2011 m. gruodžio 31 d., šeštadienis

SKAUDŽIAUSI 2011-jųjų atsisveikinimai

KAIP IR VISADA, metams baigiantis pažvelgiame atgal. Ir pirmiausiai prisimename skaudžias netektis. Štai jos, palietusios mus visus....

Skirmantas Valiulis. Sausio pabaigoje Lietuva neteko filologo, fotografijos, televizijos ir kino kritiko, menotyrininko Skirmanto Valiulio. 72 metų vyras mirė savo namuose Vilniuje.
S.Valiulis buvo įvairių organizacijų – Lietuvos žurnalistų sąjungos, Lietuvos fotomenininkų sąjungos valdybos, Lietuvos kinematografininkų sąjungos, Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komiteto, Kultūros ministerijos Kino ir fotografijos ekspertų komisijų, Kultūros ir meno tarybos – narys. Jis taip pat buvo įvairaus pobūdžio publikacijų kino, fotografijos ir TV klausimais Lietuvos laikraščiuose ir žurnaluose autorius. S.Valiulis yra nusifilmavęs keliuose kino filmuose. Ne kartą kalbėjęs norįs Lietuvoje įkurti erotikos muziejų, turėjęs kitų netradicinių idėjų.
BFL/Sauliaus Žiūros nuotr./Skirmantas Valiulis
BFL/Sauliaus Žiūros nuotr./Skirmantas Valiulis
Justinas Marcinkevičius. Metų pradžioje Lietuva neteko iškilaus visuomenės veikėjo ir tautos simbolio J.Marcinkevičiaus. Didis poetas ir dramaturgas mirė eidamas 81-uosius metus. Sunkią traumą patyręs J.Marcinkevičius kurį laiką buvo gydomas ligoninėje, jam atlikta kaklo slankstelio operacija, tačiau jis nebepasveiko.
Savo kūryboje poetas gynė tautos kultūrinę savimonę, į lietuvių literatūrą grąžino humanistinę žmogaus idėją. J.Marcinkevičiaus poezijoje nagrinėjamas tautos ir jos likimo klausimas, vaizdingai nupiešiamas šalies gamtos grožis. Poeto kūryba pasižymi metaforomis, užuominomis ir nutylėjimais.
Simboliška buvo ir J.Marcinkevičiaus mirtis – jis mirė Vasario 16-ąją, Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Poeto bičiulis rašytojas Vytautas Bubnys žurnalistams pasakojo, kad paskutinę gyvenimo valandą J.Marcinkevičius paklausė žmonos, ar jau Vasario 16-oji, ir užgeso.
Šarūno Mažeikos/BFL nuotr./Justinas Marcinkevičius
Šarūno Mažeikos/BFL nuotr./Justinas Marcinkevičius

