O čia - jau beveik mano ir pamiršta diskusija apie kultūros leidinius ir laidas, apie finansavimą ir t.t. Tokia sakyčiau, beviltiška.. net ne diskusija, šiaip pasidrąskymas. Aš tuomet buvau gerokai nusivylęs. Laidoje parodėme tokį neutralų reportžą. O štai dabar pamačiau, kad ir "Nemunas" kai ką parašė. Na, jie labai suinteresuoti, nes gerokai remiami, o mes - ką... Katino ašaras gauname ir bandom kažkaip išlikti. Bet bijau, kad po vasaros atostogų teks užsidaryti.. Tikiuosi, kad laikinai, bet kas ten žino....
Na, o čia nuoroda - kam įdomu, žinoma:)
http://74.125.77.132/search?q=cache:BwLlMRIbYDYJ:www.kamane.lt/lt/atgarsiai/kita/kitatgarsis225+Sigitas+Valadka&cd=12&hl=lt&ct=clnk
2010 m. balandžio 26 d., pirmadienis
Verta paskaityti: Lietuvos ūkį palaiko išvaromi žmonės
Didžiąją dalį vidaus produkto sukurdama per eksportą, Lietuvos ekonomika laikosi dėl mažų atlyginimų, o verslininkai yra priversti jų augimą slopinti net dirbtinai, Alfa.lt vaizdo konferencijoje sakė ekonomistai Eugenijus Maldeikis ir Aušra Maldeikienė.
Vertindami Vyriausybės 2009-ųjų veiklos ataskaitą ir krizės suvaldymo priemones, sutuoktiniai Maldeikiai stebėjosi jos sprendimu pasirinkti beviltišką daugiabučių renovacijos modelį ir slapukavimu pritraukiant investuotojus.
Vilniaus universiteto docentė A. Maldeikienė prognozuoja, kad nedarbas į saugų lygį gali grįžti apytikriai po ketverių metų, o E. Maldeikis, buvęs ūkio ministras ir europarlamentaras, baiminasi, kad tam gali prireikti ir dešimtmečio.
Ekonomiką laiko mažo algos
Balandžio viduryje Seimui pateiktoje Vyriausybės atskaitoje teigiama, kad yra dvi esminės priežastys, kodėl Lietuvoje krizė buvo tokia gili: tai perkaitimas dėl kreditų ir jų išdavimo sustabdymas bei eksporto rinkų užsidarymas.
A. Maldeikienės teigimu, šios priežastys tikros, bet ne vienintelės. „Baltijos šalių modelis – tai orientacija į itin pigią darbo jėgą ir pigus viešasis sektorius. Žmonių atlyginimus stengiamasi laikyti kuo įmanoma mažesnius – tai yra klasikinis nebalansuojamos ekonomikos pavyzdys. Jeigu visa tavo ekonomika orientuota tik į eksportą, tai neišvengiamai reikia algas išlaikyti nedideles, kartais net dirbtinai, kad būtum konkurencingas“, – teigė A. Maldeikienė.
Anot jos, Japonija irgi yra į eksportą orientuota šalis, tačiau ten prekybą į išorę sudaro tik 12 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Lietuvoje ši dalis prieš krizę siekė net 60 proc. „Mes ir taip turėjome skurdžiausią socialinę sistemą, bet ją tik dar labiau giliname ir šitaip kasame duobę savo ateičiai“, – mano docentė.
Verslas praganė dešimtis milijardų
E. Maldeikis papildė, jog Lietuvoje krizės priežastys vis dėlto buvo vidinės. „To, ką pasakė Vyriausybė, neužtenka. Mūsų ekonomika augo ekstensyviai – įsiurbdama Europos Sąjungos pinigus. Verslo augimas buvo nepamatuotas, neįvertinus rizikos ir globalinių tendencijų – vyrai tiesiog griebė kreditus ir statė gamyklas žiūrėdami vien į savo kiemą“, – teigė ekonomistas.
Jis atkreipė dėmesį, kad nuo 2004 metų Lietuvos verslas kasmet gaudavo 4–5 mlrd. litų tiesioginės paramos. „Tai didžiulė injekcija. Tačiau net esant tokio masto paramai, verslas faktiškai užsidarinėja ir lemia tokį nedarbo lygį. Kaip vertinti tokio verslo kokybę, efektyvumą, produktyvumą?“ – klausė E. Maldeikis.
Maža to, kai neturi strateginių tikslų – tuo į gilesnę duobę smengi. „Lietuvoje socialiniam sektoriui perskirstoma vos 13 proc. bendrojo vidaus produkto, kai visoje Europoje – 26 proc. Tai rodo mūsų atsilikimą ir vis gilėjantį atotrūkį. Šiuo atveju mes neiname į Europą“, – mano E. Maldeikis.
