Apie Loretą Jankauskaitę, arba "radijo kiškulis"

Keistas jausmas... Kažkaip į akiratį sugrįžta žmonės, kuriuos kažkada labai mylėjai ir gerbei, na o paskui kažkaip jie nutolo. Santykiai nutrūko, o kasdienybė net ir labai mielas personas pamažėle ištrynė iš kasdienės atminties. Ir štai atsiverti žurnalą ir vėl viskas atgyja:)
Šįkart apie mano puikią ir jaukią radijo kolegę Loretą Jankauskaitę. Kai pradėjau savo karjerą tuomečiame TVR komitete - ji buvo vienas man artimiausių ir palankiausiai nusiteikusių žmonių. Ir tiesiog pirmoji mano partnerė tiesioginiame eteryje!!! Taigi, paskaitykim kartu apie "radijo kiškulį" - kaip ją tuomet vadinome:). Straipsnis iš "Šeimininkės":

----------------------------
Jai patinka, kai aplinkui verda gyvenimas. „Man per vieną dieną nutinka tiek visko, kiek kitam per mėnesį“, – kvatoja Loreta Jankauskaitė, Lietuvos nacionalinio radijo laidos „Sveikinimų ratas“ vedėja. Jos gerbėjų klubai kuriasi visoje Lietuvoje, o paštu keliauja dovanos: nuo mielų rankdarbių iki dešrų ar net puodų. Klausytojai vertina, kad su ja gali nuoširdžiai pasišnekėti. O pokalbis nuo sveikinimų dažnai nuklysta prie kasdienių problemų ir gyvenimo vertybių.




Ne tik cukraus vata
„Nepavargstate?“ – klausiu. Juk laida kasvakar šešias dienas per savaitę, išskyrus sekmadienį. Po valandą. O kai Joninės ar kitos plačiai švenčiamos vardinės išpuola, sveikinimai ir į kelias valandas nesutelpa. Ir taip jau 13 metų, tiek, kiek gyvuoja ši laida.


„Visko būna. Ne tik cukraus vata. Ir pavargstu, ir jaudinuosi. Ne vien teigiamos emocijos plūsta. Skambina ir pikti ar pagiežingi klausytojai, ir ligonių pasitaiko, ypač per kai kurias Mėnulio fazes. Kartais tenka ir iš keblių situacijų suktis“, – sako L. Jankauskaitė.


Nejaugi po 37-erių darbo televizijoje ir radijuje metų dar kausto jaudulys? „Prieš laidą visada jaudinuosi. Mintyse dėliojuosi, ką kalbėsiu, kad ko neužmirščiau, kokią muziką parinksim. Bet kai tik pradedu šnekėti į tiesioginį eterį, visiškai nusiraminu“, – paaiškina laidos vedėja.


Ir tąvakar, kai prieš pat laidą susitikome pasikalbėti, ji nenustygo vietoje. Dar laiškai neperskaityti ir nesudėlioti. O Antaninės, sveikinimų visa šūsnis. Tai į kabinetą prie savo darbo stalo nubėga, tai koridoriuje su popieriais rankose blaškosi, tai paskutines smulkmenas su kolegėmis dėlioja.


Atrodo, visiškas pasimetimas. Bet mikrofonai įsijungia ir radijo studijoje įvyksta stebuklas: nors aplinkui slankiojame mes su fotografu, taikydamiesi nufotografuoti L. Jankauskaitę tiesiog darbo metu, ji, visiškai atsiribojusi nuo aplinkos, maloniai sveikinasi su paskambinusiu klausytoju.


Pasigirsta tas visiems gerai pažįstamas malonus, žemokas balso tembras. Gaila, kad laidos vedėjos niekas, išskyrus kitus radijo darbuotojus, tuo metu nemato, nes kartu vyksta mažytis spektaklis – improvizacija, kur ji kuria pagrindinį vaidmenį. Čia svarbi ir veido mimika, ir žvilgsnis, ir kvėpavimas, ir judesiai, ir laikysena.

