vyrų. Tiesiog pasakojate jų istorijas. Ar tikslingai nusprendėte nemoralizuoti?
- Taip, tai labai svarbu. Ir ši organizacija – „Subway“ – taip pats stengiasi laikytis neutraliai ir tiesiog suteikti pagalbą. Visuomenė niekina prostitutes ir suteikia labai mažai pagalbos, todėl svarbu apsaugoti tokius žmones. Būtent tai ir daro ši organizacija. Ji suteikia pagalbą, kai jie neturi kur gyventi arba suserga, ir kartais stengiasi parodyti, kad galbūt galima rasti ir kitokį darbą. Tačiau tai nėra pagrindinis jų rūpestis. Svarbiausia ne moralizuoti, o pasistengti, kad su jais būtų elgiamasi kuo žmoniškiau ir kad jie sulauktų pagalbos.
- Ar sunku ištrūkti iš tokio gyvenimo?
- Kai neturi pinigų, būsto ir nesi pratęs taupyti, ištrūkti iš prostitucijos labai sunku. Jiems tai – purvini pinigai, tad kai jie gauna pinigų už seksą, iškart juos išleidžia. Jie yra priklausomi nuo lošimų arba narkotikų. Arba prisiperka naujų drabužių. Tad kitą dieną jie vėl nieko neturi ir turi grįžti į gatves. Juos reabilituoti labai sunku. Negali pasakyti: „Eik plauti indų už 3,5 euro per valandą“. Kai yra kitų alternatyvų, toks pasiūlymas nelabai vilioja.
- Filmo pavadinimas „Jaunuoliai iš Zoologijos sodo stoties“ primena 1981-ųjų filmą „Vaikai iš Zoologijos sodo stoties“, kuris pasakoja apie paauglę prostitutę Christiane F. Ar nuoroda sąmoninga?
- Taip, tai labai gerai žinomas filmas bei knyga. Keista, bet nemažai jaunuolių atvyko į Berlyną ir Zoologijos sodo stoties rajoną įkvėpti knygos ir filmo, kad patirtų nuotykį. Nors tai tragiška istorija, ji neatbaidė. Įdomu, kad nuobodžiose provincijoje gyvenantiems jaunuoliams ji pasirodė kaip reklama. Jie atvyko, kad pamatytų didelį miestą – ir čia įstrigo.
- Vienas iš jūsų filmo veikėjų yra narkomanas, tačiau ar narkotikai vis dar atlieka tokį svarbų vaidmenį prostitucijoje kaip Christiane F. Istorijoje?
- Taip, žinoma, narkotikai daro didelį poveikį. Danielis pasakoja, kad pabandė heroino ir jam nepatiko, bet jis bandė ir kitų narkotikų. Tragiškas heroino aspektas yra tas, kad puikiai žinome, jog tai niekada nesibaigia gerai. Taip nutiko ir Nazifui, kuris visą gyvenimą turės kovoti su priklausomybe.
- Ar padėtis Zoologijos sodo stoties rajone pasikeitė?
- Iki dešimtojo dešimtmečio vidurio beveik nesikeitė, bet dabar ten mažai kas beliko. Stotis jau keletą metų nėra viena pagrindinių miesto stočių ir daugelis prostitučių persikėlė į sekso kino teatrus greta Zoologijos sodo stoties arba į gėjų rajoną Šioneberge.
- Šiuo metu prostitucija Vokietijoje praktiškai legali. Ar sekso darbuotojų padėtis geresnė, kai jų veikla nebėra kriminalizuota?
Žinoma, tačiau problema tokia pati, kaip ir moterų prostitučių – jie gali registruotis kaip užsiimantys privačia veikla, tačiau labai mažai kas taip daro. Labai gaila. Yra galimybė gauti oficialų draudimą, įregistruoti profesinę veiklą, bet tada reikėtų mokėti mokesčius, o dauguma to daryti nenori. Reikia geriau juos šviesti ir paaiškinti, kad jų profesija legali.
------------------------------
Plačiau apie filmą čia:
Rosa von Praunheim (stage name of Holger Bernhard Bruno Mischwitzky born November 25, 1942, in Riga, Latvia) is an openly gay German film director and gay rights activist. He is one of the initiators of the gay rights movement in Germany.