Renovavimo modelis – „kreivas ir kvailas“
Pasak E. Maldeikio, daugiabučių renovavimo programa buvo vienas svarbiausių ir stipriausių instrumentų, galėjusių neleisti taip stipriai smigti. „Aš labai džiaugiausi, kai tik atėjusi Vyriausybė pirmu punktu kokius tris mėnesius renovaciją deklaravo kaip pagrindinę priemonę. Tačiau viskas baigėsi tuščiomis kalbomis, ir nė vienas ministras už tai neprisiėmė atsakomybės“, – pabrėžė ekonomistas.
Jo įsitikinimu, Lietuvoje sukurtas renovavimo modelis yra visiškai neracionalus, „kreivas ir kvailas“. „Ne kartą domėjausi, kokia yra kitų šalių patirtis renovuojant būstą. Tačiau apie aiškią ir paprastą europinę patirtį valdžia nenorėjo ir girdėti. O kūrė idiotišką – nebijau to žodžio – modelį, paremtą bankų sistema. Programa negyvybinga, neefektyvi, neveiksni: kas tai per modelis, kurio niekas nenori?“ – stebėjosi E. Maldeikis.
Pritraukiant investicijas per daug paslapčių
Tuo metu, jo pastebėjimu, net ir įkūrus Energetikos ministeriją, šio sektoriaus žaidime trūksta atviresnių kortų. „Pasakyčiau paprastai: Vyriausybė pašalino vieną verslo grupę, o dabar svarsto, kuriai kitai atiduoti tvarkyti energetiką. Vakuumo nebūna. Lietuvoje bene nuo gruodžio diskutuojama apie Seimo nario kelionę, tuo metu slaptai renkamas strateginis investuotojas atominei elektrinei statyti. Šis operatorius bus lemiamas žaidėjas energetikos rinkoje, todėl šios kompanijos turėtų pristatyti savo filosofiją, strategiją, siekius“, – atkreipė dėmesį jis.
Ekonomistas ir buvęs politikas numano, jog strateginį investuotoją parinkus be diskusijų, gali pasikartoti „Leo LT“ scenarijus. „Nereikia tų priedangų formaliais kriterijais. Man šitas slaptumas ilgalaikės strategijos požiūriu tiesiog nesuprantamas“, – sakė E. Maldeikis.
Pasak A. Maldeikienės, Vyriausybė taip pat nesąžiningai elgiasi girdamasi „Barclays“ technologijų centro pritraukimu, tačiau neatskleisdama, kiek jiems pati sumokėjo už investiciją.
Ūkio palaikymo pasekmė – išvaromi žmonės
A. Maldeikienės vertinimu, Lietuvoje nedarbo lygis iki priimtino (5 proc.) galėtų sumažėti per 3–4 metus. Tuo metu jos vyras pesimistiškesnis – pagal jo prognozę, tai gali trukti net iki 7–10 metų. „Čia pavyzdys – japonai, kai jie kapanojosi daugiau kaip dešimt metų. Lietuvoje man baisiausias būtų stagnacinis scenarijus, kai visi vos kvėpuotų, viskas svyruotų apie nulį. Ir aš nematau to taško, segmento ar sektoriaus, kuris imtų mus vežti“, – teigė E. Maldeikis.
Škotų profesorius Charlesas Woolfsonas, kuriam teko daryti tyrimus Lietuvoje, leidinyje „The New York Times“ yra pasakęs, kad kaina, kurią Baltijos šalys moka už savo ekonomiką, yra nereali ir negirdėta žmonijos istorijoje, priminė A. Maldeikienė. „Ta kaina – tai išvaromi žmonės ir prarastos namų ūkių pajamos. Jeigu Vyriausybė būtų sąžininga, turėtų pasakyti, kas sumokėjo už sutvarkytą ekonomiką. Mūsų emigracija tokia neįtikėtina, tarsi šitoje šalyje vyktų karas“, – teigė ji.
Vertindami Vyriausybės 2009-ųjų veiklos ataskaitą ir krizės suvaldymo priemones, sutuoktiniai Maldeikiai stebėjosi jos sprendimu pasirinkti beviltišką daugiabučių renovacijos modelį ir slapukavimu pritraukiant investuotojus.
Vilniaus universiteto docentė A. Maldeikienė prognozuoja, kad nedarbas į saugų lygį gali grįžti apytikriai po ketverių metų, o E. Maldeikis, buvęs ūkio ministras ir europarlamentaras, baiminasi, kad tam gali prireikti ir dešimtmečio.
Ekonomiką laiko mažo algos
Balandžio viduryje Seimui pateiktoje Vyriausybės atskaitoje teigiama, kad yra dvi esminės priežastys, kodėl Lietuvoje krizė buvo tokia gili: tai perkaitimas dėl kreditų ir jų išdavimo sustabdymas bei eksporto rinkų užsidarymas.
A. Maldeikienės teigimu, šios priežastys tikros, bet ne vienintelės. „Baltijos šalių modelis – tai orientacija į itin pigią darbo jėgą ir pigus viešasis sektorius. Žmonių atlyginimus stengiamasi laikyti kuo įmanoma mažesnius – tai yra klasikinis nebalansuojamos ekonomikos pavyzdys. Jeigu visa tavo ekonomika orientuota tik į eksportą, tai neišvengiamai reikia algas išlaikyti nedideles, kartais net dirbtinai, kad būtum konkurencingas“, – teigė A. Maldeikienė.