„Aš ir jaučiuosi kaip aktorė. Negaliu vesti laidos nesusitvarkiusi plaukų, nepasidažiusi, apsirengusi bet kaip, be auskarų, apyrankių. Juos ir drabužius pasirenku pagal nuotaiką“, – komentuoja radijo senbuvė.



Numeriai vietoje vardų
Tąvakar ji vilkėjo savo pačios megzta dailia suknele ir skraiste. „Birželio pradžioje keletą savaičių atostogavau, tai per jas ir nusimezgiau. Modelį padiktavo spalvų derinys, šįsyk rinkausi mane sužavėjusius vasariškus tonus: žydrą, turkio ir baltą“, – atskleidžia pašnekovė.

Dar ilsėdamasi ji puoselėjo savo daržą (sėdėdama arba gulėdama kaip apkasuose, kad sąnariai neprotestuotų). Ir pirmųjų braškių sulaukė sunokstant. Niekur išvykusi nebuvo, nes atostogavo dar ne iš tikrųjų, tik užsilikusius atostogų galiukus panaudojo.

„Be to, teko išleisti vaikus – numerį pirmą ir numerį trečią – į Italiją. Ir trijų mūsų šunų nėra kam palikti“, – patikslina laidos vedėja. „Čia jūs vaikus taip numeruojate? Tai kiek jų turite?“ – teiraujuosi. „Keturis, vardai ilgi, kol ištarsi, numeriais patogiau“, – nusijuokia L. Jankauskaitė.

Ir tikina visuomet troškusi didelės šeimos. Nuo tada, kai būdama vos dvidešimties pasijuto bestovinti prie mamytės kapo su tuomet dar tik vienuolikos sulaukusiu broliuku. Tėvelis buvo miręs dar anksčiau. Pajuto tokią vienatvę, tokią tuštumą.

„Viduje aš esu senmergė, galėčiau gyventi ir viena. Bet vizija, kaip triukšmingas būrys vaikų, senelių, tėvų susėda prie didelio stalo, buvo stipresnė“, – pasakoja Loreta.
Brolį užaugino kartu su savais vaikais. O ir šių priežiūros našta po dvejų skyrybų gulė ant jos vienos pečių.
Buvo sunku, bet iššūkių neišsigando. Ir į Palangą vaikus nuveždavo, ir kasmet prieš rugsėjį galvosūkį, kaip visus aprūpinti mokykliniais reikmenimis, drabužiais spręsdavo. Kartą vyriausioji sako: mama, visa klasė pagal mainų programą važiuoja į Prancūziją, reikia 800 litų.„Atlėkiau į darbą ir klausiu, kas kiek galite paskolinti? Vienas 20, kitas 50 litų. Iki vakaro surinkau tuos pinigus. Anksčiau visi radijuje gyvenome labai draugiškai, buvo įprasta skolintis ir skolinti, bet sąžiningai grąžinant tą dieną, kai pažadėjai“, – prisimena radijo senbuvė.



Svajonės pildosi pamažu
Dar viena svajonė – apsigyventi savame name, užgimė dar tada, kai su broliuku ir keturiais savo vaikais gyveno nedideliame tėvų paliktame butelyje sostinės Žirmūnų rajone. Virtuvės plotas siekė vos 6 kvadratinius metrus, visi joje vienu metu net netilpdavo.


Ši svajonė užtruko išsipildyti. Buvo ir tarpinė stotelė – kitas, erdvesnis butas Žvėryne, kuriame dabar liko gyventi du jaunesnieji vaikai. Ir pagaliau jau treti metai, kaip įsigytas namas už keliasdešimties kilometrų nuo Vilniaus, kur visi dažnai suvažiuoja.„Pirkome jau pastatytą, bet dar ne visai pabaigtą. Dabar jame gyvename mudvi su vyriausiąja dukra Kotryna ir jos vyru italu. Leidžiu pasireikšti vaikams, kaip jie nori, taip namą įrengiame“, – pasakoja L. Jankauskaitė. Namas kaime, tad kaimynai tik galvas kraipo, matydami, kaip jo fasadas plytelių šukėmis dekoruojamas. Tai Kotrynos idėja, kurią įkvėpė garsaus ispanų architekto A. Gaudi panašiu principu Barselonoje sukurtos mozaikos.„Nuvažiavome mudvi į parduotuvę ir paprašėm plytelių atliekų. Sako, padovanosime, jei paimsite toną. Sutikome. O kaip reikės rankomis iškrauti tokį kiekį nė nepagalvojome“, – juokiasi iš savo moteriško neišmanymo pašnekovė.Taigi, kol kas jaunėlė Patricija Barbora, numeris keturi, šiemet bebaigianti 12 klasių ir ketinanti studijuoti žurnalistiką, su numeris trys arba Dominyku (kompiuterių specialistu) gyvena Vilniuje, nes taip patogiau, arčiau mokykla.