His films have featured such personalities as Jayne County, Vaginal Davis, Divine, and Jeff Stryker.
Biography
Von Praunheim was born Holger Mitschwitzki in Riga, Latvia during World War II. He spent his early years in East Berlin. In 1953, he escaped from East Germany with his family to West Germany, first to the Rhineland and moved later to Frankfurt am Main. After Praunheim left the classical language high school in Frankfurt (Humanistisches Gymnasium), he studied at the Werkkunstschule in Offenbach. He then transferred to the Berlin University of the Arts where he studied fine arts but did not graduate. Eventually, he opted for a career in filmmaking.
In the 1960s, he debuted with experimental and short movies, like Samuel Beckett (1969), with which he soon became famous. In the mid sixties, he assumed the stage name "Rosa von Praunheim", a portmanteau of the Frankfurt quarter Praunheim and German 'rosa' for 'pink', alluding to the pink triangle that homosexual prisoners had to wear in concentration camps. Praunheim married the actress Carla Aulaulu in 1969. The marriage ended two years later in divorce.
-----------------------------
Berlyno kino festivalyje pristatytas dokumentinis filmas „Jaunuoliai iš Zoologijos sodo stoties“ pasakoja apie penkis jaunus vyrus, Berlyne dirbančius prostitutėmis. Režisieriaus Rosa von Praunheimo juosta atskleidžia, kaip per pastaruosius tris dešimtmečius pasikeitė Vokietijos sostinės gatvės, ir buvo puikiai sutiktas neseniai pasibaigusiame Berlyno kino festivalyje, kuris visada garsėjo savo dėmesiu nepatogioms socialinėms ir politinėms temoms.
Kai kurie filmo veikėjai yra gėjai, kiti – heteroseksualūs. Trys iš jų yra romų kilmės, du vokiečiai. Vienintelė juos siejanti aplinkybė - visi užaugo nepasiturinčiose šeimose ir pradėjo dirbti Berlyno Zoologijos sodo stoties rajone, kuris garsėja kaip vyrų prostitucijos centras.
Iš Rumunijos į Vokietiją atvažiavę Lonelis ir Romica ėmėsi prostitucijos, kad pabėgtų nuo skurdo. O nuo karo Bosnijoje pabėgęs Nazifas dar būdamas vaikas pradėjo vartoti stiprius narkotikus ir dirbti vadinamajame „Strich“ - prostitučių rajone. Skaityti ir rašyti jis pramoko kalėjime ir vėliau aprašė savo įspūdžius iš gyvenimo Berlyno gatvėse.
R.von Praunheim nufilmavo ir Lonelio grįžimą į Rumuniją, į mažą miestelį, iš kurio nemažai jaunuolių iškeliavo į Vokietiją, kur tapo prostitutėmis. Vis dėlto pagrindinis filmo veikėjas yra Danielis – tvirtas vakarų berlynietis, augęs našlaičių namuose, pas daugybę globėjų ir net nepilnamečių kolonijoje, o 16 metų tapęs “berniuku pagal iškvietimą”.
Kitas filmo veikėjas Danielis René užaugo Rytų Berlyne, vaikystėje patyrė seksualinę prievartą. Vėliau jį išnaudojo įvairūs sąvadautojai, o šiuo metu jis bando išsigydyti jaunystės traumas.
Filme taip pat pasirodo socialiniai darbuotojai ir gydytojas, kuris naktimis važinėja po Berlyno gatves ir suteikia tokiems jaunuoliams medicininę pagalbą bei informaciją apie ŽIV. Žurnalas „Der Spiegel“ Berlyno festivalio metu kalbėjosi su filmo režisieriumi Rosa von Praunheimu.
- Kodėl nusprendėte kurti filmą apie Berlyne prostitucija užsiimančius jaunuolius?
- Aš norėjau sukurti filmą apie tuos garsius vyrus, kuriuos nužudė berniukai pagal iškvietimą – tokius kaip G.Vercace, P.P.Pasolini, garsus vokiečių dizaineris Rudolphas Moshammeris. Bet kai pradėjau rinkti medžiagą, pasirodė, kad šie paprasti žmonės daug įdomesni už garsenybes – mane ypač sudomino, kaip jie siekia savo asmeninės laimes.