Anot jos, Japonija irgi yra į eksportą orientuota šalis, tačiau ten prekybą į išorę sudaro tik 12 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Lietuvoje ši dalis prieš krizę siekė net 60 proc. „Mes ir taip turėjome skurdžiausią socialinę sistemą, bet ją tik dar labiau giliname ir šitaip kasame duobę savo ateičiai“, – mano docentė.
Verslas praganė dešimtis milijardų
E. Maldeikis papildė, jog Lietuvoje krizės priežastys vis dėlto buvo vidinės. „To, ką pasakė Vyriausybė, neužtenka. Mūsų ekonomika augo ekstensyviai – įsiurbdama Europos Sąjungos pinigus. Verslo augimas buvo nepamatuotas, neįvertinus rizikos ir globalinių tendencijų – vyrai tiesiog griebė kreditus ir statė gamyklas žiūrėdami vien į savo kiemą“, – teigė ekonomistas.
Jis atkreipė dėmesį, kad nuo 2004 metų Lietuvos verslas kasmet gaudavo 4–5 mlrd. litų tiesioginės paramos. „Tai didžiulė injekcija. Tačiau net esant tokio masto paramai, verslas faktiškai užsidarinėja ir lemia tokį nedarbo lygį. Kaip vertinti tokio verslo kokybę, efektyvumą, produktyvumą?“ – klausė E. Maldeikis.
Maža to, kai neturi strateginių tikslų – tuo į gilesnę duobę smengi. „Lietuvoje socialiniam sektoriui perskirstoma vos 13 proc. bendrojo vidaus produkto, kai visoje Europoje – 26 proc. Tai rodo mūsų atsilikimą ir vis gilėjantį atotrūkį. Šiuo atveju mes neiname į Europą“, – mano E. Maldeikis.
Renovavimo modelis – „kreivas ir kvailas“
Pasak E. Maldeikio, daugiabučių renovavimo programa buvo vienas svarbiausių ir stipriausių instrumentų, galėjusių neleisti taip stipriai smigti. „Aš labai džiaugiausi, kai tik atėjusi Vyriausybė pirmu punktu kokius tris mėnesius renovaciją deklaravo kaip pagrindinę priemonę. Tačiau viskas baigėsi tuščiomis kalbomis, ir nė vienas ministras už tai neprisiėmė atsakomybės“, – pabrėžė ekonomistas.
Jo įsitikinimu, Lietuvoje sukurtas renovavimo modelis yra visiškai neracionalus, „kreivas ir kvailas“. „Ne kartą domėjausi, kokia yra kitų šalių patirtis renovuojant būstą. Tačiau apie aiškią ir paprastą europinę patirtį valdžia nenorėjo ir girdėti. O kūrė idiotišką – nebijau to žodžio – modelį, paremtą bankų sistema. Programa negyvybinga, neefektyvi, neveiksni: kas tai per modelis, kurio niekas nenori?“ – stebėjosi E. Maldeikis.
Pritraukiant investicijas per daug paslapčių
Tuo metu, jo pastebėjimu, net ir įkūrus Energetikos ministeriją, šio sektoriaus žaidime trūksta atviresnių kortų. „Pasakyčiau paprastai: Vyriausybė pašalino vieną verslo grupę, o dabar svarsto, kuriai kitai atiduoti tvarkyti energetiką. Vakuumo nebūna. Lietuvoje bene nuo gruodžio diskutuojama apie Seimo nario kelionę, tuo metu slaptai renkamas strateginis investuotojas atominei elektrinei statyti. Šis operatorius bus lemiamas žaidėjas energetikos rinkoje, todėl šios kompanijos turėtų pristatyti savo filosofiją, strategiją, siekius“, – atkreipė dėmesį jis.
Ekonomistas ir buvęs politikas numano, jog strateginį investuotoją parinkus be diskusijų, gali pasikartoti „Leo LT“ scenarijus. „Nereikia tų priedangų formaliais kriterijais. Man šitas slaptumas ilgalaikės strategijos požiūriu tiesiog nesuprantamas“, – sakė E. Maldeikis.
Pasak A. Maldeikienės, Vyriausybė taip pat nesąžiningai elgiasi girdamasi „Barclays“ technologijų centro pritraukimu, tačiau neatskleisdama, kiek jiems pati sumokėjo už investiciją.
Ūkio palaikymo pasekmė – išvaromi žmonės
A. Maldeikienės vertinimu, Lietuvoje nedarbo lygis iki priimtino (5 proc.) galėtų sumažėti per 3–4 metus. Tuo metu jos vyras pesimistiškesnis – pagal jo prognozę, tai gali trukti net iki 7–10 metų. „Čia pavyzdys – japonai, kai jie kapanojosi daugiau kaip dešimt metų. Lietuvoje man baisiausias būtų stagnacinis scenarijus, kai visi vos kvėpuotų, viskas svyruotų apie nulį. Ir aš nematau to taško, segmento ar sektoriaus, kuris imtų mus vežti“, – teigė E. Maldeikis.