Numeris du, arba Jonas (dirbo reklamos srityje, o dabar planuoja išvykti į užsienį) gyvena atskirai. „Kotryna, numeris vienas, panašiausia į mane ir sudėjimu, ir gabumais, ir netgi balsu, pasekė mano pėdomis – veda laidą radijo stotyje „Lietus“, – pristato paskutiniąją atžalą.



Stengėsi auklėti griežtai
Matyt, ir polinkį į avantiūras vyresnėlė iš mamos paveldėjo. Kaipgi kitaip paaiškinsi judviejų spontanišką kelionę į Italiją prieš kelerius metus? Į ją susiruošė per vieną naktį. Pasiėmė sumuštinių, kavos. Tik kai pervažiavo Lenkijos sieną, abi nustebusios sušuko: „Mes tai padarėme!“


„Nei maršruto, nei žemėlapio. Jokio patyrimo keliaujant savo automobiliu užsienyje. Lenkijoje vos kopūstų lauke naktį nepasiklydome, bet kiek įspūdžių patirta. Ir Italiją sėkmingai pasiekėme“, – prisimena nepakartojamą nuotykį.


Šią vasarą pašnekovė planuoja nukeliauti iki Romos, Milano. Tik jau lėktuvu, nes automobiliu sunkoka, ilgai trunka, o ir sveikata nebe ta, juk net 12 operacijų (sąnario keitimo, kojos) atlaikyta. Jei tik pavyks gauti pigius bilietus rudeniop, kai ne taip karšta.

Vyriausioji dukra mamą iki šiol laiko geriausia drauge. Kiti vaikai – taip pat. Nors ir palaikydama draugiškus santykius, Loreta stengėsi juos auklėti griežtai, tik ne visuomet pavykdavo. Į rimtą bėdą buvo patekęs Dominykas, kai metus nelankė mokyklos, o laiką leido interneto kavinėse.

Išsikapstęs jis pasakė mamai: „Matyt, per mažai mane lupai.“ Diržo paragauti yra tekę ir kitiems, išskyrus jaunėlę. Taip Loretą auklėjo ir jos tėvai. Iki šiol pamena, kaip būdama šešerių išsidažė lūpas ryškia ciklameno spalva ir staipėsi vonioje prieš veidrodį... traukdama cigaretę.

„Tada pirmą kartą užsirūkiau, buvau po skalbimo mašina pasislėpusi nuorūkų (abu tėvai rūkė). Kaip reikiant lupti gavau. Išsigandusi suvaidinau, kad miriau. Tėvukas mamai ir sako, nejaugi iš tikrųjų be sąmonės? Paskui už gerą aktorystę dar smarkiau gavau“, – juokiasi prisiminusi.


„Kalba Vilnius. Čia Roma“, – repetuodavo Loreta jau gal nuo kokios septintos klasės. Po to, kai klasės draugės mama radijo diktorė Undinė Nasvytytė išgirdusi ją mokyklos scenoje išraiškingai deklamuojant eiles tarė: „Auga mano pamaina.“



Aktorės karjerą pralošė
Mergina nusprendė studijuoti aktorinį meistriškumą, manė, kad tai pravers dirbant diktore: išmoks kvėpuoti, judėti, kitų svarbių dalykų. Metus lankė parengiamuosius kursus pas tuometės konservatorijos dėstytoją Ireną Vaišytę, ši pranašavo jai komedijos aktorės karjerą.


