2010 m. gruodžio 27 d., pirmadienis

Kalėdų proga sau ir tiems, kas mėgsta gerą seną kiną - dovana:)

Taigi, antrąją šv.Kalėdų dieną gyvenau prisiminimais ir gera nuotaika. Jokių darbų, jokių problemų - visa tai tebunie jau kitamet, o šiemet (man buvo itin nelengvi, net sakyčiau prasti kone visom prasmėm metai) - tik kiek melancholijos ir geros nuotaikos!!!

Taigi, T.Wiliamso "Geismų tramvajus" (The streetcar named desire)su Vivien Leigh ir Marlonu Brando. Malonaus žiūrėjimo:





Kai kurie darbdaviai žurnalistus nori paversti verslininkais. STOP tokiai akcijai!

Pasveikink laisvą žurnalistiką. Bet ne atsisveikink! rašo Dainius Radzevičius savo bloge ir praneša, kad iškart po švenčių Lietuvos žurnalistų sąjunga kreipėsi į Valstybinę darbo inspekciją ir Valstybinę mokesčių inspekciją su prašymu atidžiai tikrinti kiekvieną pranešimą apie kai kurių socialiai neatsakingų darbdavių elgesį verčiant žurnalistus darbo santykius keisti fiktyviais verslo liudijimais. Na, tikrai gerai kadkreipėsi, bet kažkaip taip norisi paklausti, o ką ta organizacija nuveikė iki šiol dėl normalių mūsų darbo sąlygų, garantijų ateičiai ir šiaip profesijos švarumui galiausiai???:) Bet gal tai tik mano abejonės, tuo labiau, kad LŽS jau daug metų nebepriklausau..(įstojau dar 1996 metais, bet jau kokius 6-7 metus nebemoku mokesčių ir nebesu organizacijos narys, nes nematau prasmės).. Bet skaitykime toliau, ką rašo ponas Dainius:

Tokį kreipimąsi šiandien LŽS išsiuntė ne tik minėtoms kontroliuojančios institucijoms, bet ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Rašte išreiškiamas nerimas, kad keičiantis sutarčių dėl autorių teisių apmokestinimo tvarkai ir didėjant mokestinei naštai, vis daugiau LŽS narių ir kitų žurnalistų kreipiasi konsultacijų ir pagalbos dėl to, kad dalis darbdavių ar kūrinių užsakovų siekia pasinaudoti įstatymų spragomis bei nemokėti žurnalistams atlygio už jų darbą nei pagal darbo sutartį, nei pagal sutartis dėl autorių teisių.

Pastaruoju metu vis dažniau žurnalistai praneša LŽS apie atvejus, kuomet darbdavys siūlo savanoriškai nutraukti darbo sutartis ar pakeisti jų sąlygas ir žurnalisto atliekamus darbus bei profesinę veiklą pervadinti į analogiškus pavadinimus turinčią verslinę veiklą, kuomet ji gali būti vykdoma su verslo liudijimais.

Pvz., jau dabar dalis žurnalistų raginami pasiimti ar jau yra pasiėmę verslo liudijimus dėl fotografavimo, vertimo, filmavimo pramoginiuose renginiuose veiklų ir tokiu būdu darbo santykiai ar jiems atitinkantys santykiai dėl nuolatinio autorinių kūrinių užsakymo fiktyviai įvardinami kaip verslas.

Kaip žinia, pagal Visuomenės informavimo įstatymą, žurnalistas – tai fizinis asmuo, kuris profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą viešosios informacijos rengėjui pagal sutartį su juo ir (ar) yra žurnalistų profesinės organizacijos narys. Be to, to paties įstatymo 23 straipsnyje yra numatyta, kad „neatsižvelgiant į tai, ar žurnalistas su viešosios informacijos rengėju susijęs darbo santykiais, viešosios informacijos rengėjas turi su žurnalistu raštu susitarti dėl žurnalisto autorinio kūrinio panaudojimo“. Įstatyme taip pat pasakyta, kad tokiu susitarimu laikomas ir viešosios informacijos rengėjo ar jam atstovaujančios organizacijos su žurnalistais ar jiems atstovaujančia organizacija sudarytas kolektyvinis susitarimas (kolektyvinė sutartis), kuriame aptartos žurnalistų autorinių kūrinių panaudojimo sąlygos. Jeigu viešosios informacijos rengėjas, naudojantis žurnalisto autorinį kūrinį, su žurnalistu raštu dėl to nesusitarė ir nėra kolektyvinio susitarimo dalyvis, tai neatleidžia viešosios informacijos rengėjo nuo prievolės už panaudotą žurnalisto autorinį kūrinį teisingai atlyginti.

Todėl Lietuvos žurnalistų sąjunga kreipėsi į atsakingas institucijas su prašymu atidžiai tikrinti ir kontroliuoti tas bendroves, kuriose pagal darbo sutartis dirbantys žurnalistai turi ir verslo liudijimus. Taip pat raginama atkreipti dėmesį ir į tuos atvejus, kuomet redakcijos bendradarbiauja tik su asmenimis, kurie turi verslo liudijimus. Iš esmės tai gali būti paslėpti darbo santykiai taip ne tik darant žąlą valstybei nemokant privalomų mokesčių, bet ir elgiamasi socialiai neatsakingai su darbuotojais.

Lietuvos žurnalistų sąjunga taip pat viešai ragina kolegas žurnalistus nesitaikstyti su fiktyviais verslo liudijimais ir prisijungti prie viešos akcijos „Žurnalistika – ne verslas!“. Taip pat LŽS prašo kolegas informuoti net ir anonomiškai apie tokią praktiką, o LŽS įsipareigoja nedelsdama informuoti kontroliuojančias bei kitas suinteresuotas institucijas apie kiekvieną atvejį, kuomet žurnalistai bus verčiami dirbti pagal verslo liudijimus.

LŽS taip pat planuoja kreiptis į Seimo atsakingus komitetus aptariant galimybes tobulinti galiojančius teisės aktus, kurie neleistų piktnaudžiauti socialiai neatsakingiems žiniasklaidos koncernams ar bendrovėms.

Na, ką - pagyvensim-pamatysim, ar kaip čia?:) Aš nebetikiu niekuo.

2010 m. gruodžio 23 d., ketvirtadienis

Jaukių ir šiltų JUMS švenčių!!!

Mielieji mano:)
esu labai dėkingas, kad randate laiko ir  man.  Sveikindamas su gražiausiomis metų šventėmis dovanoju Jums ir puikų imbierinių sausainių receptą !!!

Mums reikės:
3 stiklinės miltų, 1 1/2 arbatinio šaukštelio kepimo miltelių, 3/4 arbatinio šaukštelio sodos, 1/4 arbatinio šaukštelio druskos, 1 šaukštas smulkintos imbiero šaknies, 1 3/4 arbatinio šaukštelio cinamono, 6 arbatiniai šaukšteliai nesūdyto sviesto, 3/4 stiklinės rudo cukraus, 1 didelis kiaušinis, 1/2 stiklinės glajaus (stiklinė medaus arba ¾ stiklinės rudo cukraus arba stiklinė klevų sirupo), 2 arbatiniai šaukšteliai vanilinio cukraus.

O dabar viskas eilės tvarka:
1.Mažame dubenėlyje sumaišykite miltus, kepimo miltelius, sodą, druską, imbierą, cinamoną.
2.Dideliame dubenyje gerai ištrinkite sviestą, rudą cukrų, kiaušinį.
3.Pridėkite glajų ir maišykite iki vientisos masės.
4.Galop sumaišykite mases į vieną, galite pridėti dar šiek tiek miltų, kad tešla būtų kietesnė.
5.Įdėkite tešlos masę į šaldytuvą sušaldyti 2-8 valandoms.
6.Išimkite iš šaldytuvo tešlą ir šiek tiek palaikykite kambario temperatūroje. Įkaitinkite orkaitę iki 375°C.
7.Ištepkite skardą sviestu arba kepimui naudokite sviestinį popierių.
8.Iškočiokite tešlą taip, kad jos storis būtų apie 1cm. Formuokite sausainius (formą galima padaryti su nedideliu kavos puodeliu).
9.Skardoje išdėliokite sausainius palikdami 3 cm atstumą tarp jų.
10.Kepkite 7-10 minučių.
11.Išimkite sausainius iš orkaitės ir šiek tiek palaikykite ataušti.
12.Papuošimui galite užbarstyti miltinio cukraus. Ir skanaus!
P.S. linkiu Jums sveikų, sėkmingų, kupinų puikių idėjų ir iššūkių 2011-ųjų metų!
IR dar:

2010 m. gruodžio 6 d., pirmadienis

Patarimai kaip sutikti Naujuosius, kad metai būtų sėkmingi

Mano gera pažįstama (bendraujam jau berods kokį dvidešimt metų)  būrėja Vaiva Budraitytė jau žino, kaip ji ir šeima sutiks Naujuosius, kad ateinantys metai  būtų sėkmingi.

Vaiva sako, kad 2011-ieji, kurie pagal Rytų kalendorių yra baltojo metalinio Kiškio, o dar kitaip vadinami Katino metai, žada sveikatą ir meilę, protingus ir kūrybingus naujagimius. Vis dėlto, anot V. Budraitytės, ypač svarbu naujuosius pasitikti tinkamai, kad jie atsilygintų tuo pačiu.
,,Jupiteris avine, o tai reiškia kūrybingumą, aukštą intelektą, kovingumą, atkaklumą. Ypač seksis tiems žmonėms, kuriems yra dvylika, dvidešimt keturi, trisdešimt šeši, keturiasdešimt aštuoni metai, žodžiu, skaičiuojant kas dvylika metų – šie žmonės turi Jupiterį avine, todėl jiems labiausiai seksis“, - sako V. Budraitytė.
Astrologė priduria, kad katinas Egipto kultūroje yra turto ir meilės simbolis. Taip pat katė – meilės ir žaidimo simbolis, o juodas katinas namus saugo nuo nelaimių. ,,Reiktų įsigyti metų simbolį – katę arba triušį. Prieglaudose dabar yra labai daug katyčių: eikite ir pasiimkite sau sėkmę už ačiū, iš prieglaudos“.
Su savo vyru, taip pat astrologu Gaudentu Naujoku, V. Budraitytė jau tiksliai suplanavo, kuo Naujųjų išvakarėse vaišins savo svečius. Kaip ir kiekvienais metais, ant stalo turėtų stovėti gėlo vandens. Vanduo, kaip sako būrėja, išreiškia pinigų energiją, taip pat sukoncentruoja teigiamą šeimos energiją ir laimę. Reikėtų nepamiršti ir monetų, kurias būrėja rekomenduoja padėti Pietvakarių pusėje: ,,Jos turi didinamąją energiją, ji auga“, - kalbėjo V. Budraitytė.
Astrologai jau užsisakė iš žvejų lydekų, kuriomis vaišins savo svečius. Kaip pasakoja V. Budraitytė, ant naujųjų metų vaišių stalo turėtų būti patiekti tie patiekalai, kuriais maitinasi katės ir triušiai: žuvis, įvairios daržovės, o taip pat ir saldumynai.
Kalbėdama apie spalvas, V. Budraitytė akcentavo, jog palankiausia išsirinkti garderobą baltos, sidabrinės, melsvos dangaus spalvos, purvino sniego ir kitų žieminių, artimų gamtai spalvų drabužius.
,,Į Naujųjų sutikimą reiktų žiūrėti išmintingai. Per naujus metus žmonės neturi gerti per daug alkoholio ir per daug linksmintis, nes, kaip ir pernai, taip ir šiais metais bus saulės užtemimas, tik ne trisdešimt pirmą, o sausio ketvirtą dieną. Reikėtų elgtis labai saikingai, atsargiai ir su fejerverkais, nes Naujieji metai tarp užtemimų – tai yra visais atvejais negerai“.

2010 m. gruodžio 2 d., ketvirtadienis

Artėja Kalėdos, arba į pagalbą tinginiukams:)

Ką gi, štai ir 100 sis mano  pranešimas  šioje erdvėje:) Nusprendžiau, kad jis būtinai turi būti pramoginis, taigi, žiūrėkit:
http://giftgen.co.uk/index-java.php
Artėjant Kalėdoms  gal kam ir pravers interneto dovanų idėjų generatorius. Kam sukti galvą dėl dovanėlių, jei pakanka tik pasirinkti norimą kainą (na, žinoma svarais:), dovanėlės gavėjo lytį, amžių ir jus dominančią su dovana susijusią sritį? Išbandykite, idėjos dalijamos nemokamai. O gal geriau ne, nes širdies, Jūsų požiūrio į tą žmogų ir šiaip, tikro santykio tai nebus....

2010 m. lapkričio 27 d., šeštadienis

Radau įdomių ir svarbių minčių, tad ir dalinuosi

Žurnalistais turėtume vadinti žurnalistus, o ne cirkininkus; žodžio laisvės Lietuvoje netrūksta – trūksta sąžinės, noro siekti patikimumo ir solidumo bei galimybių būti nepriklausomiems. Taip DELFI (Vladimirui Laučiui) tvirtino žurnalistė Rita Miliūtė, pasak kurios, žiniasklaida žiniasklaidai nelygu, ir reikia skirti žurnalistą nuo linksmintojo.



Jos žodžiais, linksmintojai, kaip amatą išmanantys artistai, kuria spektaklį, kur viskas turi vykti pagal jų sugalvotą scenarijų, o svarbiausia – kad publika plotų. „Žurnalistas, savo ruožtu, pristatydamas įvairias argumentuotas nuomones, požiūrius (ar galimybe juos pristatyti) gali ieškoti tiesos. Ieškodamas ir klausdamas, o ne siekdamas įtikti ir patikti“, - pabrėžė R. Miliūtė.
Anot jos, gilias tradicijas turinčiose valstybėse bulvarinė žiniasklaida irgi egzistuoja, tačiau jos puslapiuose ar laidose paprastai neišvysi „Vyriausybės nario interviu ar jo atliekamą pasodoblį, paįvairintą komentarais apie antrąjį galą“. Pasak R. Miliūtės, užribis turi teisę egzistuoti, bet nepretenduoti į solidumą ir patikimumą.
Laidą „Teisė žinoti“ per LTV vedanti žurnalistė pripažino, kad jai tenka patirti politikų spaudimą. „Jei neskaičiuosime periodiškų ir niekuo nepagrįstų pavaitojimų Seime apie mano kosminį atlyginimą, kurio taip ir negavau“, - sakė R. Miliūtė.