Škotų profesorius Charlesas Woolfsonas, kuriam teko daryti tyrimus Lietuvoje, leidinyje „The New York Times“ yra pasakęs, kad kaina, kurią Baltijos šalys moka už savo ekonomiką, yra nereali ir negirdėta žmonijos istorijoje, priminė A. Maldeikienė. „Ta kaina – tai išvaromi žmonės ir prarastos namų ūkių pajamos. Jeigu Vyriausybė būtų sąžininga, turėtų pasakyti, kas sumokėjo už sutvarkytą ekonomiką. Mūsų emigracija tokia neįtikėtina, tarsi šitoje šalyje vyktų karas“, – teigė ji.
Verta paskaityti: Lietuvos ūkį palaiko išvaromi žmonės
Didžiąją dalį vidaus produkto sukurdama per eksportą, Lietuvos ekonomika laikosi dėl mažų atlyginimų, o verslininkai yra priversti jų augimą slopinti net dirbtinai, Alfa.lt vaizdo konferencijoje sakė ekonomistai Eugenijus Maldeikis ir Aušra Maldeikienė.
Vertindami Vyriausybės 2009-ųjų veiklos ataskaitą ir krizės suvaldymo priemones, sutuoktiniai Maldeikiai stebėjosi jos sprendimu pasirinkti beviltišką daugiabučių renovacijos modelį ir slapukavimu pritraukiant investuotojus.
Vilniaus universiteto docentė A. Maldeikienė prognozuoja, kad nedarbas į saugų lygį gali grįžti apytikriai po ketverių metų, o E. Maldeikis, buvęs ūkio ministras ir europarlamentaras, baiminasi, kad tam gali prireikti ir dešimtmečio.
Ekonomiką laiko mažo algos
Balandžio viduryje Seimui pateiktoje Vyriausybės atskaitoje teigiama, kad yra dvi esminės priežastys, kodėl Lietuvoje krizė buvo tokia gili: tai perkaitimas dėl kreditų ir jų išdavimo sustabdymas bei eksporto rinkų užsidarymas.
A. Maldeikienės teigimu, šios priežastys tikros, bet ne vienintelės. „Baltijos šalių modelis – tai orientacija į itin pigią darbo jėgą ir pigus viešasis sektorius. Žmonių atlyginimus stengiamasi laikyti kuo įmanoma mažesnius – tai yra klasikinis nebalansuojamos ekonomikos pavyzdys. Jeigu visa tavo ekonomika orientuota tik į eksportą, tai neišvengiamai reikia algas išlaikyti nedideles, kartais net dirbtinai, kad būtum konkurencingas“, – teigė A. Maldeikienė.
Anot jos, Japonija irgi yra į eksportą orientuota šalis, tačiau ten prekybą į išorę sudaro tik 12 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Lietuvoje ši dalis prieš krizę siekė net 60 proc. „Mes ir taip turėjome skurdžiausią socialinę sistemą, bet ją tik dar labiau giliname ir šitaip kasame duobę savo ateičiai“, – mano docentė.
Verslas praganė dešimtis milijardų
E. Maldeikis papildė, jog Lietuvoje krizės priežastys vis dėlto buvo vidinės. „To, ką pasakė Vyriausybė, neužtenka. Mūsų ekonomika augo ekstensyviai – įsiurbdama Europos Sąjungos pinigus. Verslo augimas buvo nepamatuotas, neįvertinus rizikos ir globalinių tendencijų – vyrai tiesiog griebė kreditus ir statė gamyklas žiūrėdami vien į savo kiemą“, – teigė ekonomistas.
Jis atkreipė dėmesį, kad nuo 2004 metų Lietuvos verslas kasmet gaudavo 4–5 mlrd. litų tiesioginės paramos. „Tai didžiulė injekcija. Tačiau net esant tokio masto paramai, verslas faktiškai užsidarinėja ir lemia tokį nedarbo lygį. Kaip vertinti tokio verslo kokybę, efektyvumą, produktyvumą?“ – klausė E. Maldeikis.
Maža to, kai neturi strateginių tikslų – tuo į gilesnę duobę smengi. „Lietuvoje socialiniam sektoriui perskirstoma vos 13 proc. bendrojo vidaus produkto, kai visoje Europoje – 26 proc. Tai rodo mūsų atsilikimą ir vis gilėjantį atotrūkį. Šiuo atveju mes neiname į Europą“, – mano E. Maldeikis.
Renovavimo modelis – „kreivas ir kvailas“
Pasak E. Maldeikio, daugiabučių renovavimo programa buvo vienas svarbiausių ir stipriausių instrumentų, galėjusių neleisti taip stipriai smigti. „Aš labai džiaugiausi, kai tik atėjusi Vyriausybė pirmu punktu kokius tris mėnesius renovaciją deklaravo kaip pagrindinę priemonę. Tačiau viskas baigėsi tuščiomis kalbomis, ir nė vienas ministras už tai neprisiėmė atsakomybės“, – pabrėžė ekonomistas.
