Beatričė Laurinavičienė, "Verslo žiniose" sausio 30 rašo -
Akylesnis praeivis tikrai pastebėjo – paskutinį pusmetį Vilniuje ir kituose miestuose atidaryta parduotuvių, kurių pavadinimą – komisas – jau buvome primiršę. Gal prieš gerą savaitę sukant Vilniaus senamiesčio Šv. Ignoto ir Dominikonų gatvių kampu, akis užkliuvo už naujo keisto pavadinimo – knygynas „Mint Vinetu“. Užsukus vidun paaiškėja: ne įprastas knygynas, o veikiantis komiso pagrindais.
Bukinistė Aistė Degutienė VŽ „Savaitgaliui“ pasakoja, kad mintis atidaryti knygyną, kuriame būtų prekiaujama nenaujomis knygomis, draugų būreliui kilo apsižiūrėjus, kad namuose prisikaupė pilnutėlės lentynos knygų, kurias vieną du kartus perskaitė ir gal daugiau niekada neskaitys.
„Pagalvojome ir apie savo, ir apie kitų žmonių lentynas – metus kitus iki krizės žmonės leido daug pinigų, knygoms taip pat, per daug nemąstydami, kiek jos kainuoja ir ar iš tikrųjų vertos tokios kainos, kaupė jas“, – kalba p. Aistė. Jos įsitikinimu, dauguma suvokia, kad knygas kaupti, kai jų susirikiuoja po tris eiles lentynoje ir jau nebežinai, kokios dulka trečiojoje, yra beprasmiškas dalykas.
Skaityti toliaureklama:
„Knyga turi judėti – jei kam nors ji suteikė džiaugsmo, gal ir kitiems suteiks. Be abejo, kiekvienas turi knygų, kurių niekada niekam neatiduos, laikys prie širdies prispaudęs. Bet pasitaiko ir tokių, kurios gyvenimo pamatų kad ir nesudrebina, tačiau norisi jas ir kitam pasiūlyti“, – tikina p. Aistė. Anot jos, knygynėlio misija – paskatinti žmones, užuot sandėliavus namuose neskaitomas knygas, dalintis jomis su kitais, burtis į skaitančiųjų bendruomenę.
Paklausta, kas kuriant knygyną buvo prioritetas – verslas ar gražios idėjos, p. Aistė sako, kad mintis apie verslą tikrai nebuvo paskutinėje vietoje: juk kiekvienas, kuris atidaro įmonę, nesvarbu, kavinė tai ar parduotuvė, galvoja apie verslą. Bet vis tiek, priduria ji, pirmiausia radosi idėja suburti žmones, kurie mėgsta skaityti ir gali dalintis skaitymo džiaugsmu. Gal dėl to knygynėlio idėja „apaugo“ kitais dalykais, ir dabar čia atėjus galima išgerti kavos, arbatos, tiesiog sėdėti ir skaityti – pirkti knygą visai nebūtina.
Knygyną, tiksliau – UAB „Hau knygos“, kuriam jis priklauso, įsteigė trys savininkai.
Skaityk ir patark
Knygynėlis-komisas-kavinė-arbatinė-skaitykla veikia paprastai: vieni čia atneša nereikalingas savo knygas, kiti – atėję jas nusiperka. Bukinistė patikslina: knygas jie ir priima, ir superka. Priklausomai nuo būklės, aktualumo, leidimo metų, atneštus leidinius įvertina nuo 1 iki 7 Lt. Suderėjus kainą, sakykime – 5 Lt, litą iš jų sumoka grynaisiais, o likusius 4 Lt paverčia taškais, už kuriuos „Mint Vinetu“ galima įsigyti knygų. Pasak p. Aistės, parduodamų knygų kainos nustatytos atsižvelgiant į tai, kiek jos, jau atpigintos, kainuoja knygynuose, keitimosi ir pardavimo svetainėse, tarkime – www.sena.lt.
„Pagal tai, kaip žmonės reaguoja, matau, kad kainų neužkėlėme. Jei vienai kitai savaitei praėjus pamatysime, kad jos per didelės – mažinsime“, – tikina p. Aistė.
Paklausta, ar galima į knygyną tempti bet kokias knygas, pašnekovė šypsosi: „Esame labai subjektyvūs. Ir mūsų atranka subjektyvi – iš karto atsiprašome visų, kurie atneš knygų ir kai kurias turės parsinešti atgal. Būsime subjektyvūs vien dėl to, kad nesinori užkrauti lentynų, paversti knygyną sandėliu. Norisi išlaikyti kartelę – kad tarp 100 knygų būtų ne viena gera, o priešingai – viena prastesnė.“ Siekiant realizuoti tokią nuostatą, knygyno svetainėje www.mintvinetu.com skaitytojai kviečiami kitiems rekomenduoti savo perskaitytas knygas. Pati perskaičiusi begales knygų p. Aistė sako iš patirties žinanti, kaip malonu skaityti kito rekomenduotą „teisingą“ knygą, ir tikisi, kad knygyne pavyks sukaupti tokių rekomenduotų knygų lentyną.