Rūta Staliliūnaitė. Gegužės mėnesį Lietuva atsisveikino su ilgamete Kauno valstybinio dramos teatro aktore, Nacionalinės premijos laureate Rūta Staliliūnaitė.
73-ejų aktorė mirė po ilgos kovos su vėžiu. R.Staliliūnaitė vadinta viena iš didžiausių šalies aktorių, teatro simboliu ir aukštojo teatrinio meno etalonu.
1938 metų sausį Šiauliuose gimusi R.Staliliūnaitė Kauno valstybiniame dramos teatre dirbo 1963–1993 metais, kur sukūrė daug pagrindinių, ryškių vaidmenų. 2008 metais aktorė tapo Nacionalinės premijos laureate. Šiemet aktorė Auksinių scenos kryžių apdovanojimuose gavo Padėkos premiją už kūrybos indėlį į teatro meną.
Romualdo Rakausko nuotr./Rūta Staliliūnaitė. „Atpildo diena“, 1975 m.
Romualdo Rakausko nuotr./Rūta Staliliūnaitė. „Atpildo diena“, 1975 m.
Kęstutis Čilinskas. Gegužę sunki liga pasiglemžė advokato, žmogaus teisių gynėjo, valstybės ir visuomenės veikėjo Kęstučio Čilinsko gyvybę.
K.Čilinskas aktyviai prisidėjo prie Lietuvos teisėkūros, buvo vienas iš teisinės bazės kūrėjų ir nuolatinis teisinės sitemos kritikas, siekiantis efektyvesnio sistemos veikimo. Buvo dirbęs Seime, Vyriausybėje, Seimo Žmogaus teisių gynimo komitete, jam teko ragauti ir universiteto dėstytojo duonos.
Ypatingą dėmesį K.Čilinskas visada skyrė žmogaus teisių gynybai. Praeitų metų pabaigoje K.Čilinsko apdovanojimų sąrašą papildė Žmogaus teisių stebėjimo instituto skiriamas Žmogaus teisių šauklio apdovanojimas.
Paskutinius dvejetą metų K.Čilinskas dėjo visas pastangas, kad imtų augti aktyvi pilietinė visuomenė, suprantanti savo atsakomybę kuriant demokratinę teisinę valstybę, savąją ir savo vaikų ateitį.
Tomo Urbelionio/BFL nuotr./K.Čilinskas
Tomo Urbelionio/BFL nuotr./K.Čilinskas
Valdemaras Kukulas. Eidamas 53-iuosius gyvenimo metus rugpjūtį mirė poetas, literatūros kritikas Valdemaras Kukulas. Prieš mirtį menininkas buvo silpnos sveikatos.
V.Kukulas gimė 1959 metais Noriūnuose, Kupiškio rajone. 1982 metais jis Vilniaus universitete baigė žurnalistiką. Poetas dirbo „Komjaunimo tiesos“, „Nemuno“, „Pergalės“ redakcijose. Nepriklausomybės metais menininkas buvo „Respublikos“ žurnalistas, aktyviai bendradarbiavo „Naujojoje Romuvoje“, Žinių radijuje, savaitraštyje „Nemunas“, rašė apžvalginius straipsnius naujienų portalui delfi.lt. Jis išleido šešis poezijos rinkinius, eilėraščių vaikams bei eseistikos knygas.
2000 metais menininkui buvo skirta Lietuvos rašytojų sąjungos premija už poezijos rinkinį „Aštuoni gėli vakarai“. 2007 metais V.Kukulas tapo penktuoju A.Miškinio literatūrinės premijos laureatu už aukštaitiškos dvasios puoselėjimą poezijoje. Tais pačiais metais buvo apdovanotas Kultūros ministerijos metų premija už nuopelnus kultūrai. 2009 metais jo eilėraščių rinktinė „Mūsų šitie dangūs“ buvo apdovanota Jotvingių premija.
Gino Dabašinsko/ BFL nuotr./Valdemaras Kukulas
Gino Dabašinsko/ BFL nuotr./Valdemaras Kukulas
Bronislovas Lubys. Spalį atsisveikinome su Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo akto signataru, ekspremjeru, Lietuvos pramonininkų konfederacijos vadovu, verslininku Bronislovu Lubiu.
Vienas iš įtakingiausių ir stambiausių šalies verslininkų mirė Druskininkuose sustojus širdžiai.
73-ejų B.Lubys kelerius metus buvo reitinguojamas kaip turtingiausias Lietuvos žmogus. Pernai reitingo lentelėje jis užėmė ketvirtą vietą. Jo turtas siekė 1,2 mlrd. litų.