Jo įsitikinimu, Lietuvoje sukurtas renovavimo modelis yra visiškai neracionalus, „kreivas ir kvailas“. „Ne kartą domėjausi, kokia yra kitų šalių patirtis renovuojant būstą. Tačiau apie aiškią ir paprastą europinę patirtį valdžia nenorėjo ir girdėti. O kūrė idiotišką – nebijau to žodžio – modelį, paremtą bankų sistema. Programa negyvybinga, neefektyvi, neveiksni: kas tai per modelis, kurio niekas nenori?“ – stebėjosi E. Maldeikis.
Pritraukiant investicijas per daug paslapčių
Tuo metu, jo pastebėjimu, net ir įkūrus Energetikos ministeriją, šio sektoriaus žaidime trūksta atviresnių kortų. „Pasakyčiau paprastai: Vyriausybė pašalino vieną verslo grupę, o dabar svarsto, kuriai kitai atiduoti tvarkyti energetiką. Vakuumo nebūna. Lietuvoje bene nuo gruodžio diskutuojama apie Seimo nario kelionę, tuo metu slaptai renkamas strateginis investuotojas atominei elektrinei statyti. Šis operatorius bus lemiamas žaidėjas energetikos rinkoje, todėl šios kompanijos turėtų pristatyti savo filosofiją, strategiją, siekius“, – atkreipė dėmesį jis.
Ekonomistas ir buvęs politikas numano, jog strateginį investuotoją parinkus be diskusijų, gali pasikartoti „Leo LT“ scenarijus. „Nereikia tų priedangų formaliais kriterijais. Man šitas slaptumas ilgalaikės strategijos požiūriu tiesiog nesuprantamas“, – sakė E. Maldeikis.
Pasak A. Maldeikienės, Vyriausybė taip pat nesąžiningai elgiasi girdamasi „Barclays“ technologijų centro pritraukimu, tačiau neatskleisdama, kiek jiems pati sumokėjo už investiciją.
Ūkio palaikymo pasekmė – išvaromi žmonės
A. Maldeikienės vertinimu, Lietuvoje nedarbo lygis iki priimtino (5 proc.) galėtų sumažėti per 3–4 metus. Tuo metu jos vyras pesimistiškesnis – pagal jo prognozę, tai gali trukti net iki 7–10 metų. „Čia pavyzdys – japonai, kai jie kapanojosi daugiau kaip dešimt metų. Lietuvoje man baisiausias būtų stagnacinis scenarijus, kai visi vos kvėpuotų, viskas svyruotų apie nulį. Ir aš nematau to taško, segmento ar sektoriaus, kuris imtų mus vežti“, – teigė E. Maldeikis.
Škotų profesorius Charlesas Woolfsonas, kuriam teko daryti tyrimus Lietuvoje, leidinyje „The New York Times“ yra pasakęs, kad kaina, kurią Baltijos šalys moka už savo ekonomiką, yra nereali ir negirdėta žmonijos istorijoje, priminė A. Maldeikienė. „Ta kaina – tai išvaromi žmonės ir prarastos namų ūkių pajamos. Jeigu Vyriausybė būtų sąžininga, turėtų pasakyti, kas sumokėjo už sutvarkytą ekonomiką. Mūsų emigracija tokia neįtikėtina, tarsi šitoje šalyje vyktų karas“, – teigė ji.
Vertindami Vyriausybės 2009-ųjų veiklos ataskaitą ir krizės suvaldymo priemones, sutuoktiniai Maldeikiai stebėjosi jos sprendimu pasirinkti beviltišką daugiabučių renovacijos modelį ir slapukavimu pritraukiant investuotojus.
Vilniaus universiteto docentė A. Maldeikienė prognozuoja, kad nedarbas į saugų lygį gali grįžti apytikriai po ketverių metų, o E. Maldeikis, buvęs ūkio ministras ir europarlamentaras, baiminasi, kad tam gali prireikti ir dešimtmečio.
Ekonomiką laiko mažo algos
Balandžio viduryje Seimui pateiktoje Vyriausybės atskaitoje teigiama, kad yra dvi esminės priežastys, kodėl Lietuvoje krizė buvo tokia gili: tai perkaitimas dėl kreditų ir jų išdavimo sustabdymas bei eksporto rinkų užsidarymas.
A. Maldeikienės teigimu, šios priežastys tikros, bet ne vienintelės. „Baltijos šalių modelis – tai orientacija į itin pigią darbo jėgą ir pigus viešasis sektorius. Žmonių atlyginimus stengiamasi laikyti kuo įmanoma mažesnius – tai yra klasikinis nebalansuojamos ekonomikos pavyzdys. Jeigu visa tavo ekonomika orientuota tik į eksportą, tai neišvengiamai reikia algas išlaikyti nedideles, kartais net dirbtinai, kad būtum konkurencingas“, – teigė A. Maldeikienė.