Žiniasklaida vadinama „ketvirtąja valdžia“. Ar Lietuvoje nepriklausoma žiniasklaida turi galios, prilygstančios politikų arba didžiojo verslo galiai? Ar ją galima vadinti „valdžia“?
Galima, bet Lietuvoje tai dažnai ne pačios žiniasklaidos, su jos funkcija informuoti, įtaka, bet savininkų interesų galios tąsa. Kai žiniasklaidos priemonė, kad ir metų metus dirbanti nuostolingai, išlaikoma tam, kad būtų galima suvedinėti verslo ar asmenines sąskaitas, ji atsiduria toli nuo to įprasto ketvirtosios valdžios apibrėžimo ir suvokimo.
Pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį politikai buvo labai jautrūs žiniasklaidos apie juos skelbiamai informacijai. Po kai kurių žurnalistinių tyrimų, išviešintų faktų skubiai atsistatydindavo. Ar kinta ši tendencija? Kodėl?
Man neatrodo, kad jie buvo labai jautrūs ir skubėjo trauktis iš postų. Prisiminkime kad ir Adolfo Šleževičiaus indėlio atsiėmimo iš LAIB istoriją, kai buvo aiškinama, neva jam nežinant indėlį „sutvarkęs“ padėjėjas. Ir tai, kaip vėliau dalis indėlio buvo grąžinta į bankrutuojantį banką, verta atskiro pasakojimo...
Dabar juokinga, bet tada buvo aiškiau, kur yra faktai, o kur – pseudožurnalistų pateiktos neva „sensacijos“. Gal tai ir yra priežastis, dėl kurios svarbius dalykus galima paslėpti po bulvarinės žiniasklaidos paistalais, mostelėjus ranka pasakyti - „juk matot, kas per nesąmonės visur“ ir dėl to nereaguoti į patikrintus faktus.
Tai padeda kurti ydingą padėtį – kol politikai mėgaujasi pramoginės ar bulvarinės žiniasklaidos dėmesiu, kitos žiniasklaidos žurnalistams tenka susidurti su arogancija ir aiškinimais, kad, matote, vienam ar kitam veikėjui nedera diskutuoti kad ir svarbiausiu tuo metu ekonomikos ar kitu klausimu, nes tai sumenkinsią jo autoritetą. Aš manau, kad taip tiesiog dangstoma kompetencijos stoka arba nesugebėjimas apginti savo sprendimų.
Kada paskutinį kartą matėte diskutuojantį su specialistais energetikos ministrą Arvydą Sekmoką? Tarsi energetika ir visas jos ūkis su specialiai tam įkurta ministerija nėra visuomenei svarbūs dalykai.
Pasitikėjimas žiniasklaida Lietuvoje pastarąjį dešimtmetį sumažėjo. Kas dėl to labiau kaltas – patys žurnalistai ar politikos ir verslo spaudimas?
Pasitikėjimas žiniasklaida buvo nenormaliai aukštas, nesigilinant net į tai, ar pačiai žiniasklaidai jis svarbus. Šiuo atžvilgiu reiktų klausti: ar ji gali skelbti bet ką, kad tik ją vartotų – skaitytų ir įsijungtų, ar ji apsieis be nuogų merginų nuotraukų bei širdį veriančių vienadienės žvaigždutės atsivėrimų apie tai, kur ji pirko geltoną rankinę ar melsvaplaukį katiną? Ar apsieidama be tokių „vertybių“ ji pasitenkins mažesniu tiražu ar auditorija, tačiau sieks tapti solidžia?
Kritusių reitingų nedramatizavau ir nedramatizuoju. Kur kas baisiau, kad per dvidešimt metų veik nepadaugėjo supratimo, jog ne viskas, ką „rodo per televizorių“ arba „laikraštyje rašė“ yra žurnalistika ir kad žiniasklaida žiniasklaidai nelygu.
Taip, gilias tradicijas turinčiose valstybėse bulvarinė žiniasklaida irgi egzistuoja, ir seniai. Tačiau nei Jungtinėje Karalystėje, nei JAV nešautų į galvą, kad jos puslapiuose ar laidose išvysi Vyriausybės nario interviu ar jo atliekamą pasodoblį, paįvairintą komentarais apie antrąjį galą. Užribis turi teisę egzistuoti ir egzistuoja, bet yra užribis. Nori – skaitai jį, nori – dirbi jame, bet nepretenduoji į solidumą ir patikimumą.
Jei jau kalbame apie politikų ar verslo spaudimą tam, ką priimta laikyti žurnalistu, o ne linksmintoju, tai kiekvienas laisvas rinktis, ar laikytis profesinės etikos, ar vykdyti su ja prasilenkiančius nurodymus, kad ir kas juos dalintų. Gaila žiūrėti į žmones, kurie turi versti kailį sulig kiekvienu vadovybės pokyčiu, tačiau yra tokių, kurie kailio niekada neverčia ir kvailio vietoje neatsiduria. Tai juk tinka ne tik žiniasklaidai.
Ar Jus tenkina žodžio laisvės būklė Lietuvoje? Kokių turite nuogąstavimų?
Žodžio laisvės per akis, sąžinės – per mažai. Jei galima dergti žmones be jokių faktų tam, kad taptum populiarus ir gautum už tai pinigų, ką tai turi bendra su žodžio laisve?
Informacinis raštingumas Lietuvoje tebėra nežinoma žemė. Kartą prisiverčiau pažiūrėti vieną lietuviškos televizijos laidą ir tiesiog susumuoti joje pateikiamus vienos neva nelegalios veiklos Vilniuje skaičius, kaip jie buvo pateikiami toje laidoje. Tokios apyvartos ir pelno pavydėtų ir Pietų Amerikos narkotikų karteliai, ir ginklų kontrabandos caras Viktoras Butas. Bet ar daug žiūrovų panašiai skaičiuoja ir susimąsto, ar pateikiami dalykai apskritai yra įmanomi? Maža to, daug kas tokios „informacijos“ rodytojus vis tiek laiko žurnalistikos dalimi. Žurnalistikai tai tikrai ne į gera.
Kaip ekonominė krizė ir mokesčių reforma paveikė Lietuvos žiniasklaidos būklę: ar žurnalistika tapo labiau nepriklausoma, ar kaip tik – priklausoma?
Ir krizė, ir reforma padėtį pablogino. Kurti gerą produktą veltui mažai kas nori. O parengti tiek pat straipsnių ar laidų už keliskart mažesnes lėšas sugeba ne visi. Kai girdžiu ar skaitau žiūrovų klausimus – „kiek galima rodyti užsienio agentūrų parengtą medžiagą; žiūrėkit, kad ir Rusijos televizijos daug ką nufilmuoja ir štai kokių laidų apie kultūrą ir meną parengia“, tegaliu atsakyti klausimu į klausimą: kaip jums atrodo, ar jie skraido, skambina ir samdo žmones už tyro lietaus lašelį?
Tas pat sakytina ir apie informaciją, ne tik kultūros laidas. Geri dalykai dažniausiai kainuoja, ir kainuoja ne tik žmonės – kainuoja technika, kurios dykai niekas neduoda. Dėl to rašinėlių ar reportažų, kurie išties yra reklaminiai, tačiau pateikiami kaip informaciniai, tik daugės, o ne mažės.
Jei negali išsilaikyti ir išlaikyti savo žmonių, tai anokia čia nepriklausomybė. Iki tokio solidarumo, kai žiniasklaidos priemonių vadovai (jau nekalbu apie savininkus) nepažymėtai reklamai paskelbtų nulinę toleranciją ir, gerbdami save ir savo auditoriją, šios nuostatos laikytųsi, yra dar toliau, nei iki visų mūsų parlamentarų reikiamos kompetencijos ir sugebėjimų ją pasiekti.
Visuomenėje pastaruoju metu plinta žurnalistikai nepalankūs stereotipai. Vieni sako, kad žurnalistas negali būti objektyvus, nes viskas esą subjektyvu. Kiti tvirtina, kad žurnalistas negali ieškoti tiesos, nes tiesos nėra – neva esančios tik įvairios nuomonės ir įvairūs požiūriai. Jei nėra nei tiesos, nei objektyvumo, tai ką veikia žurnalistai? „Kabina makaronus“?
Grįžkim prie to, kad žurnalistais turėtume vadinti žurnalistus, o ne cirkininkus. Pastarieji, kaip amatą išmanantys artistai, kuria spektaklį, kur viskas turi vykti pagal jų sugalvotą scenarijų. Apsaugok, Viešpatie, kas nors pasakys ką nors, kas nepatiks ar per mažai patiks areną užpildžiusiai publikai: ta neplos. Žurnalistas, savo ruožtu, pristatydamas įvairias argumentuotas nuomones, požiūrius (ar galimybe juos pristatyti) gali ieškoti tiesos. Ieškodamas ir klausdamas, o ne siekdamas įtikti ir patikti.
Ne viskas yra subjektyvu: subjektyvūs yra vertinimai, bet ne pati tiesa. Jei lyjant žurnalistas sakys, kad lauke yra sausa, nes nelyja, tai jau bus ne „subjektyvus vertinimas“, o netiesa, ar ne? Žinoma, gyvenimas kupinas daug sudėtingesnių situacijų, bet jei jau nežinai patikrintų dalykų, faktų, pirma pamoka žurnalistui yra tokia: jei nežinai, tai nesakyk, kad žinai.
Kai kas tvirtina, kad žurnalistika – mirštanti profesija, nes šiuolaikinei visuomenei nebereikia tikrų žinių: ji tingi skaityti analitinius straipsnius, žiūrėti analitines laidas, gilintis. Ji nori tik pramogų, „popso“ ir paviršutiniškų informacijos nuotrupų blizgiuose pakuotėse, kurias galima būtų lengvai ir greitai „praryti“. Ar sutinkate su šiuo požiūriu ir pesimizmu žurnalistikos, kaip profesijos, atžvilgiu?
Ne. Kai atsirado radijas, pranašavo (ir atrodė, pagrįstai) spaudos mirtį. Lygiai taip pat televizija turėjo būti radijo giltinė, o internetas – visų jų, kartu sudėjus, apokalipsė. Jau tyliu apie mobilųjį Internetą… Bet nepaisant būdo “pasiimti” informaciją iš ten, kur ji pateikiama ar kur ją pats pasidėjai – nesvarbu, ar tai laikraštis ryte, radijas pakeliui į darbą automobilyje ar Internetas su iPod’u bet kuriuo patogiu metu bet kur, - kažkas tą informaciją turi parengti. Manau, kad tai dar ilgai darys žurnalistai.
Asmeniniai ar kiti tinklalapiai irgi – ne išeitis. Gerai ir sveikintina, jei turi galimybių skaityti, sisteminti ir analizuoti bet kurios srities pirminį informacijos šaltinį. Bet kiek tam reikia laiko ir žinių?
Nuolat skaitau poros Lietuvos Vyriausybės narių puslapius, bet vertinu juos kaip būdą susipažinti su tų žmonių nuomone ir patirtimi, o ne kaip žurnalistiką, nors jie rašo geriau už daugelį mano kolegų. Gerai, kai darbas toks – skaityti, žiūrėti ir kuo daugiau sužinoti. O jei mano profesija būtų kita? Kieno sąskaita reikėtų gauti laiko bent permesti akimis visus tuos puslapius?
Tingi ne visi: tie, kuriems išties reikia, netingi ieškoti informacijos. Ne visi žmonės nori tik pigaus „popso“. Yra norinčių žinoti ne tik apie tai, kas vyksta už jo tvoros, bet ir sužinoti, tarkime, technologijų, medicinos naujienas. Tam neužtenka, tiksliau, net nereikia skaityti specializuotų publikacijų. Žurnalistų darbas kaip tik yra pateikti tas naujienas suprantamai ne specialistams. Pageidautina – patiems suprantant, ką jie pateikia…
Ar Jums asmeniškai pastaruoju metu yra tekę patirti politikų spaudimą?
Nelygu, ką vadinsime „spaudimu“ ir ką – „pastaruoju metu“. Gyvenimo būdo reporteris šioje vietoje turėtų parašyti „šypsosi“ arba „nusijuokia“... Jei neskaičiuosime periodiškų ir niekuo nepagrįstų pavaitojimų Seime apie mano kosminį atlyginimą, kurio taip ir negavau, tai – yra. Asmenišką ir be proto skaudų, prieš pat tiesioginę laidą. Gal tai buvo labiau bandymas išmušti iš vėžių? Tas politikas dabar Seime, bet jei laidoje galvosi apie asmeninius dalykus, laidai – ne į gera.
Protingi politikai patys niekada neskambino pasakyti, kas turėtų būti aptariama laidose ir kas – ne. Bent kiek „apsitrynę“ irgi nebeaiškina, kaip turėčiau dirbti. Tik vienas žurnalistu anksčiau vadinęsis Ministro Pirmininko patarėjas leido sau parašyti, kad LRT eteryje organizuoti diskusiją apie visuomeninio transliuotojo veiklą neva yra nekorektiškas lobizmas. Bet apie kailio keitimą jau kalbėjau anksčiau...
Dažnai skambina ir rašo žiūrovai. Jiems jau bandau paaiškinti, kaip pasirinkau temą ir pasikviečiau dalyvius, kitus dalykus. Mus išlaiko ne politikai, kurie ateina ir nueina, pasibaigus jų kadencijoms. Jei žiūrovai tiek reikalautų iš tų, už kuriuos balsavo, tik džiaugčiausi.
Kaip Jums pavyksta laidose suderinti du sunkiai suderinamus siekius: kalbėti apie tai, kas populiaru bei traukia masinės auditorijos dėmesį tai, kas išties svarbu, bet yra palyginti nedaugeliui žmonių rūpimas bei dominantis dalykas?
Jei pavyksta, tai tik todėl, kad svarstau, ar tema aktuali ir kiek žmonių gyvenimų ji gali paliesti. Niekada nesirenku temos tik dėl to, kad ji pikantiška ir tik tenkinanti smalsumą, bet neteikianti jokios svarbios informacijos.
Jeigu dirbčiau kitaip, šiomis dienomis turėjau tartis ne dėl laidų apie „Sodros“ reformas ar biudžetą, o apie tai, ką pavogė arba nevogė kažkokia dainininkė, garsi vedyboms su asmeniu, nuteistu už dvigubą žmogžudystę. Turiu tą prabangą – mąstančius žiūrovus. Atrodo, jau sakiau, kad ne visiems reikia tik pramogos...

2010 m. lapkričio 25 d., ketvirtadienis

J. Ruolia: gydymas vaistažolėmis gali ir padėti, ir pakenkti

Jei pravėręs Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Fitoterapijos kabineto duris užsimerktum, pasijustum lyg močiutės palėpėje - taip svaiginamai kvepia vaistažolės. Čia dirbantis Vilniaus universiteto Onkologijos instituto fitoterapeutas Juozas Ruolia atskleidė gydymo vaistiniais augalais paslaptis.

Onkologijos instituto Fitoterapijos kabineto duris kasmet praveria apie 2000 ligonių. Daugelis jų piktybinę ligą vertina kaip mirties nuosprendį, tačiau Fitoterapijos laboratorijoje jau dvidešimt metų atliekami tyrimai ir stebėjimai rodo, kad vėžį galima įveikti, jei tik ligonis kruopščiai laikosi gydytojų nurodymų ir vartoja vaistažoles. J. Ruolia tvirtina: „Jei vėžiu sergantis žmogus penkerius metus pagal fitoterapeuto ir kitų reabilitologų parengtą planą stiprina imunitetą, vartoja antioksidantus, žolelių mišinius, slopinančius piktybinių ląstelių veiklą, nesinervina, recidyvo tikimybė sumažėja iki 75 procentų."

