Provanso gundymai

Gastronomijos tema Lietuvoje populiari – nerasi periodinio leidinio ar televizijos kanalo, kuriame kulinarine patirtimi nesidalintų profesionalai ar tiesiog mėgėjai gaminti. Interneto erdvės prifarširuotos receptų ir patarimų, veikia gurmanų klubai, bičiulių būreliai sykiu gamina pietus ar vakarienes namuose. Palengva, nes daug brangesnis, tarp tautiečių populiarėja ir toks gastronominio pažinimo būdas kaip kulinarinės kelionės.
Vienas iš tokių kelionių maršrutų galėtų driektis iš Marselio uosto pietų Prancūzijoje – į Provansą. Vietos gyventojai čia vertina paprastus dalykus, o sykiu – paprastą, natūralų maistą. Puikus klimatas, derlinga žemė, jūra kasdien garantuoja šviežių produktų – krabų, omarų, austrių, Viduržemio jūros žuvų, įvairiausių daržovių, vaisių, prieskoninių žolių. Provanso alyvmedžių aliejus, Provanso vynas – įprasti kasdienio maisto palydovai.

Marselyje, antrajame pagal dydį Prancūzijos mieste, istoriškai ėjusiame iš rankų į rankas, ir šiandien galima pajusti nenusakomą „prancūzišką, arabišką, afrikietišką“ dvasią. Be provansietiškų prancūziškų produktų vietiniais čia laikomi afrikietiški manų kruopainiai (kuskusas), ryžiai, makaronai, o labiausiai miestą garsina žymioji Marselio žuvienė – bujabesas (bouillabaisse). Sakoma: jei būdamas Marselyje neparagavai bujabeso, vadinasi, jame nebuvai.

Mums, keletui gastronomijos aistruolių iš Lietuvos, teko laimė ne tik paragauti žuvienės, bet ir dalyvauti ją gaminant senajame uoste (Vieux Port) esančiame restorane „Miramar“, vadovaujamiems restorano šefo Christiano Buffa, prancūzų gastronomijos grando Allaino Ducasse'o mokinio. Pravartu įsidėmėti: vietiniai tikina, kad būtent restorane „Miramar“ verdamas gardžiausias bujabesas visame mieste. Kadaise buvęs kasdienis žvejų maistas, ilgainiui bujabesas virto prabangiu patiekalu, o pasaulyje jį išgarsino (taip sako marseliečiai) Aleksandras Diuma, paragavęs šios žuvienės viename iš Paryžiaus restoranų. Tikrojo bujabeso porcija kainuoja apie 50 EUR.

Bujabeso pavadinimas, sudarytas iš 2 žodžių – „virti“, „užvirti“ ir „sumažinti ugnį“, – atskleidžia jo gamybos būdą. Kitas svarbus dalykas – žuvys turi būti šviežios, geriausia iš senajame Marselio uoste veikiančio turgelio „Quai des Belges“. Laimikis priklauso nuo praėjusios nakties orų: jei žuvys nekibo – turi skubėti į turgų kuo anksčiau, nes gali likti nieko nepešęs.

Kaip verdamas bujabesas? Pirmiausia, aliejuje apkepami česnakai, svogūnai, pomidorai su šlakeliu aperityvo „Pastis“ (tradicinis Provanso aperityvas), pilama vandens (šefas Christianas Buffa juokauja: geriausia – jūros) ir, pridėjus smulkių jūrų žuvyčių (rockfish), midijų, mažyčių krabų, išverdamas sultinys. Jis gardinamas pipirais, Provanso žolėmis, pjaustytais šviežiais pankoliais. Privalomas pagardas – šafranai. Po geros valandos į žuvienę dedamos prabangiausios 5–6 žuvys. Pirmiausia kietos, po kelių minučių minkštesnės, paskiau – dar minkštesnės. Vardijama apie 40 bujabesui tinkamų žuvų, bet pagal autentišką receptą privaloma – skorpionžuvė.

Į bujabesą dedama ir bulvių (sako, jos skaniausios iš Pertiui miestelio Provanse). Baigus virti, stambiosios žuvys ir bulvės išimamos, išdėliojamos ant padėklo ir parodomos restorano svečiui.
Tirštas sultinys patiekiamas sriubos lėkštėse. Kol svečias jį valgo, stambios žuvys supjaustomos ir vėl sudedamos į sultinį. Tad antroji sriubos porcija – jau su žuvimis. Sriuba valgoma su skrudinta duona ir naminiu „rouille“ padažu, pagamintu sukant kiaušinio trynius su aliejumi, gausiai gardinant česnakais, šafranais, aitriosiomis paprikomis.

Užgerti bujabesą itin tinka baltuoju „Cassis“ vynu.