Bet iš tos laimės visą vasarą sode su kaimynais kortomis lošė, užuot stojamiesiems rengusis. Neįstojusi pasirinko pedagoginį universitetą, lietuvių kalbos studijas. Kaip tik buvo paskelbtas televizijos diktorių konkursas. Iš 200 kandidatų atrinko tik dvi – Loretą Jankauskaitę ir Ireną Žitkutę.


„Tikros jachtos, figūringos abi buvome. O dar mano blakstienos ilgos, riestos, tai ir priėmė“, – aiškina pašnekovė. Praktiką Loreta atliko televizijoje, bet jai nepatiko. Labiausiai – grimavimas. Išdažo ir visą dieną turi vaikščioti, net namo eiti. O dar ta kiškio koja... Brr... Kokia dar koja?


„Ją tais laikais naudodavo paskutiniams grimo brūkštelėjimams, pudrai užtepti. Neplaudavo, visiems tą pačią. Kas dar gali būti baisiau?“ – komentuoja. Todėl ir pasirinko radiją. Diktore čia dirbo 24 metus. Ir jokios karjeros nesinorėjo daryti. Be to, auginant vaikus buvo palankus darbo grafikas. Galėjo dirbti vakarais, naktimis, o dieną šeima ir namais rūpintis. Atostogos ilgos. Griebdavosi ir papildomų darbų, už kuriuos mokėjo honorarus, nes teko vienai vaikus išlaikyti. Pradėjo vesti laidą „Šeimos rytas“. Patirties tikrai netrūko, tad sekėsi išties neblogai.

„Sveikinimų ratas“ išaugo iš kitos populiarios radijo laidos „Linkime pasveikti“, kurioje Loreta talkindavo kolegoms panaikinus diktorių etatus radijuje ir jų funkciją perdavus laidų vedėjams bei žurnalistams.

Pasirodė, kad žmonės nori sveikinti ne tik ligonius, linkėdami pasveikti, bet ir ko nors gražaus, šilto palinkėti draugams, artimiesiems, kaimynams kitomis progomis. Ne mažiau svarbi ir galimybė pabendrauti, nuoširdžiai pasišnekėti, būti išgirstam, paskambinus į tiesioginį eterį.



Sprukdavo pro kitą išėjimą
Keli tūkstančiai žmonių, nuolatinių „Sveikinimo rato“ klausytojų, ją laiko beveik savo šeimos nare. „Turiu pažįstamų gydytojų, kurie užsukę į ligonių namus ne kartą matė garbingoje vietoje kabančius mano portretus, išplėštus iš žurnalų“, – pasakoja laidos vedėja.


Kartais ji sulaukia kolegų ir vadovų kritikos, kad per daug arti prisileidžia klausytojus. Susidraugauja, pažįsta balsus, prisimena vardus, gyvenimo istorijas. „Bet jei neprisileisi, neatsivers, neišsipasakos. O kiek žmonių į svečius, renginius kviečia“, – juokiasi Loreta.


„Ar buvote bent kartą?“ – klausiu. „Ne, išskyrus tą atvejį, kai sugraudino ligoninėje gulinti sunkiai serganti moteris, prieš mirtį mane norėjusi pamatyti. Bet aš ją labai nuvyliau, nes užsukau pakeliui iš sodo, tokia susikuitusi. Tik iš balso pažino“, – prisimena pašnekovė.


Kadangi klausytojai nemato laidos vedėjo dažnai susikuria visai kitokį jo įvaizdį nei realus. Kartą Loretą pakviečia prie apsaugos: atėjo lankytoja. „Atlekiu skubėdama, su cigarete, išsidažiusi, o pagyvenusi moteris man tautinę juostelę nuaudusi įteikia. Pašiurpinau“, – prisimena.


Kai buvo jaunesnė, po laidos gatvėje tykodavo gerbėjai. „Eini, stovi po medžiais su gėlėmis, į pasimatymą kviečia. Vienas, fantastiškos išvaizdos, užburiančiomis vydūniškomis akimis labai piršosi. Suintrigavo, nuėjau su juo arbatos. Bet pasirodė, kad alfonsas“, – pasakoja laidos vedėja.