B.Lubys buvo Nepriklausomybės Akto signataras, 1991–1992 metais ėjo vicepremjero pareigas. Iki 1993 metų vadovavo Vyriausybei. Dar po metų pradėjo vadovauti bendrovei „Achema“, nuo pat įkūrimo 18 metų buvo Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas, nuo 1999 metų ėjo KLASCO prezidento, valdybos pirmininko pareigas. Buvo Jonavos miesto tarybos narys, daug prisidėjęs prie miesto tobulėjimo, rėmė vietos kultūrą.
B.Lubys buvo kelių dešimčių išradimų autorius, apdovanotas II laipsnio Gedimino ordinu, Estijos II laipsnio Baltosios žvaigždės ordinu, Belgijos Karūnos didžiojo karininko ordinu, buvo kelių universitetų garbės daktaras.
Seimo archyvo nuotr./Bronislovas Lubys
Seimo archyvo nuotr./Bronislovas Lubys
Jonas Kubilius. Eidamas 91-uosius metus spalį mirė buvęs ilgametis Vilniaus universiteto (VU) rektorius profesorius Jonas Kubilius.
Nuo 1958 m. iki pat 1991 metų jis vadovavo VU. J.Kubilius – ilgiausiai pareigas ėjęs VU rektorius.
Jurbarko rajone gimęs matematikas ilgiausiai – net 33 metus, nuo 1958 iki 1991 m. – ėjo VU rektoriaus pareigas. Jis tapo ir jauniausiu rektoriumi universiteto istorijoje – juo tapo būdamas vos 37-erių.
Profesorius, habilituotas mokslų daktaras buvo Lietuvos mokslų akademijos narys, Greifsvaldo, Prahos, Latvijos, Zalcburgo universitetų garbės daktaras, Santarvės fondo laureatas, Lietuvos matematikų draugijos prezidentas. 1992–1996 m. buvo išrinktas į Seimą.
Profesorius yra du kartus tapęs Lietuvos valstybinės premijos laureatu, apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu.
J.Kubilius specializavosi tikimybių teorijos ir matematinės statistikos, aritmetinių funkcijų reikšmių pasiskirstymo, analizinės ir tikimybinės skaičių teorijos srityse. Tyrinėjo matematikos istoriją Lietuvoje.
J. Kubilius parašė veikalus „Tikimybių metodika skaičių teorijoje“, „A. Baranauskas ir matematika“, 4 uždavinynus, 2 vadovėlius, apie 100 mokslinių straipsnių, kelis šimtus publicistinių straipsnių.
BFL/ Tomo Lukšio nuotr./Jonas Kubilius
BFL/ Tomo Lukšio nuotr./Jonas Kubilius
Jūratė Paulėkaitė. Lapkritį skaudi žinia pasiekė garsios Lietuvos scenografės Jūratės Paulėkaitės artimuosius ir šalies teatro gerbėjus – įvairiais apdovanojimais ne tik savo, bet ir svečiose šalyse įvertinta menininkė pasitraukė iš gyvenimo.
49-erių metų Lietuvos nacionalinio dramos teatro generalinio direktoriaus Martyno Budraičio žmona ir garsaus aktoriaus bei diplomato Juozo Budraičio marti J.Paulėkaitė sukūrė scenografiją daugiau nei 50-čiai spektaklių ir už savo talentą pelnė daugybę apdovanojimų.
Sulaukusi vos 25-erių, menininkė 1987 metais buvo įvertinta Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos premija už scenografiją Sauliaus Šaltenio pjesei „Duokiškis“. 1994 metais J.Paulėkaitė gavo „Kristoforo prizą“ už darbą Jono Vaitkaus režisuotame spektaklyje „Persona“. 2003-aisiais scenografei buvo įteiktas „Auksinis scenos kryžius“ už scenografiją Oskaro Koršunovo spektakliui „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“. 2004 metais jauna kūrėja pelnė Nacionalinę kultūros ir meno premiją už „įspūdingą, teatro meno autoritetą keliančią moderniųjų spektaklių scenografiją“. Prieš penkerius metus J.Paulėkaitės apdovanojimų sąrašą papildė Norvegijoje pelnytas „Hedda Award“ apdovanojimas už scenografiją spektakliui „Kelionė į Damaską“.
BFL/Kęstučio Vanago nuotr./Jūratė Paulėkaitė
BFL/Kęstučio Vanago nuotr./Jūratė Paulėkaitė


