Visai netrukus kurso draugų iš VU susitikimas. Neeilinis, nes 1981-siais mes įstojome į tuomet Istorijos fakultetui priklausiusią ŽURNALISTIKOS KATEDRĄ ir pasirinkome šitą kelią:)
Šįryt atsivertęs spaudą pamačiau straipsnį apie vieną iš mūsų dėstytojų - tuomet jauną ir "labai prancūzišką" Laimoną Tapiną. Jis buvo pirmasis mano Kino istorijos dėstytojas, vėliau - vdovavo mūsų "gavrikų būriui" kažkuriame bulviakasyje (berods Leliūnuose - jei gerai pamenu). Kaip ten bebūtų - nepaprastas žmogus ir išskirtinė asmenybė, su kuriuo dar ne kartą per gyvenimą mane suvedė likimas. Už tai jam ir esu dėkingas. O dabar - paskaitykim:
Laimos Lavastės straipsnis iš lrytas.lt
2011 m. gegužės 13 d., penktadienis
2011 m. gegužės 10 d., antradienis
Sakmė Rūtai Staliliūnaitei
http://tvmuzos.blogspot.com/2011/05/netekome-rutos-staliliunaites.html
ROBERTAS KETURAKIS
Lietuvos žinios
Vakar Lietuva neteko Rūtos Staliliūnaitės, savo scenos karalienės. Ja aktorė karūnuota po nepamirštamo dueto su Kęstučiu Geniu (1928 - 1996) Jono Jurašo pastatytoje Juozo Grušo dramoje "Barbora Radvilaitė".
Visados bus jaukiausia galvoti apie Rūtą atsimenant viešnagę Vidurio Lietuvos bažnytkaimyje, kur stūkso šviesi bažnyčia, statyta ar ne XVI amžiaus viduryje, o šventoriaus pakraštyje, kitapus vartų, snaudžia mažutė varpinė, uždengta senų klevų šešėliais.
Čia gatvikės apstotos vyšnių ir alyvų, prie namų šlama nedideli sodai, o už jų, lėtos upelės pusėn, rikiuojasi daržai, aplenkdami kapinaites, kur ilsisi Rūtos Artimiausieji.
Visados atsiminsiu, kaip Ji grįždavo į savo Vasaros Dvarą - keturbutį, dviaukštį silikatinių plytų namą. Erdviame apleistame kieme dar dūkdavo vaikai, vėžėse prie šulinio vanduo blizgėdavo nelyg žėrutis, prie tvartelio šviesuodavo malkų krūva, nuo daržo palengva slinkdavo rasos sudrėkintų krapų kvapas. Seno sodo plačiai išsikerojusios obelys dunksodavo kaip šieno kaugės. Prieblandoje, regis, dar galėdavai atskirti kapinaičių paminklus, tik Tėvui iš ąžuolo skobtas Rūpintojėlis ištirpsta tirštėjančiuose šešėliuose. Ką tik blankiai spingsoję pirmieji žiburiai paaštrėja.
Mama, būdavo, sėdi prie lango ir žvelgia į tarpelį tarp liepų ir alyvų, kur dar žėri keli saulėlydžio išpuošti debesiukai. Ir įsivaizduodamas Rūtos mestą žvilgsnį ton pusėn, kur žvelgia Jos Mama, pagalvodavau, kaip pro jų namus, atvirai ir rūsčiai, iš bažnytkaimio, iš pamiškėse sutūpusių sodybų, iš miestų, iš visos Lietuvos nesibaigiančia virtine praeina našlės, vis palikdamos po juodą savo vienišumo ir ilgesio žiedą. Jie uždengia kiemą, jų virpanti kaugė kyla iki pravirų langų ir iš lėto sruvena į kambarius.
Kodėl Rūta kone kasvakar išvykdavo į savo Vasaros Dvarą prie tų dviejų upelių santakos, prie tos senos guobos slėnyje, apsuptame lazdynų ir alksnių, netoli vaikystės sodybos, kur gyvena svetimi žmonės, greta žiemvakariuose dunksančios girios, gūdžios ir pelkėtos? Ir kodėl Ji kasdien nueidavo į senų medžių apklėstus kapelius, kur ilsisi Artimiausieji, sukalbėdavo maldą, atodūsiu prisiliesdavo prie atsiminimų, palaistydavo gėles, sutvarkydavo vieną kitą visų apleistą kauburėlį, girdėdama, kaip čia pat, akmenine tvora apsuptame šventoriuje, ima pleventi giesmė?
Užmarštis Ją žeisdavo.