Buvo ir įkyruolių, nuo kurių tekdavo pro užpakalines duris sprukti. „Apsauga mane informuodavo apie juos, tai aš pro kitą išėjimą dingdavau“, – prisimena Loreta. Tačiau abu jos buvę vyrai – ne iš gerbėjų tarpo. „Nenoriu jų prisiminti, tai – praeitis“, – nukerta ji.

Mieliausi L. Jankauskaitei tie paprasti kaimo žmonės, kurie kasvakar jos laidos laukia kaip šventės. Močiutės užsiriša švarią skarytę ir septintą valandą sėdasi prie radijo, kad su Loretėle, kaip ją meiliai vadina, pasišnekėtų. Apie tai jai papasakoja jų vaikai laiškuose ar paskambinę.

Artėjant rugpjūčio 31 dieną Lietuvoje prasidėsiančiam Europos krepšinio čempionatui, pristatyta specialiai šiam renginiui sukurtos dainos "Krepšinio himnas" angliška versija. Kaip Jums?

Vėžys – tai grybelinis susirgimas … ir jis pagydomas! Tik ar tikrai?!

Jūsų dėmesiui Devido Aiko (David Icke) straipsnio vertimą, kurio originalą galite rasti svetainėje davidicke.com

Tik prieš skaitant, o juo labiau darant išvadas - susitarkime: genialių daktarų ir mesijų nelabai yra. Tuo labiau mokslinio pagrindimo čia išdėstytoms mintims irgi lyg ir trūksta, tad nepamirškime kritinio mąstymo. Bet paskaitom:)
--------------------------------------------------------
Skaičiai, žinoma, įspūdingi. Kasmet nuo vėžio pasaulyje miršta aštuoni milijonai žmonių, Vien tik JAV – daugiau nei pusė milijono. Apie 2030 metus tikėtinas mirtingumas – 12 milijonų. Vėžys yra pati dažniausia mirties priežastis amžiaus grupėje iki 85 metų. JAV nuo šios ligos miršta kas ketvirtas žmogus. Kas ketvirtas! Mes praradome daugelį savo laisvių, kai sutikome, kad mus „gintų nuo terorizmo“, žmonės ir toliau miršta nuo susirgimų, kuriuos elitinės šeimos ir jų farmacininkų karteliai atsisako gydyti.

Aš jau pasakojau savo rugpjūčio 9 dienos publikacijoje, kad daktaras Ričardas Dėjus, <…> kalbėjęs 1969 metais Pitsburge daktarų auditorijai, pasakojo jiems apie artėjančią globalią visuomenės transformaciją. Jis paprašė daktarų išjungti įrašymo įrangą ir neužsirašinėti, kol jis skelbs ilgą planuojamų priemonių sąrašą. Bet vienas iš gydytojų vis tik užsirašė, kas buvo ruošiama šio socialinės inžinerijos projekto rėmuose, ir ši informacija tapo prieinama visuomenei.

Dabar, po 40 metų, mes galime akivaizdžiai pamatyti, kokie tikslūs pasirodė Ričardo Dėjaus pranašavimai. Tą galima paskaityti mano svetainėje rugpjūčio 9 dienos medžiagoje. Kodėl aš miniu šį faktą? Todėl, kad konferencijoje 1969 metais Ričardas Dėjus pareiškė: „Mes dabar galime išgydyti bet kokios rūšies vėžį. Visa informacija yra Rokfelerio fonde ir gali būti paskelbta tam tikru sprendimu“. Tarp kitko Dėjus pasakė, kad jei žmonės lėtai mirs „nuo vėžio ar dar nuo ko nors“, tai tas gali sulėtinti gyventojų prieaugio tempus… Šie žmonės elgiasi taip, nes jie visiškai neturi žmogiškumo.

Farmacininkų verslas nekelia sau tikslo išgydyti vėžį. Kam gydyti ligą, jeigu galima susižerti pinigus už kovą su jos simptomais. Tuo pačiu nebūtina pasakoti patikliems klientams, kad chemoterapijos nuodai žudo ne tik vėžines, bet ir sveikas ląsteles, galų gale ir patį žmogų. Aš manau, kad tai daroma net ne dėl pinigų… Elitas nori sumažinti gyventojų skaičių, todėl reikia, kad žmonės kentėtų ir mirtų anksčiau laiko.