Anot jos, Japonija irgi yra į eksportą orientuota šalis, tačiau ten prekybą į išorę sudaro tik 12 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Lietuvoje ši dalis prieš krizę siekė net 60 proc. „Mes ir taip turėjome skurdžiausią socialinę sistemą, bet ją tik dar labiau giliname ir šitaip kasame duobę savo ateičiai“, – mano docentė.
Verslas praganė dešimtis milijardų
E. Maldeikis papildė, jog Lietuvoje krizės priežastys vis dėlto buvo vidinės. „To, ką pasakė Vyriausybė, neužtenka. Mūsų ekonomika augo ekstensyviai – įsiurbdama Europos Sąjungos pinigus. Verslo augimas buvo nepamatuotas, neįvertinus rizikos ir globalinių tendencijų – vyrai tiesiog griebė kreditus ir statė gamyklas žiūrėdami vien į savo kiemą“, – teigė ekonomistas.
Jis atkreipė dėmesį, kad nuo 2004 metų Lietuvos verslas kasmet gaudavo 4–5 mlrd. litų tiesioginės paramos. „Tai didžiulė injekcija. Tačiau net esant tokio masto paramai, verslas faktiškai užsidarinėja ir lemia tokį nedarbo lygį. Kaip vertinti tokio verslo kokybę, efektyvumą, produktyvumą?“ – klausė E. Maldeikis.
Maža to, kai neturi strateginių tikslų – tuo į gilesnę duobę smengi. „Lietuvoje socialiniam sektoriui perskirstoma vos 13 proc. bendrojo vidaus produkto, kai visoje Europoje – 26 proc. Tai rodo mūsų atsilikimą ir vis gilėjantį atotrūkį. Šiuo atveju mes neiname į Europą“, – mano E. Maldeikis.
Renovavimo modelis – „kreivas ir kvailas“
Pasak E. Maldeikio, daugiabučių renovavimo programa buvo vienas svarbiausių ir stipriausių instrumentų, galėjusių neleisti taip stipriai smigti. „Aš labai džiaugiausi, kai tik atėjusi Vyriausybė pirmu punktu kokius tris mėnesius renovaciją deklaravo kaip pagrindinę priemonę. Tačiau viskas baigėsi tuščiomis kalbomis, ir nė vienas ministras už tai neprisiėmė atsakomybės“, – pabrėžė ekonomistas.
Jo įsitikinimu, Lietuvoje sukurtas renovavimo modelis yra visiškai neracionalus, „kreivas ir kvailas“. „Ne kartą domėjausi, kokia yra kitų šalių patirtis renovuojant būstą. Tačiau apie aiškią ir paprastą europinę patirtį valdžia nenorėjo ir girdėti. O kūrė idiotišką – nebijau to žodžio – modelį, paremtą bankų sistema. Programa negyvybinga, neefektyvi, neveiksni: kas tai per modelis, kurio niekas nenori?“ – stebėjosi E. Maldeikis.
Pritraukiant investicijas per daug paslapčių
Tuo metu, jo pastebėjimu, net ir įkūrus Energetikos ministeriją, šio sektoriaus žaidime trūksta atviresnių kortų. „Pasakyčiau paprastai: Vyriausybė pašalino vieną verslo grupę, o dabar svarsto, kuriai kitai atiduoti tvarkyti energetiką. Vakuumo nebūna. Lietuvoje bene nuo gruodžio diskutuojama apie Seimo nario kelionę, tuo metu slaptai renkamas strateginis investuotojas atominei elektrinei statyti. Šis operatorius bus lemiamas žaidėjas energetikos rinkoje, todėl šios kompanijos turėtų pristatyti savo filosofiją, strategiją, siekius“, – atkreipė dėmesį jis.
Ekonomistas ir buvęs politikas numano, jog strateginį investuotoją parinkus be diskusijų, gali pasikartoti „Leo LT“ scenarijus. „Nereikia tų priedangų formaliais kriterijais. Man šitas slaptumas ilgalaikės strategijos požiūriu tiesiog nesuprantamas“, – sakė E. Maldeikis.
Pasak A. Maldeikienės, Vyriausybė taip pat nesąžiningai elgiasi girdamasi „Barclays“ technologijų centro pritraukimu, tačiau neatskleisdama, kiek jiems pati sumokėjo už investiciją.
Ūkio palaikymo pasekmė – išvaromi žmonės
A. Maldeikienės vertinimu, Lietuvoje nedarbo lygis iki priimtino (5 proc.) galėtų sumažėti per 3–4 metus. Tuo metu jos vyras pesimistiškesnis – pagal jo prognozę, tai gali trukti net iki 7–10 metų. „Čia pavyzdys – japonai, kai jie kapanojosi daugiau kaip dešimt metų. Lietuvoje man baisiausias būtų stagnacinis scenarijus, kai visi vos kvėpuotų, viskas svyruotų apie nulį. Ir aš nematau to taško, segmento ar sektoriaus, kuris imtų mus vežti“, – teigė E. Maldeikis.