Draugiškas muilas

Be restorano „Miramar“, palankiai vertinamo ir vietos, ir tarptautinių žinovų, senajame uoste gausu kitų restoranų, tačiau dauguma jų turi „turistinės“ vietos reputaciją. Geriau, besigrožint baltutėlėmis jachtomis, paėjėti uosto pakrante į restoraną „Peron“ ant jūros kranto ir jame paragauti mėtų bei agurkų tyrės, omaro karpačio, sardinių troškinio, krevetėmis įdarytų virtinukų ar jūrų ešerio. Kita galimybė pasimėgauti tikrais patiekalais – d`Estien d`Orves gatvės rajonas, bet ir čia reikia žinoti vietas. Vietinių rekomenduotas restoranas „La Caribou“ nustebino maisto gausa ir kokybe, o šeimininkas, kilęs iš Korsikos salos, svečius vaišino rožiniu korsikietišku vynu ir bazilikų degtine.
Marselyje galima išmokti kepti tradicinę prancūzišką duoną (tai ir padarėme) ir, be abejo, „Navettes de Marseilles“, tipiškus laivelio formos sausainiukus, pagardintus anyžių sėklomis ir apelsinmedžių žiedų vandeniu. Beveik pusę sausainių tešlos masės sudaro sviestas, kurį prancūzai tiesiog dievina. Sakoma, kad šių sausainių receptas buvo laikomas paslaptyje daugiau nei 200 metų, tačiau kažkas jį atskleidė ir dabar Marselio kepėjai mielai juo dalijasi net su užsieniečiais.

Marselyje įdomu užsukti į kurią nors iš vis dar veikiančių senovinio muilo manufaktūrų (Savonnerie Marseillaise), kur išvysi, kaip pagal tūkstantmetes tradicijas verdamas muilas. Jo sudedamosios dalys – alyvuogių aliejus, jūrų augalų šarminis ekstraktas, jūros vanduo – natūralios, tad muilo gamyba – aplinkai nekenksminga. Nuo kiniškų falsifikatų Marselio muilą galima atskirti iš privalomo įspaudo su specifine svorio žyma.

Marselis, sako prancūzai, – nėra Provansas. Provansas prasideda už miesto ribų. Ten mes ir traukiame – Provanso Ekso miestelio kryptimi. Pakeliui užsukome į levandų distileriją, alyvuogių aliejaus spaudyklą, ir važiuodami tiesiog grožėjomės: kalnų grandinėmis, vešlia augmenija, akmenine architektūra. Knietėjo pasiekti Luberoną – mistiško pavadinimo vietovę, minimą romanuose, kino filmuose. Tikslo būta konkretaus – aplankyti „Val Joanis“ vyninę, vyno kritiko Roberto Parkerio pavadintą „tikru perlu Luberono karūnoje“. Pono Parkerio vertinimu, raudonieji „Val Joanis“ vynai savo stiliumi artimi garsiesiems Ronos slėnio „Chateaneuf de Pape“ vynams, tačiau ne tokie brangūs.
Sukame į garsiąją vyninę, mus pasitinka pats savininkas Louisas Chancel. Ragaujame sodraus, svaraus baltojo ir raudonojo vyno, aviečių ir plaktos grietinėlės aromato rožinio.

„Val Joanis“ ūkis įdomus ne vien dėl vyno. Be alyvuogių aliejaus, gurmaniškos jūrų druskos su pankoliais, kitų delikatesų čia yra dar vienas masalas keliautojams – XVIII a. stiliumi įrengti trijų terasų sodai, turintys dekoratyvinę ir praktinę paskirtį – šalia įspūdingų rožių, tujų, kiparisų čia auga keisčiausi vaismedžiai, neįprastų spalvų, nematytų veislių daržovės, gausybė prieskoninių žolių. Sodą puošia ir nuo vėjo saugo romėnų laikų baseino akmenys. Už sodo – kiek akys mato – išpuoselėti vynuogynai, vynuogynai, vynuogynai... Beje, „Val Joanis“ sodai 2008-aisiais buvo išrinkti Prancūzijos metų sodais (Elu jardin francais de l`anness 2008). Nestebina – grožis aplink nenusakomas. Ne veltui šią vyninę su visais sodais prieš porą metų norėjo įsigyti Holivudo garsenybės – Bradas Pittas ir Angelina Jolie.

Gyvenimas – kaip kine

Pasiekiame Provanso Ekso miestelį. 122 m. pr. Kr. įkurtas, jis dar vadinamas meno ir vandens miestu, mat jame gausybė fontanų, čia gyveno ir kūrė nemažai žymių menininkų: Paulas Cezanne'as, Emile Zola, Ernestas Hemingway'us, kt. Tačiau tai – tik sausi faktai, palyginti su tuo, ką patiri atsidūręs miestelio centre. Eksas pribloškia, užburia, apsvaigina, miesto auros suteiktam jausmui apibūdinti sunku rasti žodžių. Platano medžių vainiku apgaubta centrinė gatvė Cours Mirabeau su fontanėliais gyva beveik visą parą – ryte joje tvyro šviežios kavos ir prancūziškų bandelių aromatas. Daugybėje istorinių kavinių, restoranų, viešbučių be skubros aptarnaujami pusryčiautojai. Personalas – kaip iš senų prancūzų filmų: balti marškiniai, krakmolytos prijuostės.