Ne visų dar užmindžiotos Lietuvos šaknys? Galbūt. Esu pastebėjęs, kaip Rūta suklusdavo, išgirdusi retažodį, o ir žinomą žodį, ištartą nelaukta intonacija, kaip atidžiai stebėdavo sutiktojo veidą, akis, kaip lyg ir nekreipdama dėmesio, pasigėrėdavo skoningu aprėdu, žaviu skarutės raštu, oria, elegantiška laikysena. Greta Jos žmonės išsitiesdavo, pakeldavo galvas, nusigiedrydavo, tarytum vėl užtikę pamirštą tiesą, o gal primirštą save - įdomesnį. Greta Jos žmonės prabildavo nuoširdžiau ir atviriau, regis, suvokdami, kad yra turiningesnis bendravimas ir - trokšdami jo.
Vakarą Vasaros Dvare naktis pakeičia nepastebimai. Bet akys neužsimerkia, ir kuo ilgiau jos lieka atviros, tuo labiau kambaryje prašviesėja.
Rūta, man atrodo, galėdavo paaiškinti, kodėl Juozas Grušas rašė apsakymus, noveles ir pjeses apie tai, kaip iš jausmų palieka tik forma ir kaip dvasios pakylėjimas gali sugrąžinti jausmams tas saules ir žvaigždes, be kurių neįmanomas nei visavertis gyvenimas, nei menas. Grušas buvo klasikas, pasakyčiau aš. Grušą išugdė dvasinės aukštumos ilgesys, pratartų Rūta.
Tai šiek tiek abstraktu ir šiandieninio žmogaus pagavoms net juokinga. Ar ne taip būtų galima paaiškinti, atsisuktų Rūta, tuos atvejus, kai esantys arti Grušo nejausdavo jam pagarbaus pavydo, ką jau kalbėti apie pagarbą, nes sukaktys - argi tai vienintelis laikas prisipažinti, ką ir kodėl gerbi ir myli? Ir didžiuojies.
Keistas trumparegiškas žvelgimas, supratimas, žinojimas mums duotas. Pavėluotas susižavėjimas, pagarba, meilė. Pavėluotas apgailestavimas, kad nesuspėta ištarti nuoširdžių žodžių, daug ką įvertinti ne kaip kasdienybės žaižaravimą, o kaip reiškinius, lemiančius ir dvasios augimą, ir likiminius dalykus.
Kiek mažai apie Rūtą kalbėta ir kalbama... Ne apie monografijas dabar galvoju, o apie Ją kaip mūsų Teatro Aukso Amžiaus kūrėją, liudininkę ir pasiuntinę. Kaip tas Amžius prasidėjo, kur sėmėsi galių, kas pleveno virš scenos pašauktųjų galvų kaip talento visagalybė ar kaip genialumo ženklai? Mįslingai žvelgianti kaip laumė Dana Rutkutė pasakė kelis žodžius, kad šiandieniniai teatro alchemikai neužmirštų, jog ne jie sukūrė pasaulį, ir nutilo. Žinoma, tie keli pasakyti žodžiai yra be galo įžvalgūs ir talpūs, bet Teatro Aukso Amžiaus kūrėjų visagalybei nusakyti jie per ankšti. Kodėl tik puse lūpų apie tai užsimindavo Rūta? Kodėl nueina į šešėlius Jos bendražygiai, ir tik atsiminimai vejasi juos kaip auksinės kelio dulkės?
Aktoriai - prometėjai, savižudžiai, - tokią mintį užsirašė Lietuvos Antigonė Dalia Grinkevičiūtė.
Aktoriai - paslaptis, ir bet kuris bandymas ją išnarplioti atsiremia į lėkštas išvadas, spekuliatyvias įžvalgėles. Gal tai ir verčia tylėti žinančiuosius?
Rūta kartais man parodydavo kelio ženklus: medį miesto užkaboryje, suspaustą saulės nematančių sienų, tik viršūne supantį tylų paukštį, guobą netoli tėviškės, slėnyje, šakotą, prakilnią, iškilusią virš šešėliuoto šabakštyno, vidurvasary metančią lapus, tamsuojančią dangaus mėlynėje skaudžiu plikų šakų raizginiu, grimo kambarius Kauno akademiniame dramos teatre, pabrauktas eilutes Ibseno, Grušo, Čiurlionio, Mačernio, Vaičiūnaitės tekstuose...
Tada mudu žingsniavome rudenėjančia Laisvės alėja, retsykiais sušnarėdavo po kojomis pirmieji nukritę lapai, pranerdavo šalimais tylūs praeiviai, o paskui atsidarė durys ir atsivėrė Teatro daiktiškoji realybė: padūmavęs veidrodžių gylis, nuzulinti staleliai su įvairiaspalviais buteliukais, dėžutėmis, šepetėliais, smeigtuku prisegiotomis popieriaus skiautelėmis, drabužiais, suglaustais ilgose kabyklose, pudros, grimo, kvepalų dvelksmu ir man nežinomu - meno, vizijų, vaizduotės, nerimo, idealizmo, saviapgaulės, imitacijų, talento nušvitimo ir maištingumo - sutirštintu iki dygumo kūrybinių ambicijų laiku.