Skaitytų knygų knygyną „Keista“, esantį Vilniuje, Pylimo gatvėje, jau galima vadinti komiso pagrindais veikiančių knygynų tinklo senbuviu: kovą bus metai, kai jis atidarytas. Gintarė Liočienė, UAB „Buveinė“ ir knygyno „Keista“ direktorė, paklausta, kaip per tuos metus pakito skaitytojai ir leidėjai, pasakoja, kad pakito ir vienų, ir kitų įpročiai: anksčiau, sako p. Gintarė, buvo daugiau leidžiama „topinių komercinių knygų, orientuotų į tam tikrus malonumų centrus. Tie skaitytojai, kurie nuodugniau domisi literatūra, kartais likdavo nuskriausti, nes nekomercinės knygos tarsi gulėjo šešėlyje“.
Dabar, anot p. Gintarės, žmonėms prireikė kertinių dalykų – pažintinės, mokomosios literatūros, filosofijos, tad padėtis pasikeitė: nuošalėje atsidūrė komercinės knygos gražiais apdarais, kurių ir kainos buvo išpūstos, ir turinys lėkštas.
Pašnekovė sako, kad verslą – prekiauti skaitytomis knygomis – pradėjo iš asmeninio įsitikinimo, kad senų knygų negalima išmesti. Ji pati namuose turėjusi didžiulę – 3.000–4.000 egzempliorių biblioteką, tad teko spręsti – kur dėti perskaitytas knygas, kad ir senas, kad ir tarybines. Ką daryti, kad jos nedulkėtų, nesivoliotų prie konteinerių, o pasiektų tą žmogų, kuriam galbūt bus reikalingos.
Kita jos įvardyta verslo pradžios priežastis – krizė – nustebina.
„Taip, jei ne krizė, nebūčiau išdrįsusi atidaryti knygyno“, – patikina p. Gintarė. Prieš imdamasi savo verslo ji dirbusi knygyne.
Anot jos, idėja apie nuosavą knygyną seniai kirbėjo galvoje, bet kai prasidėdavo „skaičiukų kalba“, ji atsimušdavo į daugelį dalykų: nuoma, įranga, mokesčiai ir t. t.
Pasak pašnekovės, „krizė pasirodė palankus metas daugelį dalykų padaryti perpus pigiau“, juolab norėjosi iš karto viską pastatyti ant tvirtos kojos – įdiegti apskaitos, paieškos, klasifikacijos sistemas, visą programinę įrangą.
Reikia Pifo ir Buratino
Knygyne „Keista“ prekiaujama naujomis ir senomis knygomis. Pastarosios, vadovės teigimu, kainuoja perpus pigiau, nei tokios pat naujos įprastuose knygynuose, todėl ir neužsiguli.
„Negaliu sakyti – senos knygos. Tų atneštinių yra ir visai naujų. Tarkim, prieš mėnesį žmogus nusipirko naują knygą, perskaitė ir pamatęs, kad jos skaityti nebėra kam, atnešė mums“, – tikslina p. Gintarė. Anot jos, superkamų knygų kaina – „kiekvienu atveju sutartinė, tačiau knygynas antkainį nusistato tikrai nedidelį“. Knygų amžius knygyne „Keista“ neribojamas.
„Kažkodėl man atrodo, kad kiekvienai knygai rasis savas šeimininkas. Taip atsitinka net su, mano galva, beviltiškomis knygelėmis. Tačiau dėl vietos stokos atranką darom“, – sako p. Gintarė ir tuoj pat priduria: bet šito nerašykite – turėsim bėdos, ir taip jau tenka vijurkais suktis, ypač su rusiškomis knygomis.
„Bet vėlgi – norime turėti kuo įvairiausių knygų“, – kalba pašnekovė. Anot jos, iš senųjų labai paklausios vaikiškos knygos, kad ir Buratino ar Pifo nuotykiai, ir būtent – senojo leidimo.
„Man pačiai net šilta pasidaro, kai tokių kas atneša – tarsi atbalsis iš vaikystės“, – prisipažįsta p. Gintarė.
Knygynas bendradarbiauja su svetaine www.super.lt, kurioje netrukus bus pristatomos visos – naujos ir senos „Keista“ knygos.