Sekmadienio rytą gatvėje įsikuria sendaikčių ir antikvaro pardavėjai, siūlantys stalo sidabro, paveikslų, skulptūrų, papuošalų, senovinių baldų, indų. Tik patyrusi akis gali nustatyti šių daiktų vertę, bet koks skirtumas, – kainos „nesikandžioja“, tad prisiperkame įspūdingų sagių, karolių ir net naktinį puodą (taip spėjam), kuriam tikrai ne mažiau nei 100 metų.

Vakarais į Cours Mirabeau einama vakarienės ar tiesiog pasivaikščioti. Traukiame ir mes – į vieną seniausių ir garsiausių restoranų „Deux Garcon“, XIX a. vadintų „Ekso gyventojų institucija“. Aplinka nukelia atgal prieš šimtą metų: padūmavę veidrodžiai, švarios, bet laiko nuzulintos grindys, baldai, šviestuvai, paauksuotos detalės... Interjeras nepakitęs nuo senų laikų, kaip ir klasikiniai prancūzų virtuvės patiekalai: žąsų kepenų paštetas (foie grass), šviežios daržovės su ančiuvių padažu, svogūnų sriuba, jūrų gėrybės, antienos kepsniai, creme brulee ir daugybė kitų. Šiame restorane, vieninteliame visos kelionės metu, aperityvui užsisakome ne „Cote de Provence“ ar „Bandol“ vyno, o po taurę šampano, paminėdami garsiuosius restorano lankytojus, išmaukusius čia jūras šampano.
Įspūdingas, jaukus Ekso senamiestis: siauros gatvelės, jungiančios katedrų ar rūmų aikštes, parduotuvėlės, kavinukės. Vienoje iš aikščių, Place Richelme, vakarais veikia kavinukės, restoranėliai, o rytais į turgų su savo gėrybėmis suvažiuoja Provanso ūkininkai. Ko tik čia neparduodama: žuvų, mėsos, žolelių, alyvuogių, sūrių, kumpių, levandų produktų, medaus, uogienių, miško grybų, vyno. Pirksi ar ne, tave pakalbins ūsuotas dėdulė ar raudonskruostė moteriškė. Nemoki prancūziška – ne bėda, gali tik šypsotis, tuomet ir tau šypsosis. Gali fotografuoti, uostyti, ragauti, o pavargęs prisėsti išgerti kavos ir toliau stebėti turgaus erzelį. Ir tuomet supranti, kodėl tas pasaulis veržiasi į Provansą, o patys prancūzai nevažiuoja ilsėtis į kitas šalis.

Šis straipsnis skelbtas lapkričio 20 d. "Verslo žinių" numeryje.

baigiasi svarbus man TV laidų ciklas/ ir netekome Gražinos Bigelytės...

Iš on.lt:

Pranešimas apie Sigito Valadkos televizijos laidą „Istorija, kurios nežinome“:
Jūratė de Rosales kalbės per „Init TV“ kas savaitę, pradedant spalio 1d.

Jūratės de Rosales laidos per televiziją
Pirmoji laida buvo parodyta spalio 1 dieną ir pakartota spalio 8 dieną. Studijoje vedėjas Sigitas Valadka kalbino kultūrologą Algirdą Patacką, Česlovo Gedgaudo fondo pirmininką Leopoldą Krušinską, o telefonu iš Venesuelos — žurnalo „Zeta“ redaktorę Jūratę de Rosales ir Lietuvos.net redaktorių Aivarą Lileiką iš Londono „Metropoliteno“ universiteto.

Antrasis pokalbis studijoje su archeologu Algirdu Girininku, etnologais Aivaru Lileika, Leopoldu Krušinsku studijoje Kaune bei tiesioginiu vaizdo ryšiu su Jūrate de Rosales iš Venesuelos įvyko spalio 15 d. (laida pakartota spalio 16, 17, 22, 23 ir 24 dienomis).

Trečiasis pokalbis parodytas spalio 29 dieną 19 val. Pakartotas spalio 30 ir 31 bei lapkričio 5 ir 6 dienomis. Šįkart apie protėvių senovės atskleidimą žiniasklaidoje, kuo jinai įdomi ir svarbi, kam to reikia, kas iš to. Greta kiekvienoje laidoje esančių žurnalistų Jūratės de Rosales, Sigito Valadkos ir Leopoldo Krušinsko, dar pasisakė žurnalistė Virginija Skučaitė ir Vladas Palubinskas.