O jeigu koks nors gydytojas atranda veiksmingą vėžio gydymo būdą, tai jis iš karto pakliūna į įtakingų medikų sluoksnių ir valdančiųjų struktūrų taikinį. Vienas iš tų, kurie atvirai stojo prieš sistemą – italas Tulijo Simončini. Jį ėmė pulti iš visų pusių ir trims metams uždarė į kalėjimą, nes jis ėmė sėkmingai gydyti žmones ne paskutinėse vėžio stadijose. Jis nusikalto tuo, kad suprato, jog piktybiniai augliai – tai išvešėjęs grybelis kandida (parazitinės prigimties mieliagrybis, gyvenantis net sveikų žmonių organizme; stiprus imunitetas kandidą suvaldo, bet jei organizmas nusilpęs, grybelis plinta po visą kūną ir sudaro piktybinius auglius).

Štai ką mano draugas Maikas Lambertas iš Šeno klinikos sako apie kandidą: „Grybeliai, ir ypač kandida, gyvena šeimininko kūno sąskaita. Šiam mikroorganizmui, kaip ir bet kokiam kitam parazitui, dauginimuisi reikalingas šeimininkas. Kandidos veikimo produktai silpnina imuninę sistemą ir veda į tai, kad žmogus blogai jaučiasi ir fiziškai, ir psichiškai“.

Tulijo Simončini mano, kad vėžys ir yra išvešėjęs kandidos grybelis, ir kad tradicinis vėžio kilmės aiškinimas visiškai neteisingas. Pats būdamas specialistu onkologojos ir metabolinių pažeidimų srityje, jis nuėjo prieš tradicinės medicinos intelektualinį komformizmą, prieš tradicinius globalios vėžio epidemijos „gydymo“ metodus. Jis nusprendė sakyti savo pacientams tiesą, o ne kartoti medicinos institute iškaltas frazes.

Nuo to momento, kai pradėjo užsiimti medicinine praktika, Simončini suprato, kad vėžį gydo kažkaip neteisingai: „Aš mačiau dideles žmonių kančias. Vaikų onkologijos skyriuje, kuriame dirbau, visi vaikai mirdavo. Mane labai slėgė, matant vargšus mažylius, žūstančius nuo chemoterapijos ir radiacijos“. Noras padėti pacientams atvedė jį į naujų šios ligos gydymo kelių paiešką. Simončini nusprendė atmesti viską, ką jis žinojo apie onkologiją, ir pradėti savus nepriklausomus tyrimus.

Jis aptiko, kad visos vėžio rūšys pasireiškia vienodai, nepriklausomai nuo to, kokiame organe ar audinyje susidarė auglys. Visi naujai susidarę piktybiniai dariniai buvo baltos spalvos. Simončini ėmė galvoti, į ką panašus vėžinis auglys. Kandidos grybelis? Nejaugi tai, ką tradicinė medicina laiko nekontroliuojamu ląstelių dalinimusi – apsauginis procesas, kurį organizmas įjungia prieš kandidozę (pienligę)?

Jeigu remsimės šia prielaida, tai ligos vystymasis vyksta pagal tokį scenarijų:

 Kandidos grybelis, paprastai stipraus imuniteto suvaldomas, pradeda daugintis nusilpusiame organizme ir sukuria savotišką „koloniją“.

 Kai koks nors organas užsikrečia pienlige, imunitetas stengiasi jį apsaugoti nuo svetimkūnio įsiveržimo.

 Imuninė sistema sukuria apsauginį barjerą iš organizmo ląstelių. Būtent tą tradicinė medicina vadina vėžiu.

Laikoma, kad plintančios po organizmą metastazės – tai „piktybinių“ ląstelių išplitimas po organus ir audinius. Bet Simončini tvirtina, kad metastazės atsiranda todėl, kad kandidos grybelis išsklinda po organizmą. O grybelius gali sunaikinti tik ląstelės, kurių imunitetas funkcionuoja normaliai. Imuninė sistema – raktas į pasveikimą.