Vis dėlto J. Ruolia perspėja, kad fitoterapija tinka tik atlikus radikalų gydymą, o ne jo metu, juo labiau - ne vietoj jo. „Nuo pirminio vėžio, deja, nėra jokių vaistažolių. Tad neapgaudinėkime savęs ir nemėtykime pinigų veltui. Vėžį, kad ir kokioje žmogaus kūno vietoje būtų, pirmiausia reikia radikaliai pašalinti chirurgiškai, išdžiovinti spinduliais, išgaudyti chemoterapija", - sako gydymo vaistiniais augalais žinovas.

Spindulinės terapijos metu pacientėms nerekomenduojama vartoti antioksidantų, antraip gydymo rezultatai bus prastesni. Tinkamas metas atsigęžti į gamtos siūlomus vaistus - atlikus operaciją, pritaikius spindulinį gydymą ir chemoterapiją, kad piktybinis procesas neatsinaujintų. Šį tikslą pasiekti padeda detoksikuojamosios medžiagos ir pektinai. J. Ruolia perspėja, kad pašalinus naviką negalima vartoti ženšenių, leuzėjų, citrinvyčių preparatų, želmenų sulčių ir bičių pienelio.

„Kai žmogaus organizmui trūksta kokių nors veikliųjų medžiagų, jų nesunkiai galima gauti iš augalų. Tik reikia žinoti, kada kas tinka. Perlenkti lazdą labai lengva, todėl nepatarčiau imtis saviveiklos", - kalba fitoterapeutas. Jis nepritaria nuomonei, kad gydymas vaistažolėmis negali pakenkti: „Tarkime, dabar madingas imbieras. Jis išties turi labai daug vertingų gydomųjų medžiagų, tačiau kai jo per daug, šlapime atsiranda baltymų, o tai rodo, kad organizmas neteko naudingų medžiagų. Atminkite - jei vartosite labai daug vitaminų, valgysite daug daigintų grūdų, gersite daug įvairių sulčių, galite sau labai pakenkti. Sergantiesiems vėžiu kategoriškai negalima gerti želmenų sulčių! Pastarosiose yra medžiagų, skatinančių onkologinę ligą atsinaujinti."

Lietuvoje leidžiama vartoti 189 žolinius augalus, o onkologiniams ligoniams - mažiau nei 50 rūšių. Pasak J.Ruolios, kai kurių onkologinių ligonių pačių pasigamintuose musmirių, dėmėtųjų maudų, klumpelių preparatuose esančios nuodingos medžiagos padaro daug nepataisomos žalos, silpnina imunitetą.

Lietuviškų gydomųjų augalų veikliosios medžiagos tikrai ne prastesnės negu tibetietiškų, indiškų, kiniškų. Jos stiprina radikalaus gydymo išsekintą organizmą, padeda atkurti imunitetą.

Atsargiai - sultys!
„Jei jums nustatytas vėžys, turėtumėte būti atsargūs su natūraliomis vaisių ir daržovių sultimis", - aiškina fitoterapijos specialistas. Fiziologai teigia, kad per valandą organizmo audiniai ir organai iš sulčių vitaminų, fermentų pasisavina tiek, kiek jų yra viename gurkšnyje. Būtent taip ir reikėtų gerti šį gėrimą - ne vienu prisėdimu, o po 1-3 gurkšnius (iki 50 ml) kas valandą. Ypač šios taisyklės turėtų paisyti sergantieji vėžiu, antraip, užuot stiprinę organizmą, tik maitins piktybines ląsteles.

Kovojantiems su vėžiu žmonėms kur kas vertingiau valgyti daugiau šviežių vaisių ir daržovių, nes tuomet jie gaus daug naudingos ląstelienos.

J. Ruolia įtariai vertina pastaruoju metu išpopuliarėjusius vaisių ir daržovių kokteilius. „Manoma, kad tokius gerti labai sveika. Kad perkūnas nudaužtų tą, kuris šitą mitą paskleidė. Ar kas tyrė, kokie nauji junginiai susidaro sumaišius 5 ar 6 vaisių ir daržovių sultis? Sveika valgyti obuolius ar morkas: organizmas pasinaudoja ir sultimis, ir ląsteliena. Granatai - sveika, virti raudonieji burokėliai - sveika, bet šios daržovės turi ir be galo daug agresyvių medžiagų, o jos jungiasi su kitų daržovių ar vaisių sultyse esančiomis medžiagomis, sudaro naujus, kartais ir žalingus, junginius."

Pramoniniu būdu pagamintas sultis, anot J. Ruolios, galėtų gerti tie, kurie patyrė insultą ir infarktą, sergantieji inkstų nepakankamumu, kenčiantieji nuo opaligės ir tie, kurių organizmas nevirškina obuolių ar morkų. Onkologiniams ligoniams šios sultys nerekomenduotinos. Fitoterapeutas ypač kategoriškai vertina želmenų sultis: „Mano akyse šimtai moterų, sirgusių gimdos kaklelio, gimdos, kiaušidžių vėžiu, iškeliavo į kapus - jos vartojo daigintus grūdus, želmenų sultis, ir liga atsinaujindavo. Šių sulčių pardavėjai nematė, kaip jos miršta. Matė tik perkančiąsias. Ir giedojo himnus, kad želmenų sultys tikrai išgydys vėžį."

Stiprinkim imunitetą
Kaip sustiprinti imunitetą chirurgiškai pašalinus naviką, atlikus spindulinį gydymą, chemoterapiją? Pirmiausia kiekvienam pacientui reikia individualios programos, o tokią sudaro fitoterapeutas. „Vaistažolių ir augaliniuose preparatuose yra daug svarbių biologiškai aktyvių medžiagų, tačiau jie gali sukelti ir nepageidaujamą poveikį, sąveiką su vaistais. Todėl būtina atlikti tyrimus ir atsargiai vartoti šias priemones, derinti su kitais gydymo metodais", - paaiškina gydytojas.

Reabilitacijos ir remisijos periodu, pasak J. Ruolios, sergančiųjų onkologine liga gyvenimo kokybę gerinti padeda imunitetą, nervinę sistemą stiprinantys, kraujotaką, virškinimą gerinantys, antioksidacinį, detoksikuojamąjį poveikį turintys homeopatiniai, fitoterapiniai vaistai, vaistažolės, bičių produktai ir kiti vaistai. Fitoterapijos žinovas itin pabrėžia pektinų naudą.

Pektinų šaltiniai:

1. Orkaitėje kepti obuoliai ir morkos. Vartoti po vieną keptą morką ar obuolį kas 2 val. 21 dieną, paskui daryti 7 dienų pertrauką.

2. Kavamale malti linų sėmenys. Vartoti: po vieną valgomąjį šaukštą keturis kartus per dieną 21 dieną, paskui daryti 7 dienų pertrauką.

3. Su cukrumi trinti juodieji serbentai. Vartoti keturis, penkis kartus per dieną 21 dieną; paskui daryti 7 dienų pertrauką.

4. Su cukrumu trinti svarainiai, agrastai, mėlynės. Vartoti 21 dieną, vėliau - 7 dienų pertrauka.

Atmintinė onkologiniams ligoniams
Vaisiuose, daržovėse, prieskoniniuose augaluose, kituose augalinės ir gyvulinės kilmės produktuose yra visų natūralių organizmo lengvai pasisavinamų vitaminų, fermentų, amino- ir nukleino rūgščių, angliavandenių, lipidų ir lipoidų, makro- ir mikroelementų. J. Ruolia išskiria šešias sveikatai naudingų produktų grupes ir pataria kasdien pagal galimybes suvalgyti po vieną ar du kiekvienos grupės produktus.

Sveikatai naudingų produktų grupės:
1 Pjaustyti žali ar rauginti baltagūžiai ir žiediniai kopūstai, brokoliai (viena ar dvi saujos), šaukštas krienų, skiltelė česnako, galvutė svogūno, keli ridikėliai, 2 ar 3 šaukštai tarkuotų ropių.

2)Tarkuoti virti raudonieji burokėliai, trintos ir lygiomis dalimis su cukrumi sumaišytos mėlynės, juodieji serbentai ar aronijos (2-4 šaukštai). Uogas galima pakeisti ir keliais šaukštais uogienės, 20-30 džiovintų mėlynių, vynuogių arba 50-100 ml natūralaus raudonojo vynuogių vyno.

3) Morkos. Iš vakaro sutarkuokite 2 ar 3 morkas, nuspauskite, masę apšlakstykite grietine, ryte pakaitinkite keptuvėje su alyvuogių aliejumi ir pasigaminkite salotų su I ir II grupėje išvardytomis daržovėmis ar uogomis. Trinti ir su medumi maišyti šaltalankiai (1:1), šermukšnių uogos (3 šaukštai), šaukštelis šaltalankių aliejaus.

4)Avokadai, citrinos (kelios riekelės).

Jei viduriai užkietėję, valgykite orkaitėje keptų obuolių, morkų (kas 2 ar 3 valandas), javainių košės. Taip pat tinka grikių, pupų, pupelių, žirnių, su lupenomis virtų bulvių (joms atvėsus odelę nulupkite) košės. Jas skaninkite riešutais, razinomis, medumi, apšlakstykite sojų, alyvuogių aliejumi ar aliejumi su karotinu.

5)Žuvų produktai, vištiena, triušiena, neriebi jautiena, neriebūs pieno produktai (kąsnis mėsos produktų, kąsnis daržovių).

6)Kmynų, pankolių, krapų sėklų nuovirai, mineralinis vanduo, obuolių, morkų ar kitokios sultys. Sultis geriausia gerti mažomis porcijomis, po 20-50 ml. Valgyti žalius obuolius, kriaušes, apelsinus ar kitus vaisius, uogas. Galima gerti kiaulpienių, gysločių, kopūstų sulčių, bet ne daugiau kaip du tris šaukštus per dieną.

Kaip nesusirgti
Kaip elgtis ir gyventi, kad piktybinė liga mus aplenktų? Remdamasis Pekino universiteto tyrimais, J.Ruolia rekomenduoja profilaktiškai vartoti fitoterapines priemones tam tikrais žmogaus gyvenimo laikotarpiais: nuo 12-os iki 14-os, nuo 24-erių iki 27-erių, nuo 36-erių iki 38-erių, nuo 47-erių iki 48-erių, nuo 58-erių iki 60-ies, nuo 72-iejų iki 74-erių, nuo 84-erių iki 85-erių metų. „Kas dvylika metų suprastėja visi žmogaus biocheminiai rodikliai, todėl prisižiūrėti būtina", - pabrėžia gydytojas.

Vienas svarbiausių sveikatos veiksnių - imunitetas. Jį stiprinti galima vaistažolėmis. Pasak J. Ruolios, tinka purpurinių ežiuolių, beržų lapų, kemerų, karpažolių arbatos. Paprastųjų pipirmėčių, čiobrelių eteriniai aliejai organizme „prilimpa" prie virusų, bakterijų ir padeda juos pašalinti.



Stipri nervų sistema - dar vienas sveikatos garantas. „Visais atvejais, atsiradus vėžiui, matau sugriuvus jį ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Jis sau atrodo nelaimingiausias, blogiausias, negražus. Kaip auklėjame vaikus? Už menkiausią klaidą taip išvainojame mažutėlius... O suaugusiam tokių žodžių nedrįstame pasakyti. Juk niekas nėra tobulas. Kai paklausiu savo pacienčių, dėl ko, jų nuomone, susirgo vėžiu, dauguma sako: tai ne tas ministras pirmininkas, tai ne tas prezidentas. Tiek save erzina, savy gamina tokius milžiniškus kiekius adrenalino! O juk šios medžiagos pertekliui valandą pabuvus organizme, šešioms valandoms susiaurėja kraujagyslių spindis. Šiuo metu visuotinai nutarta, kad vėžys atsiranda tada, kai žmogus itin prastai prisitaiko prie aplinkos, kai jį nuolatos kankina stresai. Tokiu atveju organizme būna didžiulis agresyvių medžiagų kiekis", - aiškino gydytojas.

Paprastai sergantieji vėžiu nevartoja antioksidantų. „Neaptikau nė vieno onkologinio ligonio, kurio organizmas gautų pakankamai antioksidantų", - sakė J. Ruolia.

Geras virškinamojo trakto darbas - taip pat vienas sveikatos veiksnių. „Pilvo pūtimas, vidurių užkietėjimai, dujos rodo, kad žarnyne vyksta puvimo procesas, - aiškino fitoterapeutas. - Padėti gali žolelių arbatos ir antpilai: pupalaiškių - karštiems, greitai susinervinantiems žmonėms, o pelynų ir jonažolių - abejingiesiems. Fermentų, skrandžio sulčių išsiskyrimą skatina raudonėlių, kiaulpienių, šlamučių mišiniai. Sužadinkite skrandžio, tulžies, kasos ląstelių veiklą, ir šie organai išskirs tiek fermentų, kiek reikia suvalgytam maistui suvirškinti."

Pasak J. Ruolios, kasdien būtina išgerti ir 1 ar 2 l vandens: jis praplaus tarpląstelinius tarpus, inkstams padės atskiesti medžiagų apykaitos produktus.

Svarbu ir ką valgome.
 Įrodyta, kad tinkamas maistas gali saugoti nuo vėžio. Piktybinių ligų profilaktikai rekomenduojama maitintis taip, kad ne mažiau kaip pusę maisto raciono sudarytų daržovės ir vaisiai. Juose esantys pektinai ir celiuliozė susijungia su organizme besikaupiančiais toksinais ir juos pašalina iš organizmo. J. Ruolia pasakojo neseniai lankęsis Tailande, Vietname, Kambodžoje ir susižavėjęs vietinių gyventojų veidų, figūrų grožiu. „Tarp kitų susirgimų vėžys ten yra 26 vietoje. Koks jų maisto racionas? Vienas penktadalis mėsos, keturi penktadaliai - daržovių, kruopų, vaisių. Sulčių jie negeria, užtat valgo daug vaisių. Suraskite bent pusę Lietuvos gyventojų, kad valgytų, laikydamiesi principo: kąsnis daržovių, kąsnis mėsos. Jei šeimininkės šitaip nemaitina namiškių, jos pačios vykdo šeimos genocidą", - griežtai kalbėjo fitoterapeutas.

Geriamosios sodos galios
 Jei valgysime daug daržovių, užterštų nitratais, ar vietoje teigiamo rezultato negausime neigiamo? „Neekologiškos daržovės nėra tokios grėsmingos, kaip įsivaizduojame. Augalas nepasiims mineralų ir kitų medžiagų daugiau, negu jam reikia. Tiesa, importuoti vaisiai tikrai būna apipurkšti nuo gedimo saugančiais chemikalais. Juos galima pašalinti geriamąja soda. Parsinešėte iš parduotuvės vynuogių, apelsinų, bananų ar agurkų ir - į koncentruotą sodos tirpalą. Jo receptas paprastas: sauja sodos - litras vandens. Puikiai tirpina chemikalus. Po 15-20 minučių nuplaukite švariu vandeniu ir, gerbiamosios šeimininkės, turėsite jau nebe „sintetinį", o gurgždantį, lyg močiutės augintą vaisių ar daržovę."