- Kaip radote šiuos penkis jaunuolius?
- Berlyne dirbau su vienu pagalbos centru „Subway – Hilfe für Jungs“, kuris padeda prostitucija užsiimantiems vaikinams. Šiandien maždaug 70 proc. jų yra kilę iš Rytų Europos. Man teko bendradarbiauti su socialiniu darbuotoju iš Rumunijos Sergiu Grimalschi, kuris kalba dešimčia Rytų Europos kalbų. Tad su tais jaunuoliais susisiekiau per jį.
- Trys iš penkių jūsų filmo veikėjų yra romai. Ar išties prostitucija užsiima tiek daug romų?
- Taip, 70 proc. yra iš Rytų Europos ir dauguma jų yra romų kilmės. Tai prostitucija iš skurdo – būtent todėl mes nukeliavome į Rumunijos romų kaimelį, iš kur nemažai jaunuolių išvažiavo į Vokietiją dirbti prostitutėmis.
- Ar tai politinis filmas?
- Taip, viskas tam tikra prasme susiję su politika. Ir, žinoma, romų padėties klausimas yra politinis, nes jie yra nepaprastai engiama mažuma. Jų gimtosiose šalyse – pavyzdžiui, Rumunijoje – tiek homoseksualūs žmonės, tiek romai yra atstumtieji. Ir čia jų reputacija nekokia, o dauguma atvykusiųjų į Vakarų Europą negali rasti normalaus darbo, nes jiems trūksta išsilavinimo. Taigi jie valkatauja, vagia arba užsiima prostitucija.
- Nazifą, romų vaikiną iš Bosnijos, kuris dar yra ir gėjus, tėvas žiauriai muša, kai sužino, kad jis dirba prostitutu. Ar labai tradicinę kultūrą išlaikiusiems romams su tuo sunku susitaikyti?
- Na, homoseksualai yra diskriminuojami daugumoje šalių – ne kitaip, žinoma, yra ir romų bendruomenėse. Dauguma prostitutėmis dirbančių romų jaunuolių sako, kad yra heteroseksualūs, ir tai greičiausiai tiesa. Taigi jie atskiria savo asmenybę nuo to, kuo užsiima, ir nejaučia didelės simpatijos homoseksualumui. Prisipažinti, kad yra gėjai, romams gali būti labai sunku.
- Daugelis šių jaunuolių užaugo labai sunkiomis sąlygomis. Danielis augo vaikų namuose ir pas globėjus. Ar jie būna suluošinti dar prieš imdamiesi prostitucijos?
- Manau, kad daugumos jų gyvenimai buvo labai sunkūs, tačiau tai būdinga ne tik jiems. Daugelis neranda vietos visuomenėje, o tai visada susiję su išsilavinimo stoka ir tuo, kad niekas jais nesirūpino. Vienas socialinis darbuotojas man pasakojo, kad kad užtenka vieno žmogaus šeimoje, kuris su tavimi gerai elgiasi, kad turėtum šansą gyvenime. O kai tokio žmogaus nėra – tau šakės.
- Filme jūs nesmerkiate šių vyrų. Tiesiog pasakojate jų istorijas. Ar tikslingai nusprendėte nemoralizuoti?
- Taip, tai labai svarbu. Ir ši organizacija – „Subway“ – taip pats stengiasi laikytis neutraliai ir tiesiog suteikti pagalbą. Visuomenė niekina prostitutes ir suteikia labai mažai pagalbos, todėl svarbu apsaugoti tokius žmones. Būtent tai ir daro ši organizacija. Ji suteikia pagalbą, kai jie neturi kur gyventi arba suserga, ir kartais stengiasi parodyti, kad galbūt galima rasti ir kitokį darbą. Tačiau tai nėra pagrindinis jų rūpestis. Svarbiausia ne moralizuoti, o pasistengti, kad su jais būtų elgiamasi kuo žmoniškiau ir kad jie sulauktų pagalbos.
- Ar sunku ištrūkti iš tokio gyvenimo?