Gal tada Rūta paprasčiausiai norėjo man pasakyti, kad menas bando apgauti save teigdamas, jog visados yra virš laiko? Ir virš konkretaus žmogaus?
O gal norėjo įspėti, kaip apgailėtinai atrodo butaforija be dvasios visagalybės?
O gal užsiminė, kad yra pavojinga keistis, būti vis naujesniam, neatpažįstamam, nesuprantamam, o gal ir pranašesniam?
Štai tos pačios teatro durys, tas pats padūmavęs veidrodžių gylis, grimo, kvepalų ir teatro drabužių dvelksmas, tas pats žmogus ištiesia gėles, o po repeticijų - tos pačios žvaigždės išblukusiame miesto danguje ir tas pats Kęstučio gatvės kaštonų šnarėjimas. Ir Artimiausiųjų laukimas tas pats - neramus, kupinas susirūpinimo ir iš anksto apgalvojamų pamokymų, kaip Mamos, kuri visados išlikdavo Tavo būties šviesiai graudžia dalimi.
Ir ūmai viskas atsiveria kiaurai veriančiu neatpažįstamumu. Nekalbam apie tą atvejį, kai ant sunešto po marmuro gabalėlį Aktoriaus pjedestalo užsiropščia pilkuma ir byloja, kad ji yra pirma ir paskutinė, vienintelė ir nepakeičiama teatro paslaptyse.
Tai atvejis, kurį Rūta nutylėdavo, tarytum jausdama ir savo kaltę.
Kalbam apie (ne vieno) pastangas apsimesti, kad ne menas, o Kūrėjas yra virš laiko.
Apgailėtinos pastangos. Žeminančios.
Skaudesnis žinojimas, kad be Tavęs atsivers Teatro durys, kiti veidai atsispindės veidrodžiuose, klasikos tekstai nuskambės kitom intonacijom, nukirs džiūstančią guobą, ir rūkas, kylantis iš upelio slėnio, apsems kitų žemės keleivių kojas.
Kas tada padės? Suvokimas, jog net išdavystės Ją priversdavo sutvirtėti, kad silpnasis, siekdamas atramos, neužtiktų vien pakirstą pasitikėjimą ir temstančią sielą? Buvusio reikšmingumo pašvaistė? Pabrėžtas savigarbos demonstravimas?
Dažnai pagalvodavau, kad didžiausias Rūtos pagalbininkas būdavo nemokėjimas, nenorėjimas prisidengti atsargumu, nemokėjimas apsimesti laiminga, jei laimė giedodavo labai toli. Ir nenoras ką nors prislėgti, atstumti savo pranašumu.
Kokia Rūta laiminga, galvodavau (ir galvoju), koks šviesus Jos veidas, kiek daug Ją mini, Jai rašo, kiek ieško užtarimo, užuojautos, gerumo. Ir visiems atrodydavo, kad Jinai - visagalė. Ir man kartais taip atrodydavo, ypač tada, kai Jos akivaizdoje norisi būti labai išmintingam ir talentingam, suprasti gyvenimo prasmę, stebuklo laukimą, dvasios polėkius, pasiaukojimą ir ištikimybę artimiesiems.
Žinau, kad tai girdėdama Rūta nusišypsotų ir pagalvotų: mažiau savimeilės, mielieji, mažiau savimeilės! O stichišku talentu, sušvytėjusiu nuo vieno žvilgsnio ar paskatinančio mosto, galima eiti vien pasakon, nes stichiškas talentas yra išgalvojamas, o ne užauginamas (iškenčiamas).
Man atrodo, kad to bažnytkaimio žmonės su Rūtos atvykimu papildydavo savo gyvenimus - kuo? Nelengva atsakyti. Gal pajusdavo, jog ir jų gyvenimai nėra tušti, nors tiek daug čia kasdienybės - leliojantys ir sergantys vaikai, girtaujantys savižudžiai vyrai, našlystės kvapas bažnyčioje - tų vargo išsekintų veidų, išblukusių, kažkada jaunystės žiežirbėlėm švietusių akių, kietu mazgu užveržtų skarelių, liūdnų, sunkaus darbo suniokotų rankų. Bet jei Rūta įeina į tą kasdienybę niekam nieko neprikaišiodama, ravi daržą, meldžiasi, išklauso greta stabtelėjusias moteris, pasitaria, pagiria palaidinukę ar namuos ant stalo ištiestą aštuonnytį, vadinasi, ir šitas gyvenimas monotoniškoje lygumoje tikriausiai nėra bevertis. O Rūta čia, greta žmogaus atsivėrimo, tylios, kantrios žmogaus būties, atrodo, suprasdavo, kodėl pristinga savęs sausakimšam mieste, pilkų namų erzelyje, ambicinguose ginčuose, protingose kalbose, kurios neatpigina duonos ir nenugiedrina sielos.