Vida Savičiūnaitė. Eidama 56-uosius metus po sunkios ligos lapkritį  mirė  žinoma teatrologė, žurnalistė, informacinio kultūros  portalo kamane.lt įkūrėja ir vyriausoji  redaktorė Vida Savičiūnaitė. Jos kūrybinėje biografijoje reikšmingiausi darbai nuveikti dirbant Kauno lėlių teatro Literatūros skyriaus vedėja, Kauno Valstybinio akademinio dramos teatro Literatūros skyriaus vedėja, 1993 m. – dienraščio „Kauno laikas“ žurnaliste, 1994-2008 m. – dienraščio „Lietuvos rytas“ žurnaliste. O dar kiek sumanymų ir troškimų liko neįgyvendinta...

Edita Bakutytė. Šį pavasarį sulaukusi vos 30- ties, po ilgos ir sunkios kovos su vėžiu mirė buvusi „Lietuvos ryto” televizijos „Žinių” vedėja.  Baigusi filologijos studijas, Edita šešerius metus dirbo  žurnaliste ir žinių vedėja. Prieš tai ji buvo regioninės televizijos laidų vedėja, dirbo 5TV kanalo Kaune naujienų tarnyboje. Sužinojusi apie sunkią ligą, pastaruosius metus Edita praleido su artimaisiais. Liga nesutrukdė baigti tarptautinio verslo studijų.