2010 m. lapkričio 22 d., pirmadienis

Klimatologė Audronė Galvonaitė: grįšime prie normalios lietuviškos žiemos

 Klimatologės dr. A.Galvonaitės teigimu, paskutinę tikrą lietuvišką žiemą turėjome 1995–1996 metais, kai jau lapkričio pradžioje ėmė šalti ir tik balandį atšilo. Sinoptikams prognozuojant, kad šią savaitę lietų keis šaltis ir sniegas, Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Klimatologijos skyriaus vedėja dr. Audronė Galvonaitė teigia, jog tikrosios žiemos greičiausiai sulauksime švenčių laikotarpiu.

– Pradėčiau nuo klausimo, kurį, matyt, pastaruoju metu girdite dažnai: ar šiemet sulauksime gausaus sniego ir kaustančio šalčio?

– Toks klausimas mums užduodamas ne tik pastaruoju metu, bet jau nuo vasaros vidurio. Svarbiausia yra kalbėti tiksliai ir įsiklausyti į tai, ką sakome. Kai skelbiame, kad artėjanti žiema gali būti šalčiausia per šį tūkstantmetį, žurnalistai parašo, jog žiema bus tokia šalta, kokios nebuvo jau tūkstantį metų. Tačiau specialistai kalba tik apie dešimt metų, kai žiemos buvo gana šiltos, tad, jeigu artėjanti žiema ir bus šalčiausia per šį tūkstantmetį, tikrai nieko baisaus – grįšime prie normalios lietuviškos žiemos.

– Tad kokia ši žiema gali būti Lietuvoje?

– Manau, artėjanti žiema bus gana įvairi. Galbūt priartėsime prie tipiškos lietuviškos žiemos. Remiantis išankstinėmis prognozėmis, lapkričio pabaiga bus gana šaltoka. Minusinė temperatūra, kurią jau šią savaitę jausime ir dieną, ir naktį, turėtų laikykis iki antros gruodžio savaitės. Po to grįš temperatūrų svyravimai, temperatūra gali būti aukštesnė, nei turėtų būti Lietuvoje. O dėl sniego, remiantis dabartine prognoze, jo nebus labai daug, nors tiksliai pasakyti labai sunku.

Permaininga žiema laukiama ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Remiantis išankstinėmis prognozėmis, gana šalta žiema turėtų būti atogrąžose. Kai 2007–2008 metais laukėme ir nesulaukėme sniego Lietuvoje, atogrąžose buvo labai dideli šalčiai ir gausiai snigo: Bangladeše nuo šalčio mirė daug žmonių, Kinijoje iššalo dešimtadalis miškų. Duomenys rodo, kad gali pasikartoti tokia anomalinė žiema būtent atogrąžose. Tačiau tokie spėjimai gali nepasitvirtinti, nes, kaip sakiau, labai sunku sudaryti ilgalaikes prognozes.

– Kokie klimato procesai labiausiai kinta, taip sudarydami sunkumų ilgalaikėms orų prognozėms?

– Pirmiausiai keičiasi pačių cirkuliacinių procesų keliai. Vienais metais būna labai aktyvus Atlantas, kitais – Sibiras. Mums žiemą būdavo taip, kad, jeigu sustiprėdavo vadinamasis Sibiro anticiklonas, Lietuvą pasiekdavo šalčiai, speigai. Kitas svarbus dalykas – labai kinta vidutinė metinė ir kiekvieno mėnesio temperatūra. Jeigu pasižiūrėsite Hidrometeorologijos tarnybos puslapyje pateikiamą kiekvieno mėnesio temperatūrą – kokia ji turėtų būti pagal klimato normą ir kokia buvo, pamatysite, kad beveik visą laiką mes turime aukštesnę temperatūrą, nei turėtų būti pagal mūsų klimato zonas.

Galų gale pasižiūrėkime, kokią karštą vasarą turėjome, kai nepaprastai įkaito Atlantas. Šiuo momentu jis yra labai aktyvus, vieną paskui kitą siunčia mums ciklonus. Jau antra lapkričio pusė, o dar ganėtinai šilta temperatūra. Tad tokie pokyčiai ir vyksta, nebeliko klasikinio klimato modelio, vis sunkiau tampa prognozuoti, numatyti, nes vienus procesus keičia kiti.

– Grįžkime prie mūsų žiemos. Ar galima jau dabar sakyti, kad ji bus šalčiausia per pastaruosius dešimt metų?

– Kaip jau minėjau, šį tūkstantmetį žiemos buvo ganėtinai šiltos. Taip, praėjusi žiema buvo šaltesnė, tačiau stipriau pašalo tik sausio mėnesį ir šiek tiek vasarį. Vieniems tai buvo kone tragedija – įsivaizduokite, Lietuvoje tikra žiema... O po to vėl atšilo ir beveik visą likusią žiemą fiksavome aukštesnę temperatūrą, nei turėtų būti mūsų šalyje.

Jeigu kalbėtume apie natūralią, normalią, tikrą lietuvišką žiemą, paskutinę tokią turėjome 1995–1996 metais, kai jau lapkričio pradžioje ėmė šalti ir tik balandį atšilo. Tuomet buvo ilga, šalta ir labai snieginga žiema. Visos kitos atėjusios žiemos buvo permainingos, pavyzdžiui, tik vienas mėnuo būdavo labai šaltas arba jau vasario mėnesį prasidėdavo pavasaris.

– Sinoptikai sako, kad šaltį ir sniegą pamatysime jau netrukus. Tačiau ar galima prognozuoti, kad, kaip ir pernai, tikroji žiema ateis po švenčių?

– Tradicinė žiema, kai susidaro nuolatinė sniego danga ir nuolat fiksuojama minusinė temperatūra, mus turėtų pasiekti nuo Kalėdų. Prieš tai būna vadinamasis priešžiemis, todėl ir lapkričio pabaiga, ir gruodžio pradžia bus šaltos.

2010 m. lapkričio 21 d., sekmadienis

Barbra Streisand: Live in Concert 2006


The Ft. Lauderdale show from the 2006 North American tour, with special guest Il Divo, featuring five additional songs as well as interviews with the behind-the-scenes team; an interview with Ms. Streisand regarding The Streisand Foundation.

Actors: Il Divo, Barbra Streisand, Carole Bayer Sager, Tony Bennett, Alan Bergman

Directors: Barbra Streisand, Gary Smith
Writers: Barbra Streisand, Jeffrey Richman
Producers: Barbra Streisand, Gary Smith, Lara Karchmer, Martin Erlichman

2010 m. lapkričio 20 d., šeštadienis

Bus minimas Vatikano radijo lietuviškųjų laidų jubiliejus

Lapkričio 25 d., ketvirtadienį,  Kaune vyks Vatikano radijo lietuviškųjų laidų 70-mečio minėjimo ir mons. prof. Vytauto Kazlausko pagerbimo iškilmės.

Renginys prasidės 16 val. K. Donelaičio g. 52 – šio pastato šeštajame aukšte bus atidaroma ilgamečio Vatikano radijo lietuviškų laidų redaktorius mons. prof. Vytauto Kazlausko auditorija. Lietuviškosiose Vatikano radijo laidose kunigas V. Kazlauskas ugdė religinę ir tautinę lietuvių savimonę, drąsino sovietų sistemos įbaugintus žmones. Laidose skambėjo visuotinės Bažnyčios gyvenimo apžvalgos, klausytojai buvo supažindinami su Bažnyčios istorija, dokumentais, Šventuoju Raštu, V. Kazlausko parengtomis ir skaitomomis paskaitomis.

1990–1997 m. mons. V. Kazlauskas VDU Katalikų teologijos fakultete dėstė religijotyrą ir krikščioniškąjį socialinį mokslą, pora metų ėjo Humanitarinių mokslų fakulteto dekano pareigas, 1991–1995 m. buvo VDU kapelionas. 1992 m. V. Kazlauskui buvo suteiktas profesoriaus titulas.

17 val. Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje Kaune (Vilniaus g. 33) vyks lietuviškųjų Vatikano radijo laidų 70-mečio minėjimas, knygos apie mons. Vytautą Kazlauską sutikimas bei agapė.Renginį ves ir kūrinius skaitys aktorius Petras Venclovas.
Renginį organizuoja Pasaulio lietuvių centras, Istorinė Lietuvos Respublikos Prezidentūra Kaune ir Vytauto Didžiojo universitetas.

Kontaktinis asmuo:
PLC generalinis direktorius
Valdas Kubilius
8 37 322575

---------------------------------
VATIKANO RADIJAS LIETUVIŲ KALBA
Nors „Vatikano Radijas“ yra Šventojo Sosto institucija, skirta religinės informacijos sklaidai, tačiau „Vatikano Radijo“ lietuvių redakcija yra gerai pažįstama Romos lietuvių bendruomenei. Nuo 1940 metų lapkričio beveik be pertraukų dirbančios redakcijos darbuotojai tiek praeityje, tiek šiandien dažnai aktyviai dalyvauja lietuvių bendruomenės veikloje. Vatikano Radijo programos lietuvių kalba interneto svetainė yra

http://www.radiovaticana.org/lit/index.asp%20.

2010 m. lapkričio 8 d., pirmadienis

Aleksoto funikulierius bus restauruojamas?

Šiandien  Kaune pradedami priešprojektiniai geologiniai Aleksoto funikulieriaus trasos renovacijos tyrimai.
Anot „Autrolio“ (kuriam ir priklauso šis unikalus objektas) generalinio direktoriaus Mindaugo Lego, trasa atlaisvinta šeštadienį, nuo bėgių nukėlus ir į įmonės garažą laikinai saugoti patalpinus abu funikulieriaus vagonėlius. Į savo įprastinę vietą jie, planuojama, sugrįš ateinančią vasarą. „Per tuos tyrimus bus mėginama išsiaiškinti grunto kokybę bei kiek jai realiai kenkia po žeme tekantis šaltinis. Nes iki šiol dėl jo susidarius pavojingoms ertmėms, funikulieriaus eksploatacija tapo nesaugi ir gresianti žmonių gyvybėms. Todėl būtina geriau sutvirtinti gruntą, atnaujinti funikulieriaus bėgių konstrukcijas“, - aiškino M. Legas.
„Autrolio“ vadovo teigimu, reali funikulieriaus renovacijos kaina paaiškės tik parengus techninį projektą, maždaug po mėnesio. O kitų metų gale tikimasi turėti ir su paveldosaugininkais suderintą funikulieriaus tarnybinių statinių renovacijos projektą bei vėliau pradėti ir jų atnaujinimo darbus.

Aleksoto funikulierius - unikalus technikos ir istorijos paveldo objektas, vienas seniausių veikiančių keltuvų Europoje. Jis pastatytas XX a. 4-ajame dešimtmetyje, veikti pradėjo 1935 metais, siekiant palengvinti Aleksoto, kur įkurdintas aerodromas, susisiekimą su Kauno miesto centru. Funikulieriaus įranga pagaminta keltuvų įrengimu garsėjusioje Šveicarijos bendrovėje „Theodor Bell & Cie. Ag Kriens“. Aleksoto keltuvo statyba kainavo apie 200 000 litų: pusė sumokėta už žemės darbus, kita pusė - užsienio firmoms už sumontuotą įrangą.



Kaune veikia dar vienas funikulierius - Žaliakalnio, prieš keliolika metų miesto savivaldybės privatizuotas ir dabar priklausantis privačiai „Kauno liftų“ bendrovei. Įsigijusi šį pelno neduodantį įrenginį iš juo nesirūpinusio ankstesnio savininko, „Kauno liftų“ įmonė jį restauravo savo lėšomis ir toliau eksploatuoja. Tiesa, praradimų čia tikrai yra - atsisakyta palydovų, sumoderininta durų valdymo sistema, vagonėlių išorė nebeatitinka jų pradinės išvaizdos, bet geriau taip nei niekaip:) O savivaldybė atleido įmonę nuo mokesčių už funikulieriaus užimamą sklypą. Nu ir ką?:)

2010 m. lapkričio 7 d., sekmadienis

Erika Umbrasaitė: gyvenimas Prancūzijoje

Kai prieš praėjusias Kalėdas žurnalistė ir viešųjų ryšių specialistė Erika Umbrasaitė (39 m.) su vyru Jurgiu ir sūnumi Jokūbu viską metė ir išsikraustė gyventi į Boisse kaimą Prancūzijos Dordonės regione, nedaugelis tikėjo, kad ši kelionė truks ilgai. Eriką kalbinusi žurnalistė Asta Lipštaitė (www.moteris.lt) sako: "Panašu, ji ruošiasi Prancūzijoje įsitvirtinti ir tapti tikra prancūze."





Naujieji Erikos namai - senojoje mokykloje (L'Ancienne ecole) XV amžių menančios pilies pašonėje. Greta yra vynuogynas, nuostabaus grožio kalvos, daugybė mažyčių krautuvėlių. Dvi valandos kelio, ir jau gali mėgautis Bordo regiono ar Tulūzos vaizdais. „Dordonės regionas nusėtas mažų viduramžių miestų, čia labai gražu", - šypsosi Lietuvos kraštovaizdį į Dordonės slėnį iškeitusi E. Umbrasaitė.


Nors naują gyvenimą kitoje šalyje pradėjusią Eriką kartais vis dar vargina ir erzina prancūzų taip mėgstami biurokratiniai kliuviniai, prisijaukinti jų art de vivre jau beveik pavyko.

Rytais lietuvė neskubėdama mėgaujasi puodeliu kavos ir ką tik iš kepyklėlės parsineštu prancūzišku raguoliu arba ožkų pieno jogurtu. „Kai valgau prancūziškus pusryčius, kaskart jaučiuosi baisiai išlepinta gyvenimo. Ir nieko negaliu su savimi padaryti", - kaip tikra prancūzaitė koketuoja Erika. Po pusryčių ji keliauja į Jokūbo koledžą (šis yra už 15 km), pakeliui žavisi per pievas šuoliuojančiais kiškiais ar stirnomis. „Tada ir vėl jaučiuosi pamaloninta gyvenimo", - net susigėsta.

Erika svajojo atidaryti svečių namus, bet nedideliame turistiniame miestelyje atidarė autorinių juvelyrinių darbų ir aksesuarų parduotuvę. Dirba nuo 10 iki 13 val. ir nuo 16 iki 19 val. O dirbdama ir vėl mėgaujasi gyvenimu, stebi prancūzes... „Kokios jos?" - paklausiu. „O, apie tai galėčiau pasakoti ilgai..." - net nušvinta lietuvaitės akys.