Kaip, pasirodo, nesunku (nesunku?) Jai būdavo atsiplėšti nuo titulų ir nuopelnų, ir reikšmingumo dalybų, himnų sau pačiam, lengvų, žaismingų porinimų apie gyvenimą, talento vietą ir įvertinimą... Taip paprastai visas tas tariamas aukštumas pakeičia žemės kvapas darže, išrautos žliūgės vėsumas, Mamos balsas ir žvilgsnis, galvojimas apie Ją ir save, ir žmones kituose kambariuose čia pat, už sienų, vėjo ūžimas medžiuose, nakties begalybės tuštuma, kurią seniai prisijaukino ir užpildė tūkstančiais netikėtų minčių ir sapnų, tarp kurių giedruodavo ne vienas ašarų sapnas.
Kaip paprastai tas tariamas aukštumas, pašokusių salėse žmonių plojimus ir širdžių skridimą greta ūmai ūgtelėjusios sielos, dekoracijų spalvas ir briaunas, teatro rekvizito kvapą, ką tik įkūnyto personažo kraujo ūžesį pakeisdavo nesunkiai pakeliamas liūdesys dėl sudužusios laimės ar pasitikėjimo, vis dažniau pasigirstančio balso, jog neverta apverkti praeitį, kankintis dėl neišsipildžiusių lūkesčių, siekti princesės svajonių (o kas uždraus?), ak - neverta. Girdėdavai, kaip alsuoja Mama ir mieguistai pradeda ošti lietus. Įsivaizduodavai, kaip dideli lašai atsimuša į Rūpintojėlio veidą, geriasi į Artimiausiųjų kapą, į tūkstančių žmonių ramybę, ir nustebdavai, kad nebaugina laiko bedugnė ir žmogaus gyvenimo mažutis blykstelėjimas tenai. Ramybės neišblaško ir šmėstelėjusi mintis, kad neverta kai ko prisiminti su panieka, su iškentėta viltimi, nes yra tokių, kurių niekas neatsuks į atgailą.
Gal ir gerai, kad duodama galimybė iš aukščiau pažvelgti į jaunystę, jos nutrūktgalvišką pasitikėjimą meile, žmogaus artumu, atversto eilėraščio tomelio genialumu, talento visagalybe, kai būtina įveikti sėkmės svaigulį ir vis palaikyti reiklumą sau. Pats netikėčiausias atradimas iš to aukštesniojo žvelgimo - jau nėra svetimų išdavysčių, netekčių, apmaudžių klaidų, svetimo ribotumo, mirčių. Viskas jau tapo savastimi, ir todėl taip nesunkiai permatai kitus likimus, bandydama iš anksto įspėti vėjavaikį ar paprasčiausiai užsižaidusį savo išskirtinumu: sustok, nes erškėčiai jau užaugino spyglius ir nevilties šešėlis sustojo prie slenksčio!
Kiek daug žmogus nenori žinoti...
Ir kiek daug žinodamas nenori suprasti.
Kaip ir tos bažnytkaimio kasdienybėje dingtelėjusios minties, kad sudėtingumas vis dėlto yra perregimas kaip tyras vanduo ar skambantis ryto oras po nakties lietaus ar perkūnijos. Neįžvelgiamas (netyras) sudėtingumas - yda. Tai supratus, keisti, nenatūralūs, klastingi atrodo puošnūs žodžiai, puošnūs gyvenimai, puošnūs pažadai.
Tai Tavo vienas iš rimtųjų įspėjimų mums.
Gera, kad tas niekingas puošnumas bijodavo Tavo jaunystės svajonės. Tai toji tyra svajonė apkabindavo tavo išmintį ir naivumą, pasitikėjimą žmogaus sielos begaliniu dosnumu ir nemirtingumu.
Keičiu visus garbinimus ir pataikavimus į tą šviesą, kuri apsigyvena širdyje - kaip Amžinybėje.
Atsiminkime, kad tai pasakė Jinai.
-----------------------------------------------
Anonsas
Šį ketvirtadienį Lietuva atsisveikina su savo Aktore.