Kiekvienais metais didėja susirgusiųjų vėžiu skaičius. O ar tai nėra gerai suplanuotas karas prieš žmogaus imunitetą, karas, kuris tampa vis labiau ir labiau žiaurus. Imunitetą silpnina maisto produktai, maisto priedai, pesticidai ir herbicidai, vakcinacijos, elektromagnetinės ir mikrobangų technologijos, farmaciniai preparatai, šiuolaikinio gyvenimo stresas ir pan. Vaikai iki dviejų metų gauna apie 25 skiepus. O juk tuo metu imunitetas tik formuojasi!

Iliuminatų planas – masinė depopuliacija per imuninės sistemos silpninimą. O kas greičiausiai pakerta imunitetą? Chemoterapija. Pridėkite čia dar radioterapiją. Šiandien tai patys efektyviausi metodai ardyti organizmo ląstelėms.

Šiuolaikiškiausias visų pripažintas onkologijos „gydymas“ grindžiamas postulatu (postulatas – teiginys, kuris, negalint įrodyti, priimamas dėl teorinės ir praktinės būtinybės kaip teisingas), kad vėžinės ląstelės bus sunaikintos anksčiau, negu sveikos paciento ląstelės. Nuodingi chemoterapijos junginiai žudo imuninę sistemą. Bet kandida juk niekur nedingsta.

Imuninės sistemos likučiai nebesugeba suvaldyti kandidos ląstelių. Grybelis pereina į kitus organus bei audinius. Vėžys išplinta po organizmą. Tie, kurie tarsi pasveiko po chirurginio įsikišimo ir chemoterapijos, gavo bombą su laikrodžio mechanizmu. Imunitetas suardytas. Recidyvų atsiradimas – laiko klausimas. Kitaip sakant, chemoterapija žudo žmones, kuriuos tarsi turėtų gydyti. Chemoterapija gydo tik nuo infekcinio susirgimo, perduodamo lytiniu būdu ir vadinamo gyvenimu. Tam, kad išgydyti nuo vėžio, reikia stiprinti imunitetą, o ne silpninti jį.

Kai Simončini suprato, kad vėžys yra grybelinės kilmės, jis ėmė ieškoti efektyvaus fungicido. Tada jam tapo aišku, kad priešgrybeliniai preparatai neveiksmingi. Kandida greitai mutuoja ir prisitaiko prie preparato, netgi ima juo tarsi maitintis. Liko tik sena, patikrinta, pigi ir prieinama priemonė nuo grybelių – natrio bikarbonatas. Pagrindinė geriamosios sodos sudedamoji dalis. Simončini pacientai geria sodos tirpalą arba natrio bikarbonatas leidžiamas tiesiai į auglį, prietaiso, primenančio endoskopą (ilgas vamzdis, kurį naudoja vidinių organų apžiūroje) pagalba.

1983 metais Simončini gydė vieną italą Gennaro Sangermano, kuriam gydytojai dėl plaučių vėžio parnašavo belikusius keletą mėnesių gyvenimo. Po neilgo laiko šis žmogus visiškai pasveiko. Vėžys išnyko.

Patyręs sėkmę ir su kitais pacientais, Simončini pateikė savo duomenis Italijos sveikatos apsaugos ministerijai, tikėdamasis, kad jie pradės klinikinius tyrimus ir patikrins jo metodo veikimą. Koks buvo Simončini nustebimas, kai Italijos įtakingų medikų sluoksniai ne tik neperžiūrėjo jo tyrimų, bet atėmė jam licenciją už pacientų gydymą vaistais, kurie nebuvo patvirtinti. Masinės informacijos priemonės pradėjo kampaniją prieš Simončini, išjuokė jo asmenį ir apdrabstė purvais jo metodą. Greitai šis talentingas gydytojas pakliuvo trims metams į kalėjimą už tai, kad neva „žudė savo pacientus“. Simončini buvo apsuptas iš visų pusių. Įtakingi medikų sluoksniai pareiškė, kad onkologinių susirgimų gydymas natrio bikarbonato pagalba yra „beprotiškas“ ir „pavojingas“. Ir tai tuo pačiu metu, kai milijonai pacientų miršta kankinančia mirtimi nuo „patikrintos“ ir „nepavojingos“ chemoterapijos, medikai toliau draudžia gydymą natrio bikarbonatu. Jiems nusispjauti į žmones.