Ketvirtojo pokalbio lapkričio 12 dieną maloniai sutiko dalyvauti „Žygeivių“ sąjūdžio ir „Raskilos“ dainų sambūrio steigėjas, knygų „Lietuvių tautos kilmė“ ir „Istoriniai akmenys“ autorius Rimantas Matulis bei JAV Šiaurės Vakarų universiteto profesorius Dario Fernández-Morera — garsus ispanų Aukso amžiaus literatūrologas, lyginamosios literatūros tyrinėtojas, JAV prezidentūros patarėjas Lotynų Amerikos klausimais. Kaip visada, pokalbyje dar dalyvaus Leopoldas Krušinskas ir Jūratė de Rosales.

Paskutinė, penktoji televizijos laida apie išbrauktą mūsų protėvių senovę prieš krikštą numatyta ketvirtadienį, lapkričio 26 d. vakare, 19:00-20:00 (su pakartojimu penktadienį 11:15-12:15 ir šeštadienį 11:30-12:30 bei kitą savaitgalį tuo pat metu). Per kabelinę „Init TV“ — jinai matoma „Init“ tinklais Kaune, „Vinita“ Vilniuje ir „Sugardas“ Visagine.

Šioje laidoje buvęs Venesuelos Istorijos mokslų akademijos pirmininkas prof. Guillermo Morón savo bibliotekoje kalbėsis su Jūrate de Rosales. O TV studijoje laidos „Nuomonės“ vedėjas žurnalistas Sigitas Valadka kalbins Česlovo Gedgaudo fondo pirmininką Leopoldą Krušinską ir akademiką prof. Romualdą Grigą — šiemet išleistos knygos „Senieji lietuviai: tapatybės bruožai ir jų likimas“ autorių.

Laidų įrašai čia:

-----------------------------------------------------------
Ir dar labai svarbi, deja, labai liūdna žinia: mirė diktorė Gražina Bigelytė. Asmeniškai teko ją pažinoti, ne kartą bendrauti, lankytis jos namuose Žvėryne, filmuoti ją laidai "Mano Vilnius", berods 1998 metais, daryti su ja interviu "Lietuvos ryto" priedui "TV antena" ( jei gerai pamenu tai buvo gal kokie 1995 metai, o gal ir ankščiau.... Labai gaila, bet mano archyvuose neišliko nei laida, nei straipsnis...Kartais suprantu, kad nekaupti savo darbų yra blogai, bet niekada nesipuikavau nei savimi ir nuveiktais darbais... Bet ne apie tai šiandien. Apie Gražiną.  Man tai asmeninė netektis....
pirmoji-lietuvos-televizijos-diktore
Į Lietuvos radiją ir televiziją G.Bigelytė atėjo dirbti 1956-aisiais. Radijo diktorių konkurse nurungusi per 200 dalyvių G.Bigelytė pradėjo dirbti Lietuvos radijuje. Nuo pirmosios televizijos laidos 1957 m. balandžio 30 d. iki 1992 metų G.Bigelytė buvo Lietuvos televizijos diktorė, ilgai dirbo „Panoramoje, 1973-1981 m. buvo populiarios TV laidos „Šeimininkės rytmetys vedėja. Taip pat yra vedusi autorinę laidą „Popietė su Gražina. G.Bigelytė buvo festivalių, koncertų, konkursų vedėja. 1996 m. G.Bigelytė parengė laidų ciklą, skirtą Lietuvos televizijos 40-mečiui. G.Bigelytė buvo festivalių „Poezijos pavasaris, „Vilniaus bokštai, literatūrinių laidų ir estradinių koncertų, įvairių televizijos konkursų vedėja. Dar mokydamasi Vilniaus S.Nėries vidurinėje mokykloje G.Bigelytė dalyvaudavo skaitovų konkursuose, vaidindavo spektakliuose. G.Bigelytė neslėpė rašanti eilėraščius ir kūrybos į stalčių nedėjo: savo parašytas eiles vaikams ji yra skaičiusi ir per Lietuvos radiją. Su velione bus galima atsisveikinti antradienį nuo 17 ir 21 val. ir trečiadienį iki 14 val. 30 min. Vilniaus laidojimo rūmuose Olandų gatvėje. Karstas išnešamas trečiadienį 15 val. G.Bigelytė bus palaidota Antakalnio kapinėse.

Ir dar siūlau paskaityti žurnale „Moters savaitė" 2007 metais  pasirodžiusį, tiesa prastokos žurnalistės  straipsnį apie Gražiną. 