Laidoje NUOMONĖS su Rūtos Staliliūnaitės kolegomis ir bičiuliais kalbėsimės apie tai, kas jau amžiams įrašyta į mūsų šalies teatro aukso fondą. Studijoje viešės aktorius Viktoras Valašinas ir rašytoja Aldona Ruseckaitė. Prisiminkime drauge Kauno miesto garbės pilietę Rūtą Staliliūnaitę šį ketvirtadienį, gegužės 12 dieną 19.00 tik INIT TV eteryje.
Laidos įrašą galite pažiūrėti čia:
Lietuvos žinios
Vakar Lietuva neteko Rūtos Staliliūnaitės, savo scenos karalienės. Ja aktorė karūnuota po nepamirštamo dueto su Kęstučiu Geniu (1928 - 1996) Jono Jurašo pastatytoje Juozo Grušo dramoje "Barbora Radvilaitė".
Visados bus jaukiausia galvoti apie Rūtą atsimenant viešnagę Vidurio Lietuvos bažnytkaimyje, kur stūkso šviesi bažnyčia, statyta ar ne XVI amžiaus viduryje, o šventoriaus pakraštyje, kitapus vartų, snaudžia mažutė varpinė, uždengta senų klevų šešėliais.
Čia gatvikės apstotos vyšnių ir alyvų, prie namų šlama nedideli sodai, o už jų, lėtos upelės pusėn, rikiuojasi daržai, aplenkdami kapinaites, kur ilsisi Rūtos Artimiausieji.
Visados atsiminsiu, kaip Ji grįždavo į savo Vasaros Dvarą - keturbutį, dviaukštį silikatinių plytų namą. Erdviame apleistame kieme dar dūkdavo vaikai, vėžėse prie šulinio vanduo blizgėdavo nelyg žėrutis, prie tvartelio šviesuodavo malkų krūva, nuo daržo palengva slinkdavo rasos sudrėkintų krapų kvapas. Seno sodo plačiai išsikerojusios obelys dunksodavo kaip šieno kaugės. Prieblandoje, regis, dar galėdavai atskirti kapinaičių paminklus, tik Tėvui iš ąžuolo skobtas Rūpintojėlis ištirpsta tirštėjančiuose šešėliuose. Ką tik blankiai spingsoję pirmieji žiburiai paaštrėja.
Mama, būdavo, sėdi prie lango ir žvelgia į tarpelį tarp liepų ir alyvų, kur dar žėri keli saulėlydžio išpuošti debesiukai. Ir įsivaizduodamas Rūtos mestą žvilgsnį ton pusėn, kur žvelgia Jos Mama, pagalvodavau, kaip pro jų namus, atvirai ir rūsčiai, iš bažnytkaimio, iš pamiškėse sutūpusių sodybų, iš miestų, iš visos Lietuvos nesibaigiančia virtine praeina našlės, vis palikdamos po juodą savo vienišumo ir ilgesio žiedą. Jie uždengia kiemą, jų virpanti kaugė kyla iki pravirų langų ir iš lėto sruvena į kambarius.
Kodėl Rūta kone kasvakar išvykdavo į savo Vasaros Dvarą prie tų dviejų upelių santakos, prie tos senos guobos slėnyje, apsuptame lazdynų ir alksnių, netoli vaikystės sodybos, kur gyvena svetimi žmonės, greta žiemvakariuose dunksančios girios, gūdžios ir pelkėtos? Ir kodėl Ji kasdien nueidavo į senų medžių apklėstus kapelius, kur ilsisi Artimiausieji, sukalbėdavo maldą, atodūsiu prisiliesdavo prie atsiminimų, palaistydavo gėles, sutvarkydavo vieną kitą visų apleistą kauburėlį, girdėdama, kaip čia pat, akmenine tvora apsuptame šventoriuje, ima pleventi giesmė?
Užmarštis Ją žeisdavo.
Ne visų dar užmindžiotos Lietuvos šaknys? Galbūt. Esu pastebėjęs, kaip Rūta suklusdavo, išgirdusi retažodį, o ir žinomą žodį, ištartą nelaukta intonacija, kaip atidžiai stebėdavo sutiktojo veidą, akis, kaip lyg ir nekreipdama dėmesio, pasigėrėdavo skoningu aprėdu, žaviu skarutės raštu, oria, elegantiška laikysena. Greta Jos žmonės išsitiesdavo, pakeldavo galvas, nusigiedrydavo, tarytum vėl užtikę pamirštą tiesą, o gal primirštą save - įdomesnį. Greta Jos žmonės prabildavo nuoširdžiau ir atviriau, regis, suvokdami, kad yra turiningesnis bendravimas ir - trokšdami jo.
Vakarą Vasaros Dvare naktis pakeičia nepastebimai. Bet akys neužsimerkia, ir kuo ilgiau jos lieka atviros, tuo labiau kambaryje prašviesėja.