Škotų profesorius Charlesas Woolfsonas, kuriam teko daryti tyrimus Lietuvoje, leidinyje „The New York Times“ yra pasakęs, kad kaina, kurią Baltijos šalys moka už savo ekonomiką, yra nereali ir negirdėta žmonijos istorijoje, priminė A. Maldeikienė. „Ta kaina – tai išvaromi žmonės ir prarastos namų ūkių pajamos. Jeigu Vyriausybė būtų sąžininga, turėtų pasakyti, kas sumokėjo už sutvarkytą ekonomiką. Mūsų emigracija tokia neįtikėtina, tarsi šitoje šalyje vyktų karas“, – teigė ji.
2010 m. balandžio 14 d., trečiadienis
Vokas iš žemėlapio
Na kas dabar rašo tikrus laiškus:)? Ir vis dėlto - kai kas įdomaus ir originalaus - nemokama interneto paslauga „Map Envelope“ siūlo patiems pasigaminti pašto vokus su „Google Earth“ nurodytos vietos atvaizdais ir koordinatėmis. Tereikia įvesti į paieškos langelį vietovardį, surinkti norimą žinutę ir atsispausdinti sugeneruotą pašto voką:)
http://mapenvelope.com/
http://mapenvelope.com/
2010 m. balandžio 9 d., penktadienis
Ir vėl į kelionę:) Dabar - Niujorkas:)
Ech, jau justi pavasaris:) Na,keliauti, judėti norisi:) Šiandien pablūdinkiim po Niujorka. Gražus jis, nors kai nuvažiuoji....
http://pixelcase.com.au/vr/2009/newyork/
http://pixelcase.com.au/vr/2009/newyork/
2010 m. balandžio 5 d., pirmadienis
Istoriniai pasivaikščiojimai. Po Laisvės alėją
Šventės baigėsi ir galime judėti į priekį. Na, kad ir į Laisvės alėją. Pasižvalgykime, kas kur buvo ir kas kaip atrodo šiandien:
http://www.balsas.lt/naujiena/376159/laisves-alejos-metamorfozes-xix-a-pab-xxi-a-pr-i-dalis
http://www.balsas.lt/naujiena/378506/laisves-alejos-metamorfozes-xix-a-pab-xxi-a-pr-ii-dalis
http://www.balsas.lt/naujiena/382503/laisves-alejos-metamorfozes-xix-a-pab-xxi-a-pr-iii-dalis
http://www.balsas.lt/naujiena/376159/laisves-alejos-metamorfozes-xix-a-pab-xxi-a-pr-i-dalis
http://www.balsas.lt/naujiena/378506/laisves-alejos-metamorfozes-xix-a-pab-xxi-a-pr-ii-dalis
http://www.balsas.lt/naujiena/382503/laisves-alejos-metamorfozes-xix-a-pab-xxi-a-pr-iii-dalis
2010 m. balandžio 2 d., penktadienis
Ką turėtume žinoti apie Velykas ir Jėzaus prisikėlimą?
Sveikinu visus su pavasario švente ir kaip visada siūlau pasiskaitinėti:
Velykos mums asocijuojasi su kiaušinių dažymų, su velykiniais kiškiais, su supimusi sūpuoklėse. Tačiau kodėl švenčiamos Velykos? Štai peržvelgėme daugelį informacijos šaltinių ir pateikiame informaciją apie Velykas ir jų tradicijas.
· Velykos švenčiamos Jėzaus prisikėlimo iš numirusių garbei. Tai seniausia krikščionių šventė, kuri liudija, kad mirtis nėra visa ko pabaiga, – tai naujo gyvenimo pradžia.
· 40 dienų iki Velykų yra gavėnia, kuri simbolizuoja dvasinį apsivalimą atsisakant kiaušinių, pieno ir mėsos. Šiais laikais daugelis krikščionių gavėnios metu atsisako alkoholio ir saldumynų;
· Velykų šventė prasideda Verbų sekmadieniu, kuris Vakarų pasaulyje vadinamas Palmių sekmadieniu. Šią dieną, likus savaitei iki Velykų, švenčiamas Jėzaus Kristaus atvykimas į Jeruzalę. Naujajame Testamente aprašyta, kaip Kristų pasitikantys žmonės kelią nuklojo drobėmis ir palmių lapais. Iš to kilo ir šis pavadinimas Palmių sekmadienis. Mūsų kraštuose šiuo simboliu tapo verbos.
· Nuo Verbų sekmadienio prasideda Didžioji (Tylioji) savaitė, kuri krikščionims yra pati svarbiausia metuose. Šiuo laikotarpiu liūdima ir mąstoma apie Kristaus kančią visų žmonių labui. Per Didžiąją savaitę įvyksta svarbiausi momentai Jėzaus gyvenime – Šventosios Vakarienės įsteigimas Didyjį (Žaliąjį) ketvirtadienį, Kristaus mirtis ant kryžiaus Didyjį penktadienį ir Kristaus prisikėlimas Velykų rytą.