- Kai neturi pinigų, būsto ir nesi pratęs taupyti, ištrūkti iš prostitucijos labai sunku. Jiems tai – purvini pinigai, tad kai jie gauna pinigų už seksą, iškart juos išleidžia. Jie yra priklausomi nuo lošimų arba narkotikų. Arba prisiperka naujų drabužių. Tad kitą dieną jie vėl nieko neturi ir turi grįžti į gatves. Juos reabilituoti labai sunku. Negali pasakyti: „Eik plauti indų už 3,5 euro per valandą“. Kai yra kitų alternatyvų, toks pasiūlymas nelabai vilioja.
- Filmo pavadinimas „Jaunuoliai iš Zoologijos sodo stoties“ primena 1981-ųjų filmą „Vaikai iš Zoologijos sodo stoties“, kuris pasakoja apie paauglę prostitutę Christiane F. Ar nuoroda sąmoninga?
- Taip, tai labai gerai žinomas filmas bei knyga. Keista, bet nemažai jaunuolių atvyko į Berlyną ir Zoologijos sodo stoties rajoną įkvėpti knygos ir filmo, kad patirtų nuotykį. Nors tai tragiška istorija, ji neatbaidė. Įdomu, kad nuobodžiose provincijoje gyvenantiems jaunuoliams ji pasirodė kaip reklama. Jie atvyko, kad pamatytų didelį miestą – ir čia įstrigo.
- Vienas iš jūsų filmo veikėjų yra narkomanas, tačiau ar narkotikai vis dar atlieka tokį svarbų vaidmenį prostitucijoje kaip Christiane F. Istorijoje?
- Taip, žinoma, narkotikai daro didelį poveikį. Danielis pasakoja, kad pabandė heroino ir jam nepatiko, bet jis bandė ir kitų narkotikų. Tragiškas heroino aspektas yra tas, kad puikiai žinome, jog tai niekada nesibaigia gerai. Taip nutiko ir Nazifui, kuris visą gyvenimą turės kovoti su priklausomybe.
- Ar padėtis Zoologijos sodo stoties rajone pasikeitė?
- Iki dešimtojo dešimtmečio vidurio beveik nesikeitė, bet dabar ten mažai kas beliko. Stotis jau keletą metų nėra viena pagrindinių miesto stočių ir daugelis prostitučių persikėlė į sekso kino teatrus greta Zoologijos sodo stoties arba į gėjų rajoną Šioneberge.
- Šiuo metu prostitucija Vokietijoje praktiškai legali. Ar sekso darbuotojų padėtis geresnė, kai jų veikla nebėra kriminalizuota?
Žinoma, tačiau problema tokia pati, kaip ir moterų prostitučių – jie gali registruotis kaip užsiimantys privačia veikla, tačiau labai mažai kas taip daro. Labai gaila. Yra galimybė gauti oficialų draudimą, įregistruoti profesinę veiklą, bet tada reikėtų mokėti mokesčius, o dauguma to daryti nenori. Reikia geriau juos šviesti ir paaiškinti, kad jų profesija legali.
------------------------------
Plačiau apie filmą čia:
Rosa von Praunheim (stage name of Holger Bernhard Bruno Mischwitzky born November 25, 1942, in Riga, Latvia) is an openly gay German film director and gay rights activist. He is one of the initiators of the gay rights movement in Germany.
His films have featured such personalities as Jayne County, Vaginal Davis, Divine, and Jeff Stryker.
Biography
Von Praunheim was born Holger Mitschwitzki in Riga, Latvia during World War II. He spent his early years in East Berlin. In 1953, he escaped from East Germany with his family to West Germany, first to the Rhineland and moved later to Frankfurt am Main. After Praunheim left the classical language high school in Frankfurt (Humanistisches Gymnasium), he studied at the Werkkunstschule in Offenbach. He then transferred to the Berlin University of the Arts where he studied fine arts but did not graduate. Eventually, he opted for a career in filmmaking.
In the 1960s, he debuted with experimental and short movies, like Samuel Beckett (1969), with which he soon became famous. In the mid sixties, he assumed the stage name "Rosa von Praunheim", a portmanteau of the Frankfurt quarter Praunheim and German 'rosa' for 'pink', alluding to the pink triangle that homosexual prisoners had to wear in concentration camps. Praunheim married the actress Carla Aulaulu in 1969. The marriage ended two years later in divorce.
-----------------------------
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)