G.Bigelytę gerbėjai mylėjo labiau nei savo žmonas
Žiūrovų ir publikos meilė, gerbėjų simpatijos, kelionės su koncertinėmis programomis po ilgai draustus užsienius... Viso to su kaupu yra ragavusi talentinga moteris, legendinė Lietuvos televizijos diktorė Gražina Bigelytė. Bet žvaigžde sako niekada nesijautusi. Na, gal tik kartą... „Atsimenu, vedžiau kompozitoriaus Benjamino Gorbulskio 50-mečio koncertą. Išėjau Sporto rūmuose į sceną tik po fanfarų, o publika kad prapliups plojimais... Supratau, kad tai - man". Sūnūs - ne J.Baranausko Publikos ir žiūrovų meilę Gražina jaučia iki šiol. „Sutinku gatvėje dvi moteriškes, o viena ir sako: „Leiskite, aš jus apkabinsiu".Neseniai vienas pusamžis vyras kaip paslaptį pasakė man tokį dalyką: „Mano mamytė jums neatleis - tėvelis jus visą gyvenimą mylėjo". „Na, ir kas?! - šelmiškai šypsosi Gražina. - Ir aš Severiną Krajevskį per televizorių mylėjau. Ir Sabonį mylėjau per televizorių. Ir mylėsiu!"

Populiarumas jos nevargina ir kažkada apie ją sklandę gandai nebetrikdo. „Pagrindinis anekdotas buvo tai, kad mano sūnūs - nuo diktoriaus Juozo Baranausko. Su Juozu mes labai geri draugai, bet vaikai - tikrai ne jo, o Bulavo", - juokiasi 70-metį po pusmečio švęsianti moteris.Nesvarbu, kad televizijos ekrane žmonės jos nemato jau daugiau nei dešimtmetį. Tikros žvaigždės negęsta.

Fotosesija neišvargina

Gavę jos sutikimą išskirtiniam interviu, lekiame į Žvėryną. Bulavų šeimos namo duris praveria pati Gražina. Tokia, kokią esame įpratę matyti, - žaviai besišypsanti, juokaujanti. Taip ir norisi įsižnybti į ranką - ar nesapnuoji?Puikiai žinodama, kas žurnalistams rūpi, aprodo savo namus, mačiusius galybę garsenybių - kolegų diktorių, žurnalistų, laidų vedėjų, gydytojų, poetų - ir vedasi į mažytį kambarėlį, kaip pati sako, - savo altorių, kurio sienos nukabinėtos unikaliomis nuotraukomis.

Draugų, kolegų, vyro Vlado darytose fotografijose Gražina įamžinta vaikštinėjanti prie jūros, laidų filmavimuose, su garsiomis to meto artistėmis, net admirolėmis. Lietuvos moterų suvažiavime kartu su pirmąją moterimi kosmonaute Valentina Tereškova, Jurijumi Gagarinu, Germanu Titovu.Pusantros valandos trunkanti fotosesija televizijos primadonos neišvargina.„Vaikeli, kiek aš tokių sesijų esu mačiusi", - ramina žurnalistės duonos ragavusi diktorė. Kol fotografas ieško geriausio rakurso, G.Bigelytė neria į prisiminimus.

Įveikė būrį konkursantų

Į Lietuvos televiziją pateko 1956 metais, nurungusi daugiau nei 200 konkursantų. Tačiau jos sėkmė nebuvo atsitiktinė.Dar mokydamasi Vilniaus S.Nėries vidurinėje mokykloje, Gražina dalyvaudavo skaitovų konkursuose, vaidindavo spektakliuose, kuriuos režisuodavo pirmoji Kipro Petrausko žmona Alė Sidabraitė-Petrauskienė.

Vėliau savo parašytus eilėraščius skaitė Lietuvos radijo laidoje vaikams, kurią režisavo Sofija Binkienė ir, žinoma, laimėjo prizą. 1953-iaisiais su grupele labai gabių vaikų, būsimų Lietuvos garsenybių - matematikų, chemikų, poetų - važiavo į ekskursiją po Kaukazą.

Laimėjusi radijo diktorių konkursą, septyniolikmetė G.Bigelytė buvo paskirta į radiją, kurio patalpos buvo tuomečiame Stalino prospekte.O po metų, 1957-aisiais, dar visai jauna mergaičiukė su tokiu pat jaunu Juozu Baranausku buvo pasodinta prieš TV kameras ir kreipėsi į žinių žiūrovus: „Labas vakaras, gerbiami Lietuvos televizijos žiūrovai...".

Šiais žodžiais su jais sveikinosi net 38 metus. Kad atrodytų vyresnė ir patikimesnė, nusirėžė juosmenį siekusias šviesias kasas.„Beje, iki 30-ties į eterį eidavau be jokio grimo. Kam? Kas į tokį žvirbliuką labai žiūrės?" - šypsosi G.Bigelytė.

Didžiulių TV kamerų, kurias valdyti įstengdavo du vyrai, Gražina nebijojo: „Televizija buvo labai panaši į kiną, kurį visi tada labai mėgo.