Rūta, man atrodo, galėdavo paaiškinti, kodėl Juozas Grušas rašė apsakymus, noveles ir pjeses apie tai, kaip iš jausmų palieka tik forma ir kaip dvasios pakylėjimas gali sugrąžinti jausmams tas saules ir žvaigždes, be kurių neįmanomas nei visavertis gyvenimas, nei menas. Grušas buvo klasikas, pasakyčiau aš. Grušą išugdė dvasinės aukštumos ilgesys, pratartų Rūta.
Tai šiek tiek abstraktu ir šiandieninio žmogaus pagavoms net juokinga. Ar ne taip būtų galima paaiškinti, atsisuktų Rūta, tuos atvejus, kai esantys arti Grušo nejausdavo jam pagarbaus pavydo, ką jau kalbėti apie pagarbą, nes sukaktys - argi tai vienintelis laikas prisipažinti, ką ir kodėl gerbi ir myli? Ir didžiuojies.
Keistas trumparegiškas žvelgimas, supratimas, žinojimas mums duotas. Pavėluotas susižavėjimas, pagarba, meilė. Pavėluotas apgailestavimas, kad nesuspėta ištarti nuoširdžių žodžių, daug ką įvertinti ne kaip kasdienybės žaižaravimą, o kaip reiškinius, lemiančius ir dvasios augimą, ir likiminius dalykus.
Kiek mažai apie Rūtą kalbėta ir kalbama... Ne apie monografijas dabar galvoju, o apie Ją kaip mūsų Teatro Aukso Amžiaus kūrėją, liudininkę ir pasiuntinę. Kaip tas Amžius prasidėjo, kur sėmėsi galių, kas pleveno virš scenos pašauktųjų galvų kaip talento visagalybė ar kaip genialumo ženklai? Mįslingai žvelgianti kaip laumė Dana Rutkutė pasakė kelis žodžius, kad šiandieniniai teatro alchemikai neužmirštų, jog ne jie sukūrė pasaulį, ir nutilo. Žinoma, tie keli pasakyti žodžiai yra be galo įžvalgūs ir talpūs, bet Teatro Aukso Amžiaus kūrėjų visagalybei nusakyti jie per ankšti. Kodėl tik puse lūpų apie tai užsimindavo Rūta? Kodėl nueina į šešėlius Jos bendražygiai, ir tik atsiminimai vejasi juos kaip auksinės kelio dulkės?
Aktoriai - prometėjai, savižudžiai, - tokią mintį užsirašė Lietuvos Antigonė Dalia Grinkevičiūtė.
Aktoriai - paslaptis, ir bet kuris bandymas ją išnarplioti atsiremia į lėkštas išvadas, spekuliatyvias įžvalgėles. Gal tai ir verčia tylėti žinančiuosius?
Rūta kartais man parodydavo kelio ženklus: medį miesto užkaboryje, suspaustą saulės nematančių sienų, tik viršūne supantį tylų paukštį, guobą netoli tėviškės, slėnyje, šakotą, prakilnią, iškilusią virš šešėliuoto šabakštyno, vidurvasary metančią lapus, tamsuojančią dangaus mėlynėje skaudžiu plikų šakų raizginiu, grimo kambarius Kauno akademiniame dramos teatre, pabrauktas eilutes Ibseno, Grušo, Čiurlionio, Mačernio, Vaičiūnaitės tekstuose...
Tada mudu žingsniavome rudenėjančia Laisvės alėja, retsykiais sušnarėdavo po kojomis pirmieji nukritę lapai, pranerdavo šalimais tylūs praeiviai, o paskui atsidarė durys ir atsivėrė Teatro daiktiškoji realybė: padūmavęs veidrodžių gylis, nuzulinti staleliai su įvairiaspalviais buteliukais, dėžutėmis, šepetėliais, smeigtuku prisegiotomis popieriaus skiautelėmis, drabužiais, suglaustais ilgose kabyklose, pudros, grimo, kvepalų dvelksmu ir man nežinomu - meno, vizijų, vaizduotės, nerimo, idealizmo, saviapgaulės, imitacijų, talento nušvitimo ir maištingumo - sutirštintu iki dygumo kūrybinių ambicijų laiku.
Gal tada Rūta paprasčiausiai norėjo man pasakyti, kad menas bando apgauti save teigdamas, jog visados yra virš laiko? Ir virš konkretaus žmogaus?
O gal norėjo įspėti, kaip apgailėtinai atrodo butaforija be dvasios visagalybės?
O gal užsiminė, kad yra pavojinga keistis, būti vis naujesniam, neatpažįstamam, nesuprantamam, o gal ir pranašesniam?