Laimei, Tulijo Simončini nepavyko įbauginti. Jis tęsė savo darbą. Dabar apie jį žino iš nuogirdų ir interneto dėka. Šis gydytojas daro stebuklus ir gydo net labiausiai užleistus onkologijos atvejus paprastu ir pigiu natrio bikarbonatu. Kai kuriais atvejais procedūros tęsiasi mėnesius, o kai kuriais (pavyzdžiui, krūties vėžio) – tik keletą dienų. Dažnai Simončini tiesiog aiškina žmonėms, ką jiems reikia daryti, telefonu arba elektroniniu paštu. Jis netgi asmeniškai nedalyvauja gydant ir vis tiek rezultatas viršija visus lūkesčius.

Bet tai dar ne viskas.

Vėžinės ląstelės turi unikalų biožymeklį, enzimą CYP1B1. Enzimai – tai baltymai, kurie yra cheminių reakcijų katalizatoriai. CYP1B1 keičia cheminę struktūrą medžiagos, vadinamos salvestroliu ir randamos vaisiuose bei daržovėse. Cheminė reakcija paverčia salvestrolį į komponentą, žudantį vėžines ląsteles ir nekenkiantį sveikatai. Enzimas CYP1B1 atsiranda tik vėžinėse ląstelėse ir reaguoja su salvestroliu, esančiu vaisiuose ir daržovėse, sudarydamas substanciją, kuri užmuša tik vėžines ląsteles!

Salvestrolis – natūrali apsauga, esanti vaisiuose ir daržovėse, kovai su grybeliais. Kuo labiau augalas pažeistas grybelinių susirgimų, tuo daugiau jis turi salvestrolio. Tokiems vaisiams ir daržovėms priklauso: braškės, mėlynės, avietės, vynuogės, juodieji serbentai, raudonieji serbentai, gervuogės, bruknės, obuoliai, persikai, žalios daržovės (brokoliai ir visos kitos kopūstinės), artišokas, raudonoji ir geltonoji paprika, avokadas, šparagai ir baklažanai.

Bet agro- ir farmacinės kompanijos apie tai žino. Ir štai, ko jie imasi:

1. Gamina cheminius fungicidus, kurie naikina grybelius ir kliudo natūralios apsaugos susidarymui (salvestroliui) augaluose, kaip atsakui į grybelinius susirgimus. Salvestrolį turi tik tie vaisiai ir daržovės, kurie neapdorojami fungicidais.

2. Labiausiai paplitę fungicidai blokuoja CYP1B1 susidarymą. Todėl, jeigu jūs valgote chemiškai apdorotus vaisius ir daržoves, jokių sveikatai padedančių efektų negausite.

Ar jūs vis dar manote, kad visa tai vyksta atsitiktinai? Jūs manote, kad Tulijo Simončini norėjo sunaikinti per klaidą?! Jie nori, kad žmonės mirtų nuo vėžio ir kad jokie vaistai tam netrukdytų. Jie protiniai ir emociniai ligoniai ir mano, kad žmonės – tai galvijai. Jie abejingi jūsų kančioms. Netgi priešingai – kuo blogiau, tuo geriau. Jie ne visai sveiko proto.

Gerai, kad „beprotis“ Simončini toliau gydo žmones, nes „normaliųjų“ pasaulyje milijonai pacientų ir toliau miršta nuo neteisingo gydymo, kuris, savo ruožtu, grindžiamas neteisingais postulatais. Ačiū tokiems kaip jis už tai, kad suteikia viltį šiame iškreiptame pasaulyje, kurį valdo bepročių šeimos. Mums reikalingi tokie, kaip jis!

P.S. Grybeliai ima daugintis organizme, kai žmogų veikia rūgštinantis organizmą stresas. Tas pats stresas, apie kurį kalbėjo Liukas Montanje ir kuris neva veda prie AIDS. Vadinasi, visa esmė organizmo rūgščių ir šarmų pusiausvyroje…