Ir bibliotekos – renkasi
Nors knygos, kaip ir duonos, išmesti ranka nekyla, tačiau išsivalęs savo lentynas atrinktų senų nereikalingų leidinių neįkiši ne vien komiso pagrindais dirbantiems knygynams. Alvyda Skuodytė, Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja bibliotekininkystei, sako, kad bibliotekos knygas priima, tačiau labiausiai vertina dovanų gavę naujausių, paskutinių metų leidinių, mat lėšų jiems įsigyti bibliotekoms neskiriama. Priima bibliotekos ir senesnes, iki 1990 m. leistas knygas, ir dar senesnių metų leidinius, tačiau pageidautina, kad jie būtų išleisti užsienyje, užsienio kalbomis.
O „Drąsiųjų keliai“, „Siluetai“ – klausiame apie kitados populiarias buvusias knygų serijas. Ne, nereikia ir šitų. Pasak specialistės, sovietmečiu bibliotekoms buvo skiriama labai daug lėšų leidiniams pirkti, tad jos įsigydavo viską, kas buvo leidžiama, kartais net dešimtimis egzempliorių, juolab leidyba sovietmečiu buvo gana ribota.
„1960–1990 m. sukauptos bibliotekos daugelio namuose buvo labai panašios, tad ir neša žmonės mums tas pačias knygas“, – nurodo p. Skuodytė. Anot jos, bibliotekos to laiko leidinių turi apsčiai, o knygų saugojimo ir išlaikymo kaina gana aukšta.
Žinoma, sako specialistė, kiekvienu konkrečiu atveju gali būti kitaip. Tarkime, žmogui sumanius padovanoti dalį savo knygų rinkinių, bibliotekininkai prašosi į svečius – norėtų patys atsirinkti. Kitu atveju – prašo neįsižeisti, jei dovanojamų knygų nepriima.
Bendros iniciatyvos
Vakar knygyne „Mint Vinetu“ atidaryta pasaulyje žinomo socialinio judėjimo „BookCrossing“ („keliaujančiųjų knygų“) lentyna. Šio judėjimo esmė paprasta – lipdukais pažymėtas ir svetainėje www.bookcrossing.com užregistruotas knygas žmonės palieka viešose vietose. Tokią knygą radęs žmogus praneša apie tai svetainėje, taigi – savininkas gali stebėti savo knygos kelionę, kaip žieduoto paukščio. Lietuvoje važiuodamas troleibusu ar ant suoliuko tokią keliaujančiąją knygą vargu ar rasi, tačiau pamažu jų randasi ir pas mus.
Pirmoji keliaujančiųjų knygų stotelė praėjusių metų gruodį buvo atidaryta prekybos centre „Gedimino 9“ ketvirtajame aukšte.
„Mint Vinetu“ taip pat bus galima palikti lipduku pažymėtą savo knygą ir pasiimti svetimą – be jokio mokesčio.
Lietuviška keliaujančiųjų knygų svetainė – www.bookcrossing.lt.
Aistės Degutienės teigimu, netrukus pradės veikti svetainė www.knygumainai.lt, o jos lentyna taip pat bus įrengta „Mint Vinetu“ – internetu susitarę pasikeisti knygomis skaitytojai fiziškai tai padaryti galės knygyne.
Ir vienos, ir kitos svetainės kūrėjai į naująjį knygyną užėjo tiesiog pasidairyti. Žvalgytuvės baigėsi bendrais projektais.
„Tiesiog po truputį pritraukiame iniciatyvų, kurios artimos mūsų knygynėliui“, – teigia bukinistė.
Besišnekučiuojant apie tas iniciatyvas dingteli mintis – šiuolaikinės technologijos apima vis platesnę kiekvienos žmogaus veiklos dalį. Tai gal ir popierinių knygų ilgainiui nebeliks, gal jų leidyba, pardavimas nebeteks prasmės?
„Netikiu, kad jų neliks. Žinoma, tai asmeniška, bet man knyga turi kvepėti, turi versti jos lapus – neįsivaizduoju, kaip galima įsisupti į pledą ir skaityti knygą kompiuterio ar kitokio prietaiso ekrane“, – stebisi p. Aistė.
Paklausta, ar toks knygynėlis galėjo atsirasti prieš kelerius metus, pašnekovė svarsto: „Sunku pasakyti. Dar prieš porą metų gal ne – tuomet žmonės pirko naujų knygų. Dabar, kai jos taip pabrango, prieš pirkdamas kiekvienas susimąsto. O kad žmonės pradėjo daugiau skaityti – tikrai taip, nes kitų pramogų sumažėjo. Ir mes patys daugiau laiko praleidžiame su knygomis. Tad panašu, kad naudotų knygų paklausa atsirado“, – sako p. Aistė.
***
Tekstas skelbtas sausio 22 d. "Verslo žiniose".