Štai tos pačios teatro durys, tas pats padūmavęs veidrodžių gylis, grimo, kvepalų ir teatro drabužių dvelksmas, tas pats žmogus ištiesia gėles, o po repeticijų - tos pačios žvaigždės išblukusiame miesto danguje ir tas pats Kęstučio gatvės kaštonų šnarėjimas. Ir Artimiausiųjų laukimas tas pats - neramus, kupinas susirūpinimo ir iš anksto apgalvojamų pamokymų, kaip Mamos, kuri visados išlikdavo Tavo būties šviesiai graudžia dalimi.
Ir ūmai viskas atsiveria kiaurai veriančiu neatpažįstamumu. Nekalbam apie tą atvejį, kai ant sunešto po marmuro gabalėlį Aktoriaus pjedestalo užsiropščia pilkuma ir byloja, kad ji yra pirma ir paskutinė, vienintelė ir nepakeičiama teatro paslaptyse.
Tai atvejis, kurį Rūta nutylėdavo, tarytum jausdama ir savo kaltę.
Kalbam apie (ne vieno) pastangas apsimesti, kad ne menas, o Kūrėjas yra virš laiko.
Apgailėtinos pastangos. Žeminančios.
Skaudesnis žinojimas, kad be Tavęs atsivers Teatro durys, kiti veidai atsispindės veidrodžiuose, klasikos tekstai nuskambės kitom intonacijom, nukirs džiūstančią guobą, ir rūkas, kylantis iš upelio slėnio, apsems kitų žemės keleivių kojas.
Kas tada padės? Suvokimas, jog net išdavystės Ją priversdavo sutvirtėti, kad silpnasis, siekdamas atramos, neužtiktų vien pakirstą pasitikėjimą ir temstančią sielą? Buvusio reikšmingumo pašvaistė? Pabrėžtas savigarbos demonstravimas?
Dažnai pagalvodavau, kad didžiausias Rūtos pagalbininkas būdavo nemokėjimas, nenorėjimas prisidengti atsargumu, nemokėjimas apsimesti laiminga, jei laimė giedodavo labai toli. Ir nenoras ką nors prislėgti, atstumti savo pranašumu.
Kokia Rūta laiminga, galvodavau (ir galvoju), koks šviesus Jos veidas, kiek daug Ją mini, Jai rašo, kiek ieško užtarimo, užuojautos, gerumo. Ir visiems atrodydavo, kad Jinai - visagalė. Ir man kartais taip atrodydavo, ypač tada, kai Jos akivaizdoje norisi būti labai išmintingam ir talentingam, suprasti gyvenimo prasmę, stebuklo laukimą, dvasios polėkius, pasiaukojimą ir ištikimybę artimiesiems.
Žinau, kad tai girdėdama Rūta nusišypsotų ir pagalvotų: mažiau savimeilės, mielieji, mažiau savimeilės! O stichišku talentu, sušvytėjusiu nuo vieno žvilgsnio ar paskatinančio mosto, galima eiti vien pasakon, nes stichiškas talentas yra išgalvojamas, o ne užauginamas (iškenčiamas).
Man atrodo, kad to bažnytkaimio žmonės su Rūtos atvykimu papildydavo savo gyvenimus - kuo? Nelengva atsakyti. Gal pajusdavo, jog ir jų gyvenimai nėra tušti, nors tiek daug čia kasdienybės - leliojantys ir sergantys vaikai, girtaujantys savižudžiai vyrai, našlystės kvapas bažnyčioje - tų vargo išsekintų veidų, išblukusių, kažkada jaunystės žiežirbėlėm švietusių akių, kietu mazgu užveržtų skarelių, liūdnų, sunkaus darbo suniokotų rankų. Bet jei Rūta įeina į tą kasdienybę niekam nieko neprikaišiodama, ravi daržą, meldžiasi, išklauso greta stabtelėjusias moteris, pasitaria, pagiria palaidinukę ar namuos ant stalo ištiestą aštuonnytį, vadinasi, ir šitas gyvenimas monotoniškoje lygumoje tikriausiai nėra bevertis. O Rūta čia, greta žmogaus atsivėrimo, tylios, kantrios žmogaus būties, atrodo, suprasdavo, kodėl pristinga savęs sausakimšam mieste, pilkų namų erzelyje, ambicinguose ginčuose, protingose kalbose, kurios neatpigina duonos ir nenugiedrina sielos.