· Evangelijose pasakojama kaip Didyjį (Žaliąjį) ketvirtadienį Jėzus Kristus valgė Paskutinė vakarienę su savo mokiniais ir įsteigė Šventąją Vakarienę. Po to Judas už trisdešimt talerių išduoda Kristų pabučiuodamas jam į skruostą. Jėzus suimamas. Didžiojo (žaliojo) ketvirtadienio liturginė spalva yra balta. Žaliojo ketvirtadieno pavadinimas nesusijęs su žalia spalva ir tikėjimu liaudyje, kad šią dieną į namus negalima įnešti nieko, kas nuskinta gamtoje. Žaliojo ketvirtadieno pavadinimą latviai tikriausiai perėmė iš vokiečių “Gründonnerstag”, kuris išvertus ir reiškia – žaliasis ketvirtadienis;
· Didyjį penktadienį Jėzus buvo teisiamas romiečių ir žydų fariziejų teisme, kuriame jis buvo išjuoktas ir nuteistas. Po to sekė Kristaus kryžiaus kelias ir prikalimas prie kryžiaus. Didyjį penktadienį jau pirmieji krikščionys laikė nuodėmių ir gedulo diena. Tą dieną Bažnyčiose skamba žinia apie Dievo Sūnaus prikalimą prie kryžiaus ir mirtį už pasaulio nuodėmes. Šią dieną Šventoji Vakarienė neduodama. Bažnyčiose šią dieną dažnai užpučiamos žvakės, kurios simbolizuoja gyvąjį Kristų. Jos iš naujo uždegamos Velykų naktį Velykine ugnimi. Ant bažnyčios altoriaus šią dieną nieko nėra dedama. Liturginė Didžiojo penktadieno spalva yra juoda – ji simbolizuoja mirtį, tamsą ir nebūtį.
· Didžioji (tylioji) savaitė baigiasi Tyliuoju šeštadieniu, kuris simbolizuoja mirties kapo tylą;
· Didysis sekmadienis – Velykos yra džiaugsmingiausias ir svarbiausias bažnyčios įvykis - Kristaus prisikėlimo iš numirusių šventė. Velykos ir Kristaus prisikėlimas iš numirusių liudija žmonėms apie nugalėtą mirtį ir nuodėmes, apie amžinojo gyvenimo viltį. Per Velykas bažnyčiose pakeičiama liturginė spalva. Kančių laikotarpiu bažnyčiose dominuoja violetinė spalva, o nuo Velykų iki Sekminių altorių drobės ir kiti liturginiai daiktai daugiausia būna baltos spalvos.
· Aiškinama, kad tradicija dažyti kiaušinius atsirado po to, kai valstiečiai ėmėti žymėti juos Gavėnios laiku norėdami atskirti šviežius kiaušinius nuo senų. Kiaušinių nebuvo galima valgyti 40 dienų, tačiau vištos šio draudimo nepaisė, todėl valstiečiai šiuo žymėjimo būdu stengėsi išsisukti iš esamos padėties.
Kiaušinių marginimas turėjęs magišką reikšmę. Ant kiaušinių skutinėtos saulutės (kad augmenijai netrūktų saulės), žvaigždės (kad laukams netrūktų šviesos ir naktį), žalčiukai (kad pabustų gyvybė), įvairi augmenija, raštų deriniai.
Specialią reikšmę turėjusi ir kiaušinio spalva. Raudona spalva simbolizavo gyvybę, juoda - žemę, mėlyna - dangų, žalia - bundančią augmeniją, geltona - pribrendusius javus.
Per Velykas buvo einama „bukynių“. Dauždavo kiaušinius dažniausiai vyrai. Tas, kurio kiaušinis buvo stipriausias, garsėdavo per kelis kaimus.
Ridinėjami kiaušiniai buvo specialiu loveliu. Tas, kurio kiaušinis nuriedėdavo toliausiai, ne tik buvo laikomas nugalėtoju, bet ir laimingu žmogumi, kuriam viskas sekasi.
Velykų dieną vaikai, dažniausiai iki 8 metų, eidavo kiaušiniauti. Atėjęs į trobą vaikas sudainuodavo nedidelį posmelį ir įsikišdavo pirštą į burną – tai buvo ženklas, kad jis prašo kiaušinio.
Įkišti du pirštai reiškė, kad vaikas prašo dviejų kiaušinių. Buvo ir tokių, kurie įsikišdavo į burną ir daugiau pirštų, bet tuomet paprastai būdavo išvejami už gobšumą.
Vaikinai per Velykas eidavo dėdinėti. Jie eidavo prašyti kiaušinių pas merginas. Ta, kuri neturėdavo kiaušinių, buvo prievarta nuvedama į vištidę ir sodinama į vištos gūžtą perėti.
· Velykų kiškutis savo vaidmenį gavo 17 amžiuje. Jis buvo laikomas vaisingumo ir pavasario simboliu, todėl jam buvo priskirta pareiga nešti vaikams kiaušinius.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)