Kiek, gyvendama Prancūzijos kaime, suprancūzėjote, perėmėte tos šalies žmonių įpročių?
Pradėjome gyventi lėčiau, džiaugtis kiekviena gyvenimo smulkmena. Išmokome mėgautis maistu ir kalbėti apie jį kaip apie atskirą meno rūšį. Prancūzai valandų valandas gali diskutuoti apie įvairių sūrių skirtumus, smulkiai ir poetiškai pasakoti apie ragauto vyno ar vaikystėje skanauto deserto skonį. Labiausiai mane, kaip ir daugelį atvykėlių, nustebino šventa Pietų kraštų vidurdienio siesta. Kai laikrodis išmuša dvyliktą, gatvėse pamatai daug skubančių praeivių su prancūzišku batonu po pažastimi. Jie tikrai skuba, nors tai prancūzams visai nebūdinga (šypsosi). O priežastis - šventa: midi - dvi valandas truksiantys vidurdienio pietūs. Net įprastą darbo dieną pietų pertrauka trunka dvi valandas. Daugelis dirbančiųjų grįžta namo papietauti, o paskui, ne paslaptis, kiek nusnaudžia. Kai perpratau šią art de vivre paslaptį, supratau, kodėl prancūzai visada geros nuotaikos, pasiruošę flirtuoti ir koketuoti. Beje, dar niekada nėra tekę tiek daug bučiuotis kaip Prancūzijoje (juokiasi). Pirmą kartą susitikę prancūzai apsiriboja rankos paspaudimu, tačiau jei pabendravus penkiolika minučių su tuo žmogumi užsimezga artimesnis ryšys, nenustebk, jei, jums atsisveikinant, būsi apdovanotas bučiniais į abu skruostus. Man, šiaurietei, tai vis dar atrodo keista. Dažnai net nežinau, kaip susitikus elgtis: ištiesti ranką ar pulti bučiuotis...

Prieš išvykdama tikinote: „Niekas taip nemoka mėgautis gyvenimu kaip prancūzai.“ Ar pati lengvai to mokotės?
Pirmus kelis mėnesius mane, pratusią prie skubos ir tvarkos, erzino prancūzų lėtapėdiškumas, bet per septynis gyvenimo Prancūzijoje mėnesius ir pati išmokau neskubėti, kaip jie sako, profiter la vie - mėgautis gyvenimu, pajusti visas jo spalvas. Čia, kaime, kaip niekur kitur labai svarbus žmogaus ryšys su žmogumi, bendravimas vis dar yra tikroji vertybė. Vasarą populiaru fermoje, vyno ūkyje ar viduramžius menančio turistinio miestelio centrinėje aikštėje organizuoti vakarienę. Šimtas ir daugiau žmonių susėda prie ilgų, baltomis staltiesėmis uždengtų stalų, pasideda savo atsineštus įrankius ir lėkštes, o tada už labai nedidelę kainą perka vietos gyventojų ar restoranų pagamintus kaimiškus valgius bei vyną. Šventė tęsiasi nuo septynių vakaro iki vidurnakčio ar net ilgiau. Ir tikrai galiu patvirtinti: niekas nemoka taip mėgautis gyvenimu kaip prancūzai. Bet kurio amžiaus mažų miestelių gyventojams svarbiausia yra gyvenimo kokybė, bendravimas, draugų ir šeimos ryšiai. Todėl daugelis gerą išsilavinimą Paryžiuje ar Bordo įgijusių jaunų žmonių ilgainiui grįžta gyventi ir dirbti į savo gimtąjį miestą. „Mes aukojame pinigus ir prestižą dėl galimybės kvėpuoti grynu oru, valgyti natūralų ir skanų maistą, turėti laiko šeimai ir draugams. Nes laikas - didžiausias turtas", - apie savo pasirinkimą aiškina man trisdešimtmetis Issigeaco miestelio notaras Gregory (mokslus jis baigė Bordo, ten praleido ir kelerius karjeros metus).
Prancūzų mokėjimą mėgautis gyvenimu nusako ir nuolat kartojamas posakis: „Mes čia gerai valgome." Jie tai pasako jau trečią pažinties minutę, noriai dalijasi ir gerų restoranų, parduotuvių adresais. Kita labai mėgstama prancūzų pokalbių tema - meilė. Vyrai į kairę ir į dešinę žarsto komplimentus, moterys koketuoja ir flirtuoja. „Čia tavo sesuo?" - paklausia mano sūnaus daržovių pardavėjas. Išgirdęs, kad esu jo mama, lyg sąmokslininkas pamerkia Jokūbui ir sako: „Tai žinok, tavo mama nepaprastai žavi, ir pasakyk tėčiui, kad jam labai pasisekė, o man ji nuskaidrino visą dieną."


Ko gero, prancūzams mėgautis gyvenimu padeda saulė ir „skystasis maistas“ - taip jie vadina gerą vyną?
Na, prancūzai, kaip ir lietuviai, mėgsta padejuoti: tai jiems per karšta, tai blogai, kad lyja. Saulė, ko gero, yra viena jų puikios savijautos ir geros nuotaikos priežasčių. Vyną prancūzai geria visur ir visada - per pietus, vadinamąją aperityvo valandą (nuo 17 iki 19 val.), per vakarienę, kaskart - vis kitą. Per pietus dažniausiai - paprastą stalo vyną, aperityvo valandą - saldų ir gerai atšaldytą „Monbazillac", o per vakarienę - gerą rūšinį. Bergeraco krašto - šiame mes gyvename - vynas toli gražu neprilygsta kaimynystėje gaminam Bordo vynui. Jis neretai vadinamas valstiečių vynu, nes yra gana stipraus, ryškaus, grubaus skonio. Švelnus, saldus, aksominis „Monbazillac" man - tikras atradimas. Niekada nemaniau, kad galėsiu pamėgti saldų vyną. Ką ir kalbėti apie tai, kad labiausiai jis dera prie riebių žąsų kepenėlių ar pelėsinio sūrio su melionu - neįtikėtinas, bet tikrai labai gurmaniškas derinys.


Ar tikrai prancūzės nestorėja, nors geria vyną, valgo duoną, sūrį ir net šokoladą? Ką gi jos daro?!
Prancūzės tikrai labai riboja maistą, valgo gana nedidelėmis porcijomis, pietums ar vakarienei dažnai užsisako tik daržovių salotų, daro iškrovos dienas ir geria daug daug vandens. Galbūt dar vyno. Nestorėti, ko gero, padeda ir tai, kad jos mėgaujasi valgiu nejausdamos kaltės. Grakščiai įsimesdamos į burną nediduką plikytą pyragaitį, prancūzės labai koketiškai sako: „Mano mažytė nuodėmė." Svarbiausia joms ne maisto kiekybė, o kokybė - geriau mažiau, tačiau kokybiško, tikro, natūralaus maisto. Geros figūros paslaptimi įvardyčiau ir mitybos tvarką: pirmasis patiekalas dažnai -daržovės, paskui - mėsa arba žuvis, galiausiai virškinimui paskatinti - sūris.

Ir dar tai, kad prancūzės labai mėgsta pirkti bei ruošti maistą, o paskui - apie tai kalbėtis.
Taip, taip, taip! Ir dar - dalytis receptais. Niekur neteko tiek daug pasakoti apie lietuvių virtuvę kiek Prancūzijoje. Jiems įdomu viskas: ką mes valgome, kokius gėrimus geriame... Kiekviena save gerbianti prancūzė turi šeimos receptų sąsiuvinį, jis perduodamas iš kartos į kartą. Nemažai vyrų šiuose kraštuose - medžiotojai, tad moterys - tiek vyresnės, tiek jaunos - gamina nuostabius konservus iš žvėrienos. Receptus paveldėjo dar iš senelių ir prosenelių.

Prancūzės tikina: rengtis treningus, kad lietum prakaitą sporto salėje, visai neprancūziška. Tiesa, kad jos tiesiog nekenčia sporto?
Taip, tačiau prancūzės mėgsta ilgai vaikščioti, važinėti dviračiu, plaukioti baseine ir... nevengia meilės nuotykių (šypsosi).


O kaip su jų moteriškumo paslaptimis? Žadėjote įminti... Kaip sekasi perprasti prancūzišką eleganciją?
Prancūziška elegancija vis labiau tampa efemerišku mitu, nes dauguma moterų ją aukoja dėl patogumo. Tiesa, net ir su nuskalbtomis chaki spalvos kelnėmis kai kurios sugeba atrodyti elegantiškai, nes turi tiesiog įgimtą spalvų, audinių faktūrų, aksesuarų ir papuošalų derinimo pojūtį. Labai populiarios Prancūzijoje pilka, šokoladinė, raudonojo vyno, prigesinta rožinė, balta spalvos, o jų karalienė, be abejo, yra juoda.
Paskutinėmis elegancijos fronto karėmis pavadinčiau vyresnės kartos prancūzes. Jos sugeba iš nieko sukurti tą „kažką", kas priverčia aiktelėti iš susižavėjimo. Puikiai suderinti drabužiai, papuošalai, spalvos, nepriekaištingi manikiūras ir šukuosena, o eisena, nors ir paliesta amžiaus naštos, išdidi ir moteriška. Tarsi jos žinotų kažkokią paslaptį ir lauktų šalininkių, kurioms galėtų šią perduoti. Deja, jaunosios prancūzės rengiasi nebrangių prekės ženklų tinklo parduotuvėse ir kasdien vis labiau vienodėja. Tik viena kita išsiskiria ypatingu stiliumi. Be to, yra kelios Prancūzijos: Paryžius ir likusi šalies dalis, suskirstyta regionais, kiekvienas jų turi savo aurą ir stilių. Paryžietę gali atpažinti iš tolo: rami, savimi pasitikinčios moters eisena, itin kokybiški drabužiai ir aksesuarai, ypatingas skonio, stiliaus ir elegancijos derinys. Kitur gyvenančios prancūzės turi savo charakterį, būdingą rengimosi stilių. Pietietės labiau mėgsta puoštis, blizgėti, šiaurietės - kiek santūresnės, bet ne mažiau elegantiškos. Kas kita - kaimo gyventojos. Štai turtingo vynininko žmonos elegancijos suvokimas - kaip tikros paryžietės, o kukli kaimelio banko tarnautoja šiuo atžvilgiu nenustebins. Nors mūsų pašto direktorė - tikras prancūziško stiliaus etalonas.
Prancūzės nevengia pabrėžti savo moteriškumo ir yra tiesiog pamišusios dėl kvepalų. Beje, gundomų apatinių galima rasti net kaimo parduotuvėlėje! O kiekviename bent 700 gyventojų turinčiame miestelyje būtinai yra dvi kirpyklos ir bent viena kosmetologė. Mūsų žavioji kosmetologė Sylvie galėtų būti prancūziško moteriškumo pavyzdys: smulki, trapi, nenuspėjamo amžiaus (nors žinau, kad jai jau beveik penkiasdešimt - kartą plepėdama, mat prancūzės labai plepios, išsidavė), kalba tyliu, prislopintu, švelniu balsu, įdėmiai klausosi pašnekovo, be to, moka stebėtis, žavėtis pasaulio grožiu ir nevengia to parodyti. Gal tai ir suteikia joms to paslaptingumo, kuriuo mes taip žavimės. Pastebėjau, kad net negražios moterys moka pabrėžti savo privalumus ir nesijaučia negražios. Tas pasitikėjimas savo moteriška galia suteikia prancūzėms nepakartojamo žavesio. Beje, Prancūzijoje gajus jaunystės kultas, tačiau labai vertinamos ir vyresnės moterys - sakoma, kad moters grožis labiausiai atsiskleidžia 35-40 gyvenimo metais. Yra net toks posakis: „Senas puodas verda skanesnę sriubą."

Prancūzės žino, kaip toli galima nueiti su puikia šukuosena, buteliu šampano ir gerais kvepalais. Išsiaiškinote, kuo dvelkia prancūzės?
Gerais kvepalais, švara ir labai dažnai - cigaretės dūmu. Jos tikrai daug rūko. Ir dievina šampaną, ypač - rožinį.

Geriau viena brangi vardinė suknelė nei kelios pigios - tai irgi iš šių moterų gyvenimo?
Deja, tai tik mitas. Šiuolaikinės moterys perka daug ir pigiai, reta ieško kokybės, išskirtinumo. Masinė gamyba ir kiniškos prekės gerokai iškreipė žmonių skonį ir vartojimo įpročius: visi skuba įsigyti sezono naujovių arba nukainotų prekių, o paskui šias be gailesčio išmeta. Tiesa, yra išimčių, patys prancūzai jas vadina „aukštos klasės moterimis". Ir tai nereiškia, kad tos moterys turi daug pinigų, jos tiesiog turi tobulą skonį ir grožio bei estetikos pojūtį.


Su kokiais dar mitais apie prancūzus kategoriškai nesutinkate? O kokie pasirodė esantys šventa tiesa?
Nesutinku, kad prancūzai šalti ir pasipūtę. Esu sutikusi ir tokių, tačiau tai, sakyčiau, - išimtys. Be abejo, šalies, kurios simbolis yra išdidus gaidys, gyventojai negali būti neišdidūs ir nepasipūtę. Be to, jie tikrai turi kuo didžiuotis: graži šalis, turtinga istorija, meno ištakos, visame pasaulyje garsi kulinarija, elegancija, mada, kinas... Nors prancūzės su manimi gal ir nesutiktų, vis dėlto manau, kad tai labai romantiška tauta. Ir moterys, ir vyrai itin jautrūs pasaulio grožiui, jie pastebi net mažiausias detales - neįprastą dangaus spalvą, rožės žiedą ir t. t.


Ko lietuvės galėtų pasimokyti iš prancūzių?
Pasitikėjimo savimi ir kartu mokėjimo apsimesti, kad yra labai nuolaidžios ir silpnos. Prancūzės visada, net pirkdamos papuošalus už savo pinigus, pasiteirauja vyro, ar šiam patinka jų pasirinkimas. Ir neretai perka tą papuošalą, kuris labiau patinka vyrui, o vėliau grįžta ir nusiperka tą, kuris labiau patiko joms. Iš pradžių ši gudrybė man pasirodė labai vaikiška, tačiau vėliau supratau, kad taip žaismingai vyriškumo krizės ištiktame pasaulyje vyrui vėl grąžinamas pagrindinis vaidmuo ir leidžiama pasijusti viršesniam už moterį. Teatleidžia man feministės.
Beje, tarp intelektualių moterų gajos feminizmo idėjos. Paprastos prancūzės, nors ir dėkingos savo prosenelėms už iškovotas moterų laisves, jomis ne itin žavisi. Palyginti su Skandinavijos šalimis, Prancūzijoje vis dar labai gaji lyčių nelygybė, tačiau gerąja šio žodžio prasme moterys jaučiasi moterimis, o vyrai - vyrais. Moterys nebijo pabrėžti savo moteriškumo, mėgsta, kai joms asistuoja, dievina komplimentus ir nelaiko to seksualiniu priekabiavimu, drąsiai koketuoja pačios ir mėgsta, kai vyrai su jomis flirtuoja, taip pat visiškai nepyksta, kai šie flirtuoja su kitomis joms matant. Nors skyrybų skaičius Prancūzijoje pastaruoju metu labai išaugo, neištikimybė nėra priežastis skirtis, tvirtina prancūzės. Jos moka nematyti vyro išdaigų, o ir pačios nevengia romantiškų santykių (neretai su gerokai jaunesniu vyru). Svarbu, kad viskas būtų diskretiška ir neiškiltų į paviršių.