Kaip, pasirodo, nesunku (nesunku?) Jai būdavo atsiplėšti nuo titulų ir nuopelnų, ir reikšmingumo dalybų, himnų sau pačiam, lengvų, žaismingų porinimų apie gyvenimą, talento vietą ir įvertinimą... Taip paprastai visas tas tariamas aukštumas pakeičia žemės kvapas darže, išrautos žliūgės vėsumas, Mamos balsas ir žvilgsnis, galvojimas apie Ją ir save, ir žmones kituose kambariuose čia pat, už sienų, vėjo ūžimas medžiuose, nakties begalybės tuštuma, kurią seniai prisijaukino ir užpildė tūkstančiais netikėtų minčių ir sapnų, tarp kurių giedruodavo ne vienas ašarų sapnas.
Kaip paprastai tas tariamas aukštumas, pašokusių salėse žmonių plojimus ir širdžių skridimą greta ūmai ūgtelėjusios sielos, dekoracijų spalvas ir briaunas, teatro rekvizito kvapą, ką tik įkūnyto personažo kraujo ūžesį pakeisdavo nesunkiai pakeliamas liūdesys dėl sudužusios laimės ar pasitikėjimo, vis dažniau pasigirstančio balso, jog neverta apverkti praeitį, kankintis dėl neišsipildžiusių lūkesčių, siekti princesės svajonių (o kas uždraus?), ak - neverta. Girdėdavai, kaip alsuoja Mama ir mieguistai pradeda ošti lietus. Įsivaizduodavai, kaip dideli lašai atsimuša į Rūpintojėlio veidą, geriasi į Artimiausiųjų kapą, į tūkstančių žmonių ramybę, ir nustebdavai, kad nebaugina laiko bedugnė ir žmogaus gyvenimo mažutis blykstelėjimas tenai. Ramybės neišblaško ir šmėstelėjusi mintis, kad neverta kai ko prisiminti su panieka, su iškentėta viltimi, nes yra tokių, kurių niekas neatsuks į atgailą.
Gal ir gerai, kad duodama galimybė iš aukščiau pažvelgti į jaunystę, jos nutrūktgalvišką pasitikėjimą meile, žmogaus artumu, atversto eilėraščio tomelio genialumu, talento visagalybe, kai būtina įveikti sėkmės svaigulį ir vis palaikyti reiklumą sau. Pats netikėčiausias atradimas iš to aukštesniojo žvelgimo - jau nėra svetimų išdavysčių, netekčių, apmaudžių klaidų, svetimo ribotumo, mirčių. Viskas jau tapo savastimi, ir todėl taip nesunkiai permatai kitus likimus, bandydama iš anksto įspėti vėjavaikį ar paprasčiausiai užsižaidusį savo išskirtinumu: sustok, nes erškėčiai jau užaugino spyglius ir nevilties šešėlis sustojo prie slenksčio!
Kiek daug žmogus nenori žinoti...
Ir kiek daug žinodamas nenori suprasti.
Kaip ir tos bažnytkaimio kasdienybėje dingtelėjusios minties, kad sudėtingumas vis dėlto yra perregimas kaip tyras vanduo ar skambantis ryto oras po nakties lietaus ar perkūnijos. Neįžvelgiamas (netyras) sudėtingumas - yda. Tai supratus, keisti, nenatūralūs, klastingi atrodo puošnūs žodžiai, puošnūs gyvenimai, puošnūs pažadai.
Tai Tavo vienas iš rimtųjų įspėjimų mums.
Gera, kad tas niekingas puošnumas bijodavo Tavo jaunystės svajonės. Tai toji tyra svajonė apkabindavo tavo išmintį ir naivumą, pasitikėjimą žmogaus sielos begaliniu dosnumu ir nemirtingumu.
Keičiu visus garbinimus ir pataikavimus į tą šviesą, kuri apsigyvena širdyje - kaip Amžinybėje.
Atsiminkime, kad tai pasakė Jinai.
-----------------------------------------------
Anonsas
Šį ketvirtadienį Lietuva atsisveikina su savo Aktore.
Laidoje NUOMONĖS su Rūtos Staliliūnaitės kolegomis ir bičiuliais kalbėsimės apie tai, kas jau amžiams įrašyta į mūsų šalies teatro aukso fondą. Studijoje viešės aktorius Viktoras Valašinas ir rašytoja Aldona Ruseckaitė. Prisiminkime drauge Kauno miesto garbės pilietę Rūtą Staliliūnaitę šį ketvirtadienį, gegužės 12 dieną 19.00 tik INIT TV eteryje.
Laidos įrašą galite pažiūrėti čia:
2011 m. gegužės 3 d., antradienis
Naudinga artėjant atostogų ir kelionių metui
Taigi, prasidėjo gegužė ir daugiau judėsim:) Kai kas lieka už mūsų interesų zonos, o tai pamiršti tikrai nederėtų, taigi paskaitom ir pasinaudojam puikiais patarimais:
Kai kas svarbaus nuskridus:
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)