Stovėti prieš TV kamerą man nebuvo nieko tokio". Laidos, koncertai buvo rodomi tik gyvai, todėl prieš juos reikėdavo repetuoti.Ilgai vaizdo įrašymo technikos nebuvo, tad save matyti galėdavo tik monitoriuje. Ne visada būdavo patenkinta, todėl stengėsi mokytis iš vyresnių kolegų - Vytauto Kybarto, Danos Rutkutės.Prisimena, kad diktorių grupės vadovas V.Kybartas po konkurso buvo suformavęs nemažą diktorių komandą, bet po mėnesio kito kai kurie turėjo išeiti. Pasak Gražinos, publika jų nepriėmė.„Krepšininkui reikia ūgio, balerinai - kojų, diktoriui - išvaizdos ir balso", - įsitikinusi G.Bigelytė.

Prieš kameras neprakaituodavo

Buvo ir tokių, kurie eterį turėjo palikti tik dėl to, kad prieš plieskiančias kameras siaubingai prakaituodavo. „Mes su J.Baranausku neprakaituodavome niekada. Yra tokia nuotrauka - Juozas sėdi pamerkęs kojas į dubenį, bet ant veido - nė vieno prakaito lašo", - juokiasi moteris.

Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą studijavusi G.Bigelytė tuo metu šoko universiteto dainų ir šokių ansamblyje, dirbo diktore, rašė laidų scenarijus, pati vedė laidas, koncertus. Ištekėjo ketvirtame kurse, sulaukusi 21-erių. Penktame kurse, gindamasi diplominį darbą, jau sūpavo pirmagimį Gediminą.Nors šokius ansamblyje teko pamiršti, bet iš eterio pasitraukusi nebuvo. Tais laikais, pasak Gražinos, buvo žvėriški įstatymai - praėjus... dienų po gimdymo, moteris turėjo eiti į darbą.

Samdė auklę, močiutės padėjo, užtat abu jos sūnūs išvengė darželio. „Kalbos, kad augindama du vaikus karjeros nepadarysi, yra blefas. Jeigu norėsi, jeigu tau Dievo duota, tai ir padarysi. Ir už vaikų slėptis negalima. Nei vyrams, nei moterims. Šeima yra tvirtovė, o ne koks nors trukdys. Jeigu moterys numeta vaikus kam nors arba veda juos į darželį, kad galėtų pasėdėti kavinėje, kokie gali būti komentarai!

Nei karjeros tokia moteris nepadarys, nei gerą šeimą turės. Vaikai - mano organizmas, mano gyvenimas. Aš jų norėjau, aš juos ir turiu.

Tauškia visi, kad vaikai trukdo. Neturėk tada vaikų! Bet ką gi turėsi senatvėje? Koks gyvenimas be vaikų ir anūkų?" - nukerta šeimą ir žvaigždės karjerą beveik 40 metų derinusi moteris.

Ir prie kiaulių, ir koncertų salėse

Bet lengva tikrai nebuvo. 1970-1972 metais netoli Kapčiamiesčio, gražiame Padumblių kaime, abu su vyru atstatinėjo karo ir pokario sugriautus senelių namus. Sodas be tvoros, aplinkui dilgėlės, usnys... Pradėjo remontą.

Kaip tik tuo metu porai savaičių su Lietuvos kultūros darbuotojų delegacija turėjo išvykti į tuometę VDR, į Erfurtą vesti koncerto, kuriame dalyvavo „Armonika", žymiausi operos ir baleto teatro artistai. Pamatė ne tik Erfurtą, bet ir Berlyną, besisukantį televizijos bokštą, Berlyno sieną, Vakarų Berlyną. Lygius laukus, nušienautas pakeles, lygias lyg stalas aikštes. Jautėsi lyg sapne.

„Grįžau į Padumblius ir galvoju, gal šitą usnynę, išgulusius ir perdžiūvusius kolūkio rugius ugnimi paleisti?" - svarsčiusi G.Bigelytė. Nepaleido. Abu su vyru ir dviem dar mažais vaikais ėmė kurtis, pasistatė židinį, vonią, iškalė lentelėmis sienas, grindis. Prisodino bijūnų, serbentų, pastatė šiltnamį. Plovė grindis, tampė karučius su žemėmis, virė valgyti, skalbė, ruošė atsargas žiemai.

Deja, niekas iš giminių nepasakė: „Pailsėk, Gražina, tau šiandien dar reikės budėti eteryje, vesti „Panoramą", „Vilniaus bokštus" ar Sauliaus Sondeckio kamerinio orkestro koncertą". Vėliau mama įsigeidė auginti kiaulę. Ne kartą Gražina šėrė tą kiaulę, o sesers vyras, garsus operatorius Gintautas Dapkus, žiūrėdamas juokėsi pro juodą ūsą: „Ot, kad tave dabar kas nors pamatytų..."