2010 m. lapkričio 3 d., trečiadienis

Lietuviškos žiniasklaidos grimasos

Tik ką žurnalo redaktoriaus posto netekęs Vladimiras Laučius apie IQ redakcines peripetijas

Šių metų vasarį, sutaręs su „SC Baltic Media“ atstovais Birute Garbaravičiene ir jos sūnumi Sauliumi, kad tapsiu „The Economist“ partnerio Lietuvoje žurnalo IQ vyriausiuoju redaktoriumi, iš anksto aptariau tam tikras sąlygas. Pirma sąlyga buvo ta, kad priimu reikiamus sprendimus dėl žurnalo turinio, autorių ir apžvalgininkų; kad man nedaroma spaudimo ir nenurodinėjama, ką ir kaip rašyti. Antra sąlyga buvo ta, kad išlaikau ankstesnę sutartį su naujienų portalu “Delfi”, kuriame dirbti man yra ir garbė, ir profesinis malonumas. Akcininkai su mano sąlygomis sutiko.
Kaip, deja, netrukus ėmė aiškėti, jie sutiko ne tiek veiksmais, kiek žodžiais. Pirmas akibrokštas įvyko kovo pradžioje, kai pasiūliau žurnalo politikos apžvalgininku tapti politologui Tomui Janeliūnui. Sprendimas turėjo būti priimtas skubiai, nes jau reikėjo rašyti tekstus pirmam numeriui, o tinkamo politikos apžvalgininko dar nebuvome radę. Iš vakaro sutarėme su T.Janeliūnu, kad kitos dienos rytą jis atvyks į redakciją pokalbio. Labai apsidžiaugiau, kai jis iškart sutiko dirbti IQ. Tačiau tai sukėlė itin audringą B.Garbaravičienės reakciją: kaip aš drįsau pasiūlyti Tomui darbą IQ, neatsiklausęs jos – beje, redaktoriaus pavaduotojos kultūrai, o ne politikai – leidimo!
Netrukus sulaukiau priekaištų lavinos už tai, kad vieną iš komentarų pirmam IQ numeriui pasiūliau parašyti žurnalistui Audriui Matoniui. Mano argumentas buvo tas, kad A.Matonis labai gerai ir įdomiai rašo, nors ir ne visada sutinku su juo nuomone. B.Garbaravičienė buvo griežtai prieš – pagal principą „myliu – nemyliu“. A.Matonis buvo griežtai priskirtas prie „nemylimų“, ir man teko atlaikyti nemenką spaudimą, kol galop pavyko vargais negalais įtikinti, kad jo komentaras būtų atspausdintas IQ.
Vėliau prasidėjo priekaištai dėl kritiškų tekstų Vyriausybės vadovo atžvilgiu: esą „A.Kubilius ir kompanija per dažnai šmėkščioja IQ padangėje“. Atsakiau, kad jie dažnai šmėkščioja visos Lietuvos žiniasklaidos padangėje, nes tai, šiaip ar taip, yra Vyriausybė ir jos vadovas, o ditirambus jų veiklai terašo Vyriausybės viešųjų ryšių tarnyba. Netruko praeiti dar vienas mėnuo, ir jau man asmeniškai buvo pradėta nurodinėti, ką ir kaip turėčiau rašyti nuosavuose komentaruose – Redaktoriaus žodyje, kuris tąkart neįtiko mano mielai, žodžio laisvę (daugiausia žodžiais) puoselėjančiai kolegei.
Dar po mėnesio B.Garbaravičienės pasipiktinimą sukėlė tai, kad viename iš straipsnių politiškai neutralia tema, kur net nebūta ginčytinų niuansų (apie reputaciją), buvo cituojamas prof. Alvydas Jokubaitis. Ir vėl argumentas iš serijos „myliu – nemyliu“. Prieš tai dar teko išklausyti, kokį neva prastą (nors mano manymu – gerą) Laišką redaktoriui parašė žurnalistas Romas Sadauskas-Kvietkevičius. Suprask – atsiranda „juodasis sąrašas“ autorių, kuriems jau nebedrįstu siūlyti rašyti į IQ. Nes kai nesutapdavo nuomonės su redaktoriaus pavaduotoja kultūrai B.Garbaravičienė, ji prisistatydavo jau kaip akcininkų atstovė B.Garbaravičienė. Kur jau čia pasiginčysi.
Galiausiai pasipylė gerb. akcininkų atstovės priekaištai net dėl tų mano tekstų, kuriuos rašiau “Delfi” portalui, o ne IQ, ir kurių turinys turėjo būti tik mano ir “Delfi” redakcijos reikalas. B.Garbaravičienė už akių pradėjo įtikinėti redakcijos žurnalistus, kad esu neobjektyvus, nes TV laidose ir “Delfi” portale vis drįstu aštriai kritikuoti premjerą A.Kubilių ir jo Vyriausybės vykdomą politiką. (Komentarai „Jautrusis“ konservatizmas: išlupti mokestį už nieką“ (balandis), „Grybauskaitė pataikė į dešimtuką“ (birželis), „A.Kubiliaus valdžios saulėlydis“ (spalis)). Vienas IQ administracijos atstovas man buvo net užsiminęs, kad gal apskritai galėčiau kurį laiką neberašyti “Delfi” portalui.
Kita esminė problema – nuo gegužės mėnesio pradėjo smarkiai vėluoti honorarai IQ rašantiems „išorės“ autoriams. Rugsėjo pradžioje buvo nemažai autorių, kuriems honorarai vėlavo 3 – 4 mėnesius. Kai kurie jų dėl to apskritai atsisakė rašyti IQ, o leidinio reputacija buvo smarkiai apgadinta. Net IQ fotografas vasaros pabaigoje prisipažino honorarą gavęs tik vieną kartą – pavasarį. Ekonomistui Raimondui Kuodžiui honorarai vėlavo taip smarkiai, kad galiausiai jo kantrybė išseko ir jis pareiškė daugiau tokiam keistam žurnalui neberašysiąs.
Į gėdingą honorarų vėlavimo aplinkybę atkreipiau dėmesį dar liepos mėnesį per administracinį posėdį ir paprašiau skubiai spręsti problemą. Paprašiau tų, kuriems priklausė ją spręsti. Į tai B.Garbaravičienė atsakė, kad pinigai vis tiek kada nors – anksčiau ar vėliau – juk bus sumokėti, todėl aš turėčiau honorarų negaunančius autorius asmeniškai raminti. Maža to, pasak jos, juk ne vien dėl pinigų jie rašo, o dėl garbės. „SC Baltic Media“ vadovybė dėl minėtos problemos kažkodėl susizgribo tik rugsėjo pabaigoje ir ėmė ieškoti kaltų. Nerado. Juk nesmagu pirštais rodyti į save. Mano, kaip redaktoriaus, darbas su autoriais buvo gerokai apsunkintas dėl apgadintos žurnalo reputacijos.
Taigi vasarį pasiekti susitarimai su akcininkais, kai buvau priimamas dirbti IQ vyr. redaktoriumi, buvo nuolat pažeidinėjami. Buvo apribota mano laisvė reikšti mintis, atsirinkti autorius, galimybė priimti sprendimus ir tikėtis jų vykdymo. Spalio mėnesį visokeriopas spaudimas man tik stiprėjo. B.Garbaravičienė leido sau priekaištauti man net dėl “Delfi” rašomų tekstų, su kurių autoriais nieko bendra neturėjau ir kurių nė nepažinojau. Tai jau buvo panašu į absoliučiai neadekvatų elgesį.

Savininkų kaltinimai: kaip nematyti rąsto savo akyje
Iš darbo buvau atleistas šių metų lapkričio 2 d., apie tai man žodžiu pranešus „Intelligent Media“ vadovui Neriui Gasparavičiui. Paklaustas, ar sprendimą galėtų pakeisti mano asmeninis pokalbis su Ramūnu Garbaravičiumi, kurį seniai pažįstu, jis atsakė neigiamai. Vis dėlto paskambinau R.Garbaravičiui, bet jis nesutiko iškart pasikalbėti ir pareiškė galėsiąs susitikti tik pavakare. Per pokalbį jis patvirtino, kad sprendimas yra neatšaukiamas ir esu atleidžiamas iš darbo būtent nuo lapkričio 2 d. Praėjus dviem valandoms po pokalbio, ir B.Garbaravičienė, ir N.Gasparavičius privačiai ir viešai ėmė tvirtinti, jog dar nesu atleistas. Matyt, kažko buvo nesuderinę.
Kaip skelbta žiniasklaidoje, „V.Laučiaus atleidimo priežastį nurodė bendrovės „Intelligent Media“, kuri leidžia IQ, atstovas. Pasak jo, „visiška netiesa, kad sprendimas priimtas dėl V.Laučiaus pažiūrų ar kam nors spaudžiant <...> Apgailestaujame dėl tikrovės neatitinkančių jo teiginių apie atleidimo iš darbo aplinkybes, privertusių viešai į juos sureaguoti.“
Jei jau prabilta apie tikrovę ir netiesą, tai galima būtų paklausti R.Garbaravičiaus ir jo žmonos B.Garbaravičienės, kuri iš iškilių konservatorių lyderių jiems reiškė priekaištus, kad jų leidžiamam žurnalui vadovauja konservatorių atžvilgiu neigiamai nusistatęs redaktorius. Galbūt R.Garbaravičius išdrįs pakartoti tai, ką privačiame pokalbyje pripažino man.
Taip pat būtų galima jų paklausti, kuris iškilus premjero bendražygis vasarą jiems pasakė per priėmimą JAV ambasadoje, kad IQ žurnalas būtų neblogas ir A.Kubilius sutiktų duoti interviu (V.Valentinavičius gegužę atsisakė, kai paprašiau), jei tik žurnalui nevadovautų V.Laučius. Jei visa tai – ne konservatorių spaudimas mano savininkams, pasibaigęs jų priimtu sprendimu mane atleisti iš pareigų, tai kas tai tuomet yra? Būtent ši aplinkybė man leido spėti (pabrėžiu: ne tvirtinti, o spėti), kad IQ akcininkų sprendimui galėjo daryti įtakos mano atžvilgiu priešiškai nusiteikusių valdžios politikų spaudimas. Beje, mano spėjimą iš dalies patvirtintų ir tai, jei interviu su A.Kubiliumi netrukus pasirodytų IQ.
„Intelligent Media“ atstovas taip pat spaudai tvirtino: „V.Laučiaus pažiūras puikiai žinojome, jį kviesdamiesi į labai atsakingas pareigas, ir suteikėme jam kūrybinę laisvę“. Kaip jau minėjau, tos laisvės gerokai pristigdavo.
Ir dar vienas įmonės vadovo tvirtinimas: „Atsisakyti V.Laučiaus pareigų nuspręsta dėl darbo tvarkos pažeidimų. Apmaudu girdėti V.Laučiaus tvirtinimą, kad jam toks sprendimas buvo netikėtas - vasaros pradžioje jis buvo įspėtas, jog darbo drausmės pažeidimai, trukdantys darniam visos redakcijos darbui, nebus toleruojami. Tačiau, panašu, jog įspėjimas nepadėjo“.
Kai kalbama apie „darbo tvarkos pažeidimus“, reiktų atkreipti dėmesį pirmiausia į tai, kad darbo tvarka skiriasi pagal einamas pareigas. Vieniems tenka daugiau laiko praleisti prie darbo stalo, kitiems – susitikimuose su klientais, informacijos šaltiniais ar VIP’ais, treti kūrybingiau rašo iš namų ar iš kitos darbo vietos.
Maža to, „darniam redakcijos darbui“ trukdė daugybė dalykų ir tikrai ne vienas, du ar trys žmonės. Praktika, kai dėl visų nesklandumų „įspėjamas“ tik vyriausiasis redaktorius, yra gan unikali. Niekas redakcijoje nesiautėjo, neskriaudė savo artimo ir nesnūduriavo su išgertu brendžio ar vyno buteliu po stalu: jei tai būtų įvykę, būtų reikėję kviesti policiją ir protokoluoti tvarkos pažeidimą. Tokių pažeidimų tikrai nebuvo.
Jei prie „drausmės pažeidimų“ priskirtinas ilgesnis darbuotojų nebuvimas redakcijoje, tai įspėti ir vėliau atleisti iš darbo buvo galima bent keletą asmenų. Mat ir vyriausiasis redaktorius turėjo kitų darbų (“Delfi”, akademinė, visuomeninė veikla), ir „Intelligent Media“ vadovas turėjo daugybę kitų (papildomo verslo) reikalų, ir redaktoriaus pavaduotojas ekonomikai neretai išvykdavo tai su neredakciniais reikalais, tai be jų. Savo ruožtu redaktoriaus pavaduotoja kultūrai redakcijoje apsilankydavo savo nuožiūra tik vieną ar du kartus per savaitę, nes jos pagrindinis darbas – Kauno prezidentūroje. Tai gal visi pažeisdavo „darbo drausmę“? Gal visa IQ vadovybė buvo nusipelniusi įspėjimo ir atleidimo?
Ir paskutinis štrichas – dėl „darbo tvarkos pažeidimų“. Jei jau kalbame apie išties gėdingus ir netoleruotinus tvarkos pažeidimus, tai norėčiau priminti R.Kuodžio laišką, rašytą, kai jam mėnesių mėnesius buvo vėluojama sumokėti honorarus. Jis klausė: „Kas ten pas jus per tvarka redakcijoje?“ Ir šiuo atžvilgiu natūraliai kyla klausimas: kodėl niekas vasarą nebuvo įspėtas dėl tokio drastiško tvarkos pažeidimo, kai pabrėžtinai reikalavau tą tvarką įvesti? Ir kodėl šio neįtikėtino precedento kaltininkai bei dangstytojai iki šiolei neatleisti iš darbo?

Išvada
Vadinkime dalykus tikraisiais vardais: „Intelligent Media“ akcininkai nusprendė atsikratyti IQ redaktoriaus – ir be skrupulų tai padarė. Kodėl? Nebeįdomu ir nebeprasminga gvildenti. Juolab kai žmonės linkę meluoti, ieškoti didžiausių bėdų ne ten, kur derėtų ir ciniškai veidmainiauti, pakišinėdami žiniasklaidai skubotai sukurptas legendas. Tebūnie tai jų sąžinės reikalas.