2011 m. gruodžio 24 d., šeštadienis

Sveikinimai,mielieji....

Legendinis Kauno teatro foto archyvas sugrįžo

Kauno valstybinio dramos teatro 91-erių metų sukakties proga vieną vertingiausių visoje teatro istorijoje dovanų padovanojo Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius. Teatrui perduotas tik atsitiktinumo dėka fotografų išsaugotas ilgamečio šio teatro fotografo Augustino Pajarsko fotografijos archyvas.

Rūta Staliliūnaitė -  „Barbora Radvilaitė“/Augustino Pajarsko fotografija

Didžiosios teatro salės fojė atidaryta teatro „aukso amžiaus“ nuotraukų paroda, kuriai A.Pajarsko nuotraukų atspaudus paskolino Kauno apskrities viešoji biblioteka.


Gruodžio 20-ąją naujojoje Rūtos salėje vykusiame šventiniame teatro gimtadienio renginyje Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius, atstovaujamas pirmininko Gintaro Česonio ir ilgus dešimtmečius šiai sąjungai vadovavusio Aleksandro Macijausko, neatlyginamai teatro globai perdavė A.Pajarsko fotografijos archyvus.
Tai viena vertingiausių dovanų, kokią yra gavęs teatras. A.Pajarsko archyve sukauptos Kauno valstybinio dramos teatro „aukso amžiaus“ akimirkos su visais tų šviesių akimirkų kūrėjais – Kauno scenoje vaidinusiais ar režisavusiais nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio.
Nuotraukose A.Pajarskas įamžino režisierių Jono Jurašo, Lidijos Kutuzovos, Eimunto Nekrošiaus, Jono Vaitkaus ir kitų darbus, garsiausius XX amžiaus septintojo ir aštuntojo dešimtmečio Dramos teatro spektaklius: „Baltaragio malūnas“, „Dvikova“, „Mamutų medžioklė“, „Kas tu?“, „Grasos namai“, „Biografija: vaidinimas“, „Karalius Ūbas“, „Motinos laukas“, „Nora“, „Svajonių piligrimas“, „Merė Popins“, „Duokiškio baladės“, „Unija“, „Šarūnas“, „Kaligula“, „Kingas“, „Statytojas Solnesas“ ir daugelį kitų.
Teatro metraštininkas
A.Pajarskas – jau seniai pripažintas Lietuvos teatro metraštininku. Savo nuotraukose jis užfiksavo ištisą Kauno dramos teatro epochą, kuri visam Lietuvos teatrui ir apskritai lietuvių kultūrai reikšminga tiek istoriškai, tiek menine prasme.
Praėjusio amžiaus 7 ir 8 dešimtmečiai Kauno dramos teatre simbolizuoja visos lietuvių tautos kovą už laisvę, pasipriešinimą okupacijai, disidentinę veiklą. Meninių formų ieškojimo kelyje šie dešimtmečiai lėmė esminius pokyčius viso Lietuvos teatro istorijoje – tuo metu susiformavo metaforinis, vizualusis lietuviškojo teatro charakteris, iki šiol maitinantis naujas režisierių ir aktorių kartas, tapęs vizitine Lietuvos teatro kortele.
Dėl cenzūros, draudimo laikyti neleistiną medžiagą dokumentinių nuotraukų likimas galėjo būti dar skaudesnis, nei atrodo dabar. Tačiau tai, kad pavyko jas išsaugoti, suteiks galimybę ateinančioms kartos išvysti tai, ko negalėjo matyti jų tėvai ir seneliai.
„Barboros Radvilaitės“ generalinė repeticija
Vienos vertingiausių nuotraukų A.Pajarsko archyve – tai Juozo Grušo dramos „Barbora Radvilaitė“ generalinės repeticijos nuotraukos. Po šios repeticijos spektaklis cenzūros buvo iškupiūruotas, jame neleista rodyti Aušros Vartų Marijos paveikslo kopijos.
A.Pajarsko nuotraukose šis spektaklis – toks, koks buvo sumanytas režisieriaus Jono Jurašo ir įgyvendintas visos kūrybinės grupės. Tokį jį matė tik saujelė teatralų ir cenzūra. Žiūrovai iki šiol apie tai žino tik legendą. Šie unikalūs kadrai – tikrosios Lietuvos teatro istorijos dokumentai.
Išsaugotas dėka atsitiktinumo
A.Pajarsko 1966–1979 m. foto negatyvų archyvas buvo išsaugotas tik atsitiktinumo dėka. 2005 m.  jį šiukšlių konteineryje pastebėjo ir Fotomenininkų sąjungos Kauno skyriui perdavė fotografas Juozas Karazinas. Tais metais buvusio Kauno fotomenininkų sąjungos pirmininko Aleksandro Macijausko iniciatyva surengta A.Pajarsko fotografijų paroda „Menininkai šiukšlynuose“.
Rekonstruojant teatro pastatą, vienoje iš patalpų, „užbarikaduotos“ spintomis prieš porą metų atrastos keturios dėžės A.Pajarsko spalvotų skaidrių archyvo. Jame atrasti unikalūs spalvoti kadrai iš tos pačios legendinės „Barboros Radvilaitės“ – vieninteliai spalvoti šio spektaklio dokumentai. Dalis jų jau pateko į teatro jubiliejinę 90-mečiui skirtą knygą.
Atrastų negatyvų problema, virtusi konceptualia parodų idėja, šiuo atveju nėra unikali nei Lietuvoje, nei užsienyje. Viena iš tikriausiai unikaliausių šiųmetiniame tarptautiniame fotomeno festivalyje Prancūzijoje, Arlio mieste („Les Rencontres d'Arles 2011“) pristatytų fotografijų parodų – „The Mexican Suitcase“ („Meksikietiškas lagaminėlis“), kaip tik ir priminė atkurtos, rekonstruotos praeities svarbą, ne tik iš istorinės atminties, bet ir iš menininės-kūrybinės perspektyvos. Roberto Kapos (Robert Capa), Deivido Seimūro (Chim/ David Seymour) ir Gerdos Taro (Gerda Taro) negatyvai, kuriuose iliustruojamas 1936 metais Ispaniją sukrėtęs pilietinis karas, ilgus dešimtmečius iki 2007 metų „klaidžioję“ mažose dėžutėse, iš vienišų kadrų parodoje susijungė į vientisą pasakojimą. Civilių portretai, šiurpios karo akimirkos atspindi ne tik tuo metu tvyrojusį chaosą, tačiau ir itin jautrų fizinį bei emocinį fotografų santykį su aplinka.
Dingusios fotografijos atradimas
Panašius pojūčius sukelia ir pastarąją savaitę Kauno fotografijos galerijoje eksponuojama šiauliečio fotomenininko Algirdo Musneckio atrastų negatyvų paroda „Atkurta atmintis / Recovered Memory“.
Kelis dešimtmečius kolekcionavęs pamestus fotoaparatus („muilines“), A.Musneckis neretai jų viduje užtikdavo kažkam priklausančių kadrų. Šie negatyvai ir tapo fotografiniu niekam ir tuo pačiu daugeliui priklausančių istorijų pasakojimu. Taigi, fotografijos parodų istorijoje pastaruoju metu pastebima nauja kryptis – dingusios fotografijos atradimas, sužadinantis iš naujo apmąstyti fotografijos paskirtį ir jos įtaką mūsų pačių istorijos suvokimui.
Įrengs muziejų
Tikroji Lietuvos kultūros istorija dar tik pradeda susigrąžinti savo tikrąjį veidą. Pagaliau iš naujo pradedame surinkti savo pačių istoriją, slėptą nuo okupacinio režimo palėpėse, po storu aliejinių dažų sluoksniu, užklijuotą kartotinėse dėžėse – iki šiol saugojamą nuo viešumos.
Tik praėjus 30-iai metų po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Kauno valstybinio dramos teatro pastatas buvo pripažintas kultūros vertybe ir tapo saugomas kaip kultūrinio paveldo objektas. Jį rekonstravus ir į pagrindinį pastatą sugrąžinus teatro archyvą, teatras svajoja įrengti savo muziejų, kurio nuolatinė ekspozicija ne tiek saugotų, kiek viešintų tai, kas šiame teatre vyko jau beveik 100 metų. A.Pajarsko palikimas – viena vertingiausių šios istorijos archyvo dalių.