„Ir kas čia tokio - tipena sau tokia moteriškaitė, Lietuvos grožio simbolis, su kibirais jovalo kiaulių šerti, o paskui išvažiuoja į Erfurtą vesti koncertų. Visi smagūs, linksmi. Niekam nė į galvą neatėjo, kad aš ką tik šėriau kiaules", - sarkastiškai svarsto G.Bigelytė.

Moterims diktavo aprangos stilių

Buvo visko, bet viena gražiausių Lietuvos moterų šiandien neneigia, kad kažkada prie televizorių prigludusioms žiūrovėms tikrai diktavo aprangos stilių. Daugelis kirpdavosi „kaip Bigelytė", rengėsi „kaip Bigelytė". Kulinarijos parduotuvėse pasirodė jos vardo tortas „Gražina", o jos baltas krimplino kelnes, kurias mūvėdama vedė laidą vaikams, įsidėmėjo net tuometis RTV komiteto pirmininkas Jonas Januitis.

Gražina į jo priekaištus, kad nedera pasirodyti eteryje kelnėtai, atšovusi: „Jei aš būčiau dėvėjusi sijoną, tai laida būtų buvusi ne vaikams, o jų tėvams".„Mano polinkis į grožį paveldėtas iš auksarankės mamytės ir mokytojo tėvelio. Jeigu kas nors išgelbės pasaulį, tai grožis ir meilė", - neabejoja Gražina.Rengdavosi tik Vilniaus modelių namų drabužiais, kurie buvo garsūs visoje Sovietų Sąjungoje. Jeigu sverdavo ne 49, o 53 kilogramus, puldavo į paniką. Buvo ypač liekna, todėl visi televizijos išnuomoti ar nupirkti drabužiai jai buvo per dideli.

„Daug gražių suknelių man pasiuvo mama. Buvo laikas, kai ir pati pasisiūdavau vieną kitą sijonuką. Yra buvę, kad per trejus metus numezgiau 17 megztinių", - pasakoja G.Bigelytė.

Bet taip reikėjo - sau ir vyrams reikėjo megztinių, nes pirkti nebuvo. Ne vienoje nuotraukoje ją matome su virbalais rankose. Negi darbe megzdavo? „Megzdavome. Ypač mėgdavo megzti Regina Jakubauskaitė. Rodo filmą, lauki kitos laidos anonso ir mezgi".

Ar niekada nepavėlavusi įšokti į kadrą. „Labai gerai pasakėte - įšokti... Viduje tiksėjo vidinis laikrodis, tai ir nepavėluodavome", - mena Gražina.Savo išvaizda norėjo padaryti įspūdį - ne tik televizijoje, bet ir Palangoje, ir Valakampių pliaže. Treniruodavosi, plaukiodavo - nuo Verkių malūno iki prieplaukos nesustodama nuplaukdavo devynis kartus. Dabar į Valakampius važiuoja pasivaikščioti.Beje, iš darbo televizijoje į namus Žvėryne eidavo tik pėsčiomis. „Bet tas vaikščiojimas kažin ko neduoda - viską reikia daryti su saiku", - įsitikinusi sunkia liga persirgusi moteris.

Populiarumo viršūnė - „Šeimininkės rytmetyje"

Daug važinėta po užsienius. Su reprezentacinėmis televizijos programomis aplankyta visa Sovietų Sąjunga - sąjunginių respublikų sostinės, kur ji turėjo vesti televizijos laidas, programas „Intervizijai". Dirbant televizijoje pasiūlymų filmuotis buvo begalės, bet RTV vadovybė draudė.

Kaip ir dabartinės įžymybės, buvo kviečiama vesti įvairių renginių, vakarų. Buvo sodinama prie valdžios vyrų, kurie ją vertino. Pirmajai suteikė aukščiausiąją kategoriją, LTSR nusipelniusios artistės vardą, paskyrė puikų atlyginimą.

Prasitaria, kad vesdama „Šeimininkės rytmetį" jautėsi pasiekusi populiarumo viršūnę, piką. Apie ką tik laidoje nekalbėjo, ko tik moterų nemokė! Ir drabužius pasisiūti, ir megzti, ir gėles sodinti, ir tortus kepti. Laidoje dalyvaudavo garsiausi Lietuvos psichologai, gydytojai, mokytojai, dizaineriai. „Visus kalbinome, spaudėme, kad tik moterims būtų naudos", - mena Gražina.

Pati buvo talentinga, todėl galėjo sau leisti daug ką. Pati sau kūrė įvaizdį - šukuoseną, drabužius. Bardavosi su tais, kurie norėjo kokį nepatinkantį šinjoną ar peruką prisegti, per plačiu švarku aprengti, nenorėjo teptis ant veido sovietinės kosmetikos.