P.S. Šis laiškas išspausdintas lrytas.lt

Su operatoriumi Jonu Dovydaičiu atsisveikinant

Šįryt sužinojau, kad eidamas 58-uosius lapkričio 3 dieną mirė Lietuvos televizijos operatorius Jonas Dovydaitis.  Ir vėl atsisveikinu su kolega... Su JONU teko dirbti 1991-1993 metais LTN'e (naujienų tarnyboje, direkcijoje ar tiesiog "Panoramoje", kaip ją tuomet vadindavome). Tiesa, aš asmeniškai su J.Dovydaičiu nefilmuodavau dažnai, nes aš tebuvau trečiaeilis reporteris, vadinamasis "kultūrininkas", o jam juk dažniausiai tekdavo politika ar kiti "svarbesni dirvonai", tačiau atminty išliko santūrus ir labai profesionalus žmogus. Džiaugiuosi, kad teko susitikti....ir gaila, kad archyve neturiu jokios Jono nuotraukos, tad teliko "pasiskolinti" šią...

 J. Dovydaitis gimė 1953 m. rugsėjo 21 d. Kaune. Mokėsi Kauno 17-oje vidurinėje mokykloje. 1975 m. pradėjo dirbti Kauno televizijos ir radijo teleoparatoriaus asistentu.  Per 35-eris darbo metus filmavo ir transliavo populiarias laidas „Šeimininkės rytmetys“, ekonomines laidas „Mokslas gamybai“, sveikinimų koncertus, „Jaunimo studijas“, gerai išmanė sporto specifiką, tad dažnai transliuodavo įvairiausias tarptautines sporto varžybas, o 1980 m. buvo pakviestas transliuoti Maskvos Olimpines žaidynes. Paskutiniuosius 20 metų Jonas Dovydaitis dirbo televizijos naujienų tarnybos teleoperatorium, filmavo reportažus „Panoramai“ ir kitoms žinių laidoms. J. Dovydaitis savo pilietinę ir profesinę pareigą atliko Sausio 13-osios įvykių metu. 1992 m. buvo apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu. Velionis pašarvotas „Nutrūkusioje stygoje“ (Vilnius,  Ažuolyno g. 10). Laidojamas Lukšiuose ( Šakių raj.).

2010 m. lapkričio 1 d., pirmadienis

Minime Visų Šventųjų dieną

Šiandien Lietuvoje minima Visų Šventųjų diena. Pasak etnologų, reikia atskirti Visų Šventųjų Šventę ir Vėlines.

Lapkričio 1-ąją pagerbiami šventieji, kurių paminėjimui nėra numatytos konkrečios dienos liturginiame kalendoriuje, o per Vėlines prisiminami mirusieji artimieji. Etnologė Nijolė Marcinkevičienė priduria, kad kapinių puošimo paprotys nėra senas, nunustatyta, kiek reikėtų pamerkti gėlių, tačiau, anot jos, nereikėtų persistengti. Nors mirusieji pagerbiami rytoj, per Vėlines, tradiciškai žmonės Lietuvoje kapus lanko ir lapkričio 1-ąją, Visų Šventųjų Dieną. Etnologė Nijolė Marcinkevičienė  teigė, kad kapinių puošimo per šias dienas paprotys nėra senas, todėl niekas nenustatė, kiek reikėtų pamerkti gėlių ar uždegti žvakučių. Tačiau anot etnologės, nereikėtų persistengti.  Mirusiųjų diena pradėta minėti vėliau nei Visų Šventųjų – pastaroji švente paskelbta septintame, o Vėlinės – dešimtame amžiuje.
Visų Šventųjų diena labiau priskirtina katalikiškai tradicijai, o Vėlinės – lapkričio antroji – susijusios su mitiniu mąstymu, kad vėlės arba mirusieji padeda globoti derlių, o kai jis nuimamas, vėlės grįžta į namus, todėl reikia jas pagerbti.  Pasak kai kurių bažnyčios istorikų, remiantis liturginiu kalendoriumi, Visų Šventųjų diena yra aukštesnio rango šventė nei mirusiųjų pagerbimo, todėl daugelis šalių nedarbo diena paskelbusios būtent lapkričio 1-ąją. Kiti teigia, kad švenčių lyginti negalima – jos tiesiog skirtingos.
Politikai Lietuvoje nedarbo diena lapkričio 1-ąją pasirinko dėl tradicijos – esą įprasta, kad kapinių tvarkyti važiuojama ne per Vėlines, o dieną prieš šią jas.

Apie Jokubėlį:)

Aš nebežiūriu TV. Tik žinias kai kurias, na ir dar "Triumfo arką". Nusibodo. Negaliu klausytis marazmų, žiūrėti į debilų veidus ir apsimesti, kad viskas yra gerai. Nebegaliu matyti sislikono (geras, ania:)? naujadaras tiesiog:), peroksido ir pseudopolitikos. Ir violetinės spalvos.



Užtat taip miela pamatyti kažką savo, artimo, mielo:)  Štai diena.lt įdėjo straipsnelį apie „Jokūbėlį“ – televizijos diktorę Reginą Jokubauskaitę. Ją pažįstu dar nuo 1986 metų – tuomet žengiau pirmus studentiškus žingsnius TVR komitete, o Reginutė jau buvo ne tik radijo, bet ir TV diktorė. Tiesą pasakius, radijuje beveik ir nedirbo, nes jau ir „Panoramą“ tuo metu skaitydavo... Retai bendraudavom, bet ir šiandien kai susitinkam būtinai pasikalbam – apie gyvenimą, tiesiog....


Taigi, paskaičiau ir nutariau Jūratės Žolytės straipsnelį įkelti ir čia. Gal kam taip pat bus malonu?

--------------------------------------------
Kino teatras "Skalvija". Šeimos renkasi į filmo vaikams seansą. Šalia ekrano pastatytas stalas. Prie jo prisėda teta, spragteli stalinę lempą ir... pradeda gyvai įgarsinti kino juostą.

Visada – su šypsena
Iškart baigus filmuoti LTV "Sveikinimų koncertą" į susitikimą atbėgusi diktorė Regina Jokubauskaitė šiltai nusišypso ir atsiprašo, kad vėluoja. Tiesą sakant, apie interviu buvo visai pamiršusi – darbai veja vienas kitą, ir ji net nepastebėjo, kaip pralėkė laikas. Tačiau jei susitarėme, kalbamės. "Tik pasakykite, apie ką", – šypsojosi ji. Vienai mėgstamiausių Lietuvos diktorių iškalbos ir geros nuotaikos lieka tik pavydėti.
Išgirdusi, kad apie Tarptautinį vaikų ir jaunimo filmų festivalį kino teatre "Skalvija", moteris dar labiau nušvinta – kiekvieną rudenį šiame festivalyje ji įgarsina filmus. Ne įrašo, o skaito gyvai per seansą ir taip nustebina be technologijų savo gyvenimo negalintį įsivaizduoti jaunimą.
Kaskart – dozė adrenalino
"Šis festivalis man – didžiulis įvykis. Kiekvienais metais artėjant rudeniui pradedu nerimauti, ar dar kvies, ar būsiu reikalinga. Net ne dėl to, kad galbūt pakvies ką nors kitą, o apskritai dingsta tradicija įgarsinti filmus, nes nugali subtitravimas. Vyresnių klasių moksleiviai kartais būna nepatenkinti, kad jiems kas nors skaitys – jie patys supranta angliškai. Tačiau yra filmų ir mažesniesiems – jiems aš puikiai tinku", – džiaugėsi diktorė ir prisipažino, kad į kiekvieno filmo seansą lekia kaip ant sparnų.
Šiame darbe jai patinka viskas – stebėti žiūrovų reakcijas į filmą, pačiai pasidžiaugti retai matomomis kino juostomis, galiausiai – profesinis iššūkis, kurių dabar jau retai pasitaiko.
"Filmus, kurių tekstus skaitau, dažnai matau pirmą kartą. Man patinka tas adrenalinas, reakcijos pasitikrinimas, ar aš dar galiu, ar sugebu viską gerai perskaityti ir nesugadinti filmo, kiek tai nuo manęs priklauso", – džiaugėsi ji. Moteris neslėpė: jai malonu, kai po seanso kai kurie vaikai padėkoja, kiti bent jau apsidairo, kur čia sėdi ta teta, kuri skaitė.Tačiau ir ant tų, kuriems rūpi tik kuo greičiau išbėgti, ji nepyksta: "Juk žiūrovai nebūna po filmo dar pusvalandį uždaryti salėje ir negalvoja, ką čia dar nuveikti. Įjungiamos šviesos, visi renkasi savo daiktus ir bėga pro duris. Visi skuba, nieko čia nepadarysi."
Istorijų – nors vežimu vežk
Diktorė taip įsijaučia į kiekvieną savo įgarsinamą filmą, kad gali paskui apie jį šnekėti valandų valandas. "Grįžtu po filmo ir mano dukra jau žegnojasi, kad tik nepradėčiau pasakoti. Nes kai aš pasakoju, tai užtrunka tris kartus ilgiau nei pats filmas, atpasakoju ir dar išplečiu kiekvieną detalę", – kvatojosi R.Jokubauskaitė.
Istorijos liejasi ir grimo kambaryje, ruošiantis "Sveikinimų koncertui". "Kol mane šukuoja ir tapo veidą, kai jau galiu judinti veido raumenis, visuomet mėgstu papasakoti ką nors iš savo įgarsintų filmų. Arba jei tenka važiuoti į kokią nors kelionę, kurios bendrakeleiviai yra vaikai ar seneliai – man taip malonu, kad galiu jiems sutrumpinti laiką", – prisipažino diktorė.
Apima gėdos jausmas
Garsinant filmus turbūt vienintelis R.Jokubauskaitę galintis suerzinti dalykas – prastas vertimas.
"Labai gerbiu tuos vertėjus, kurie savo gimtąją kalbą išmano geriau negu tą, iš kurios verčia, nes kartais atrodo, kad išversta tiesiog pažodžiui. Būna tokių atvejų, jog pradedi skaityti, matai, kad nekas, bet filmo jau nesustabdysi, o laiko pagalvoti, kaip pasakyti kitaip, nėra. Tuomet būna taip gėda, nors nusišauk: ausys, žandai raudonuoja, nebežinai, ką daryti", – pasakojo anglų kalbos studijas baigusi moteris ir džiaugėsi, kad šiemet tokių nutikimų pavyko išvengti. Gėdos jausmas ją kartais apima ir klausantis kai kurių savo įgarsintų filmų, nors prie įrašyto savo balso tikina jau įpratusi: "Ne iš didelės savimeilės, bet tiesiog norėdama savikritiškai pasižiūrėti, kokių klaidų darau, kartais įsijungiu televizorių, kai žinau, kad rodys mano įgarsintą filmą. Būna, kad pati sau patinku ir ramia dūšia galiu toliau triūsti namuose. Bet kartais klausau ir pasidaro taip gėda – tuomet skubu išjungti, kad bent namiškiai neišgirstų."
Visos žinios išgaravo
Nesmagiai diktorė jautėsi žiūrėdama ir pirmuosius įrašus, padarytus po ilgos pertraukos jai sugrįžus į televiziją. Stebuklingu būdu kažkur dingo visos kažkada turėtos žinios, kokius drabužius reikia rinktis filmuojantis, kokiu kampu geriau žiūrėti, koks makiažas labiausiai tinka."Pasižiūri į save veidrodyje visą išdabintą, atrodo, puiku, o kai pamatai save įraše – kažkoks siaubas", – stebėjosi ji.
Televizijai būtinas ryškus grimas. Todėl, kai iškart nusifilmavusiai jai tenka dar kur nors užsukti, tenka atlaikyti nepažįstamų žmonių žvilgsnius. "Perku kokią dešrą parduotuvėje, o pardavėja žiūri į mane išplėtusi akis. Tuomet labai norisi paaiškinti, kad tuoj grįšiu namo ir nusiprausiu", – juokėsi diktorė.
Atvira naujiems iššūkiams
Dar viena nauja R.Jokubauskaitės veikla – knygų garsinimas aklųjų draugijoje.
"Labai džiaugiuosi, nes tai bus dar viena proga iš naujo pamilti knygą. Per tuos darbus, kaip sakoma, per ūkius ir bites, kartais nebeturi kada paprasčiausiai knygos paskaityti, o čia nori nenori reikės. Man čia daugiau nei penkiaguba nauda. Ir dėl to, kad knygas perskaitysiu, ir kad toliau lavinsiu artikuliaciją. Kai užsityli, užsibūni, imi švepluoti, liežuvis ima mazgais susirišti ir užkliūti už dantų, galvoji, negi jau dabar visam laikui? Bet, pasirodo, ne. Paskaitai, pasipraktikuoji, o paskui žiūri, kad viskas eina kaip iš pypkės", – džiaugėsi diktorė, kaip įrodymą čia pat nesuvokiamu greičiu porą kartų išbėrusi greitakalbę "geri vyrai geroj girioj gerą girą gėrė".
Taip ir bėga R.Jokubauskaitės dienos – tarp filmavimų, įrašų ir įvairių kitų projektų. Pati šypsosi, kad eina ten, kur kviečia. "Man labai patinka garsinti reklamas, nes per trumpą laiką gali normaliai užsidirbti", – neslėpė ji, nes darbas "Sveikinimų koncerte" jai labiau yra širdies veikla.
"Visi manęs klausia, ar man neatsibosta tuos anūkų ir proanūkių vardus skaityti. Ne, neatsibosta. Man įdomu, kokius žmonės sugalvoja vardus, patinka įsivaizduoti, kaip jie sėdi, švenčia, kaip klausosi to sveikinimo, kaip jautriai priima šiltus žodžius", – kalbėjo laidos vedėja.
Savo žiūrovams ji labai dėkinga už tai, kad jie priima ją tokią, kokia ji yra: "Man smagu, kad jie labiau vertina mano šiltą, gerą žodį negu mano penkias garbanas ar kokį nors nevykusį mano drabužį. Džiaugiuosi, kad man atleidžia mano fizinį netobulumą, nebuvimą firmine gražuole."
(Tekstas ir nuotrauka iš www.diena.lt)

-----------------------------

o čia dar vienas interviu:


Lietuvos televizijos „Sveikinimų koncerto“ vedėją Reginą Jokubauskaitę vyresnioji karta prisimena kaip radijo, vėliau – televizijos diktorę, daugelis ir dabar ją įvardintų kaip buvusią „Panoramos“ vedėją, jaunesniems skaitytojams ji pirmiausia – prekybos centrų ir filmų balsas. Legendinę diktorę kalbina „Šeimininkė“.


„Jei būtų galima gyvenimą atsukti atgal, savo darbo nekeisčiau! Pats Dievulis man nurodė, ką turiu daryti. Jūs tik įsiklausykite: „Skaitė Jokubauskaitė!“ – juokiasi LRT veteranė, „Sveikinimų koncerto“ vedėja, kurios kiekvieną šeštadienį prie ekrano laukia visos Lietuvos sukaktuvininkai.
Susitinkame televizijos kavinėje, tačiau Regina Jokubauskaitė praskleidžia pačios keptų kvapnių mielinių bandelių maišelį: „Didesnės – su mėsos, mažesnės – su obuolių įdaru. Mano „namų darbai“ – juk atėjau susitikti su „Šeimininke“!“ Skubame užsisakyti arbatos – pašnekesys užtruks.

- Kaip nutiko, kad 1969-aisiais pradėjote dirbti LRT?- klausia E.Leonovienė.

Dirbti LRT nė neplanavau – ruošiausi būti anglų kalbos mokytoja. Per pirmąją praktiką Betygaloje supratau, kad bus nelengva, ne juokais išsigandau – esu neorganizuotas, kamerinis žmogus. Toje pačioje Betygaloje darydama tvarką mano draugė atsitiktinai rado laikraščio „Kalba Vilnius“ skiautelę – joje buvo skelbimas, kviečiantis dirbti diktore radijuje. Ji iš karto pakliuvo ant kabl iuko, aš ėjau kartu tik norėdama ją palaikyti per atranką. Nutiko taip, kad priėmė... mane. Nebaigusi studijų įsigijau darbą, tad visai nesijaudinau dėl ateities. Tiesa, draugė ant manęs užpyko, bet vėliau susitaikėme.

- O tai, kad penkerius metus dirbusi radijuje perėjote į televiziją ir tapote „Panoramos“ veidu, taip pat atsitiktinumas?


Vėlgi viskas susiklostė kažkaip savaime. Nutiko taip, kad gyvybiškai skubiai reikėjo „Panoramai“ diktorės. Iš kur paimti? Visų žvilgsniai nukrypo į radiją. Atrinko tris, tarp jų – ir mane. Ir vėl susiklostė taip, kad likusios dvi dėl asmeninių priežasčių atsisakė pasiūlymo – likau aš. Vertinau ir lig šiol vertinu save labai kritiškai: nesu gražuolė – vidutinybė, tokia visai nieko! Nepretendavau į gražuoles, bet tais laikais didelio grožio ir nereikalavo – svarbu taisyklinga tartis ir tvarkinga išvaizda.


- Po trijų dešimtmečių darbo LRT padėjote pareiškimą išeiti...

Pradėta reikalauti, kad žinias skaitytų tik žurnalistai. Esu taiki natūra, tad, kiek pasiblaškiusi ir neradusi darbo, perėjau dirbti įgarsintoja į TV3. Trejus metus kartu su Sauliumi Sipaičiu kalbėjome už serialo „Žavūs, drąsūs“ herojus. Serialas baigėsi, mano darbas – taip pat. Kurį laiką sėdėjau namuose, nieko nedirbau, tik mezgiau, mezgiau ir vis labiau klimpau į niūrią nuotaiką.  Gelbėjimosi šiaudą ištiesė tas pats kolega – pakišo skelbimą, kuriame buvo kviečiama naujai atsidariusioje „Maximoje“ skaityti reklamas, prigrasė, kad būtinai nusiųsčiau savo CV. Dukra padėjo parašyti tokį, kad nepriimti buvo neįmanoma! Po savaitės nervingo laukimo – skambutis: „Priėmė!“ Jūs net neįsivaizduojate, koks buvo konkursas, kiek aktorių, garsių žmonių į tą vietą pretendavo...

- Sakėte, kad nesate itin bendraujantis žmogus, tad kaip sekėsi dirbti parduotuvėje?

Iš pradžių viskas man buvo prieš plauką: žmonių – minios, erzelynė, triukšmas; sėdėjau tokioje vietoje, kur tekdavo išklausyti nepatenkintų pirkėjų priekaištus, padėti surasti prekę, susiorientuoti erdvėje. Ilgainiui parduotuvę žinojau kaip savo pačios virtuvę! Ko aš ten tik nedariau...
Maloniai pradžiugdavau, kai mane atpažinę žmonės pakalbindavo, kiti ir gėlytę padovanodavo – tuo metu man tai suteikdavo jėgų. Manau, kad kiekvienas gyvenimo tarpsnis atneša žmogui kažką naudingo: tapau drąsesnė, vikresnė, judresnė, pradėjau geriau orientuotis. Iki šiol esu „Maximos“ balsas“, tik dabar įrašuose skaitau reklamas.


- Gyvenimas – tarsi į viršų kylanti spiralė: po 11 metų ir vėl grįžote į LRT, esate „Sveikinimų koncerto“ vedėja!

Sveikinimų koncertas – likimo dovana. Dievas daro taip, kad man būtų viskas gerai! Aš atjaunėjau, buvau priversta pasitempti, gal labiau save pamilti... Kuo ilgiau dirbu, tuo labiau suprantu šios laidos prasmę. Ji itin reikalinga senyvo amžiaus žmonėms. Kiekvienam iš mūsų reikia pripažinimo, norisi pasididžiuoti šeimos santarve, vaikais, darbais, talentu, kantrumu, tylumu... Išgirsti savo vardą, pavardę, savo vaikų, anūkų ir artimųjų vardu ištartus palinkėjimus – tai savotiška pripažinimo atmaina. Vienas laimingas radęs pasagą, o kitas – tik uknolį (pasaginę vinį – red. past.)...


- Ar nepabosta skaityti vienas į kitą panašių sveikinimų?

Savo darbą stengiuosi atlikti iš širdies. Pluša visas kolektyvas: vieniems reikia parinkti gražius žodžius, kitiems – muziką. Daugelis, kaip ir jūs, klausia, ar nepabodo skaityti tą patį?
Anksčiau bodėjausi, atrodė banalu, o dabar suprantu, koks svarbus su meile ištartas žodis, todėl kiekvieną sveikinimą skaitau tarsi asmeniškai, mėgaujuosi vardų skambesiu. Man gera, nes tai, ką darau, žmonėms brangu. Esu dėkinga žiūrovams už dėmesį: gaunu malonių laiškų, retsykiais gėlių, o kartą moteriškaitė perdavė dėželę su tekstilinėmis gėlėmis, gal kada pasipuošiu. Tokiomis akimirkomis širdis suspurda – smagu, kad žiūrovai labiau vertina mano šiltą, gerą žodį negu nevykusią išvaizdą, susikaustymą prieš kamerą! Visą gyvenimą vidinės įtampos taip ir nesugebėjau atsikratyti – man labai sunku atsipalaiduoti. Mikrofoną mėgstu labiau nei kamerą!


- Dar viena nauja Jūsų veikla – knygų įgarsinimas įrašams aklųjų draugijoje.

Labai mėgstu skaityti knygas. Ne vienadienius romanus – tokias, kurios prabudina visus sielos užkampius. Viena mėgstamiausių, privertusių pasinerti į moteriškus išgyvenimus – Migelio Delibeso „Penkios valandos su Mariju“. Skaitydama kartais mėgaujuosi ne knygos turiniu, o autoriaus kalbos turtais, kaip sakė viena kolegė, vaizdingai sunertais nėriniais. Tiesa, laisvalaikiu knyga rankose atsiranda retai, o čia nori nenori – reikia! Man tai daugiau nei penkiaguba nauda: ir knygas skaitau, ir artikuliaciją lavinu, ir pinigėlių gaunu.


- Jau esate pensijoje, ar nesinori mesti visų darbų ir pelnytai ilsėtis?

Matyt, tokia jau mano natūra: nemoku griežtai pasakyti „ne“, ilgai nesvarstau, ar apsimoka, kas ir kodėl, malonu, kad kreipiasi į mane, kad esu reikalinga, jei sugebu, moku, kodėl gi ne?..


- Eteryje visiems linkite laimės, o ar dažnai pati apie ją susimąstote?

Laimė, kai nei fiziškai, nei dvasiškai nieko neskauda, kai gerklės ašaros negriaužia. Laimė – akimirkos būsena. Viskas gyvenime juk yra laikina: vieną dieną rauni plaukus, smurgas bėga, o kitą dieną net verkti nesinori... Juokinga, kad džiaugsmai taip pat praeina. Ir pats žmogus keičiasi.


- Ką labiausiai vertinate žmonėse?


Leidžiu sau prabangą būti atvira. To paties tikiuosi ir iš kitų žmonių. Deja, mažai yra tokių, su kuriais norisi ir gera būti. Ypač traukia gražūs, turtingos dvasios, paprasti, sąžiningi žmonės, vertinantys kito sielos šilumą. Su amžiumi supratau, kaip smagu yra duoti, o ne imti. Šiaip be jokios progos, raginimo, nelaukiant padėkos, įsipareigojimų. Kai duodi kitam, ilgai prisimeni, kai gauni, greitai pamiršti! Smagu, jei iš tavęs gavęs dovaną žmogus nuoširdžiai pasidžiaugia. Man patinka dovanoti gėles, savo mezginius.


- Kaip pasikeitė gyvenimas pradėjus vesti „Sveikinimų koncertą“?


Iš prigimties esu kaimietė – gimusi Skaudvilėje, kur ir dabar gyvena mano tėvukas, tad jei netyčia atsiranda laisvo laiko, prie veidrodžio nestoviu, į parduotuves neskubu, o einu į sodą, tvarkau namus arba gaminu. Kasdieninio poreikio gražintis nepuoselėju, nors mano vyrui labai patinka, kai „plunksnas pasidedu“ – tai nutinka trečiadieniais, kada įrašinėjamas „Sveikinimų koncertas“. Todėl patenkindama moterišką tuštybę labiau pradėjau domėtis mada, dažniau apsilankau parduotuvėse, kosmetikos salone.
Tai bartų mane kosmetologės sužinojusios, kad veidą prausiu muilu, po pudra kremo netepu... Visą gyvenimą svajojau apie purius plaukus, o maniškiai, kaip ir charakteris, – tiesūs! Bėgu daryti cheminio, paskui dažyti plaukų, pasirodo, kad juos iššukuotum, reikia dar ir balzamo! Pavargusi grįžtu namo, o vyras klausia: „Tai čia gerai? Taip ir bus?“ „Aišku gerai!“ – atšaunu.
Šeštadienį prieš „Sveikinimų koncerto“ transliaciją tekina lekiu iš daržų, vyras meta rūkyti ir aptarinėjam mano abrozdą: „Nu?“ – „Nu gal...“ Tada pradedu gintis ir teisintis, studijuoti, kaip geriau laikyti rankas, kuria puse pasisukti. Viena pažįstama užjautė mane: „Jaunystė – kai žmogus nori atrodyti, vidutinis amžius – kai siekia turėti, mūsų amžiuje norisi tiesiog būti, o tau dar reikia ir gerai atrodyti... Kaip tau sunku!“ Susiplakiau su antrąja jaunyste...



- Grįžusi po darbų jaučiatės išsekusi?

Mano gyvenimo variklis: „Laikas ein, darbas nein!“ Aš visą laiką ką nors darau ir darau labai greitai, nemėgstu sėdėti rankų sudėjusi. Džiaugiuosi, kad esu moteris. Vyrai dažnai neturi ką veikti: alų gurkšnoja, vaikštinėja, rūko. Užjaučiu juos! Ir mano vyras toks, tenka jį užimti – juk šiandien madinga kalbėti apie šeimos darną, bendravimą, tarpusavio supratimą! Todėl ir žaidžiame stalo žaidimus, o iš tiesų man rūpi kuo greičiau užsiimti kuo nors moteriška. Žaisdama aš dirbu ir vis galvoju „Dar vieną partiją ir viskas!“


- Kas Jūsų šeimoje galva?

Vyras Aloyzas – medikas, laiko save svarbiu, nes uždirba didesnius pinigėlius nei aš, tad linkęs vadovauti. Aš – vykdytoja, praktiški dalykai man greitai ir gana paprastai įveikiami, bet imuosi jų ne tada, kada vyras nori, o tada, kai man noras ateina!


- Susitikimo pradžioje pasidžiaugėte dailiai pavykusiu megztuku anūkėlei. Mėgstate rankdarbius?

Pagal horoskopą esu Žiurkinas, gal todėl mėgstu kaupti atsargas, linkusi viską tempti į namus. Kai dirbau „Maximoje“, buvau tokia pat auka kaip ir visi kiti, gal net dar didesnė: nusiperku kokį daiktą ir paslepiu, kad vyras nesupyktų, po kurio laiko pamirštu ir dar vieną tokį patį atsitempiu... Lygiai tas pats kalbant apie rankdarbius: labai mėgstu megzti, todėl siūlų ir visokių kitokių gėrybių – kalnai!
Vyro barama susitvarkau, sukišu į maišus ir išnešu, o po pietų jau gailiuosi... Sergu „mezgimlige“, esu fiziškai priklausoma nuo mezgimo. Jis man dovanoja ramybę. Ne, paklodžių nemezgu – į šį užsiėmimą žiūriu kūrybiškai! Mezgu sau ir vyro anūkams; dukros spinta jau pilna, o vyrui reikia tik kojinių į kaliošus. Baigiu pusantrų metų anūkėlei megztuką, teliko užtrauktuką įsiūti. Jį nėriau vąšeliu, o paskui išvarsčiau spalvotais siūlais. Megzdama dažnai pagalvoju, koks drabužis tiktų pasipuošti televizijoje...


- Gyvenate sodų bendrijoje už Vilniaus, ko gero, žemės darbai nesvetimi?

Pergyvenau visas bandymosi kabintis į žemę fazes: gėlynai, lysvės, pievelė, šiltnamis. Deja, turime augintinę – vokiečių aviganę Briksę, kuri visą žiemą karaliavo mūsų šešių arų žemės plote, o voljeras tebuvo jos valgomasis.  Su siaubu galvoju apie pavasarį: pernai pripirkau spalvoto mulčio ir išpuošiau gėlyną – išrausė, pasodinome avietes – dantimis išrovė. Laimė, yra šiltnamis ir paaukštinta lysvė prie kaimyno tvoros, ant kurios prisodinu pelėžirnių.  Mano gėlynai išsibarstę po visą plotą. Jie primena kaimo darželius: tulpės, flioksai, katilėliai, ežiuolės, kardeliai, kanos, gumbinės begonijos, levandos. Labai mėgstu svyrančias gėles – jų loveliais ir vazonais apkabinėju visus namus, tvoras. Kiaurą vasarą akį džiugina žemaūgiai jurginukai. Tarp gėlių puikiai dera bazilikai, mairūnai, krapai, raudonėliai ir net moliūgai, cukinijos: dekoratyvu, gerai dera, galima paruošti skirtingų patiekalų. Cukinijos įmaišau net į mėsos faršą – minkštesnis pasidaro.


- Kad esate puiki šeimininkė, įrodo ir „namų darbai“ – mielinės bandelės!

Šeimininkauti man patinka, tiesa, sudėtingų ir ilgai gaminamų patiekalų nemėgstu – darau tai, kas skanu ir greita. Vyras nėra Rytų virtuvės gerbėjas, todėl negaminu ir saldžiarūgščių patiekalų. Daugelį valgių skaninu peletrūnais; jie būtinai turi būti prancūziški – rusiški kartūs, be saldaus prieskonio. Itin vertinu orkaitėje kepamus patiekalus: pašovei ir ramu, gali megzti! Kovo pradžioje – vyro gimtadienis, jis mėgsta švęsti visą savaitę. Tuomet iš panikos susergu: kaip įtikti, ką padaryti, kad visiems būtų gardu? Labai kompleksuoju, nors visi mano vaišes giria!