„Kai rengdavau „Šeimininkės rytmetį", po laidos turėdavau eiti į rytinį posėdį, kur visus „skalbdavo". Bet aš nebuvau nė į vieną nuėjusi. Pasakiau: „Ne jums mane mokyti daryti laidas". Man nereikėjo to „skalbimo". Pati sau buvau labai kritiška, bet biurokratams neleidau manęs taškyti. Kraujo man tai kainavo, bet savo pasiekdavau".Ar tai reiškia, kad buvo kobra? „Ne. Buvo didesnių kobrų už mane... Pagal Zodiaką esu Jautis. Bet tik tris kartus esu sukėlusi žemės drebėjimą. Esu kietas akmuo, į kurį viskas subyra. Esu tiesmuka, stipri. Niekada nesiskundžiu gyvenimu, man padeda humoro jausmas".

Prisimena situaciją, kai į Lietuvos 45-mečio minėjimą susirinko visa televizijos grietinėlė. „Vyrai šokinėja apie mane su konjaku, bet vienai kietu būdu garsėjančiai žurnalistei, matyt, tai nepatiko. Ir ji man metė vieną „špilkutę", kitą. O aš pasižiūriu į ją ir sakau: „Miela ponia, šitoje televizijoje ir iki jūsų buvo kobrų". Kol nusileidau laiptais iš antrojo aukšto, apie tai jau visi šnekėjo ir citavo šitą mano posakį", - reikšmingai šypsosi Gražina.

Ištikimybė - vienai meilei

Aplink Gražiną nuolat sukosi bohemos žmonės, bet ji netoleravo jų vakarėlių, nors jos grožis, erudicija, komunikabilumas traukė žmones. Atsimena, kaip su tuomet dar jaunu ir žaviu inžinieriumi Henriku Juškevičiumi (dėvėdama super mini!) šokdavo rokenrolą, buvo tikra stileiva.

Nors gerbėjų netrūko, pati jų neprovokavo. Vyrams ji rūpėjo, bet buvo labai šalta. Tačiau jai skiriamo dėmesio nesureikšmino: „Tai kad apie visas jaunas šokinėja". Buvo ištikima vienai meilei. Kitos - tik sudužusios širdies lopymas. Emocijos niekada nenustelbdavo proto.

Su vyru Vladu Bulavu išgyveno 40 metų, bet išsiskyrė. Juokauja, kad jautė kaltę prieš išsiskyrusias drauges. O jei rimtai? Gal vyras jautėsi žmonos šešėlyje? Į šį klausimą G.Bigelytė atsako gerai pamąsčiusi: „Jis man sakydavo: „Visur tu žvaigždė, bet namie - višta". Kai grįždavau po gastrolių su glėbiais gėlių, turėdavau jas pasidėti ant žemės, nusivilkti paltą ir pati jį pasikabinti. Tuo viskas pasakyta. Bet vyro jau nebėra, nenoriu nieko daugiau kalbėti".Bet buvo ir labai gražių akimirkų. Vyras dažnai ją nuveždavo į darbą ir parveždavo. Prisimena, kaip prieš Naujuosius, likus 15 minučių iki dvyliktos valandos, kai įjungdavo Maskvą, jis atvažiuodavo ir abu lėkdavo namo.

Per Kūčias irgi tekdavo dirbti: „Prisinešdavome į darbą kūčiukų, silkių ir švęsdavome Kūčias". Net partiniai kišenėse būdavo prisikišę kūčiukų. Nesakau, kad jie nebuvo komunistai, bet kad Kūčias šventė - tai tikrai".Moteris didžiuojasi savo jau suaugusiais sūnumis. Vyresnysis Gediminas gyvena Kaune, Viktoras su šeima įsikūręs antrajame Bulavų namo aukšte.

Šeima - aukščiau visko

Abu sūnūs augina po dvi dukras - Aistę, Giedrę, Kamilę ir Dominyką. „Dievinu anūkes. Ir jos mane myli. Kartu su jomis mokomės, piešiame, skaitome, atsisėdusios į supamąją kėdę dainuojame. Jas mokau to, ko mane mokė močiutė, kuri sakydavo: „Gražinute, žinau, kad neini į bažnyčią, nesimeldi, bet pagalvok prieš guldama, ar negalėjai padaryti per dieną dar daugiau gero".

Šitas jos posakis man - kaip malda, kaip mantra.Gražina labai ilgisi Uzbekijoje gyvenusio ir mirusio mylimo brolio Vytauto. Jaunystėje buvęs žinomas džiazmenas vėliau tapo chemijos profesoriumi, habilituotu mokslų daktaru, Uzbekijos mokslų akademijos premijos laureatu, dirbusiu branduolinės fizikos institute.

„Aš juo didžiuodavausi, o jis mane dievindavo", - prasitaria Gražina. Uzbekijoje brolis atsidūrė susirgęs astma. Mirė abu su žmona per pusmetį, gavę per didelę radiacijos dozę.

Beje, jo sūnus Algis Bigelis Lietuvos televizijoje dirba montažo režisieriumi. „Labai originaliai mąstantis, savo nuomonę turintis vyras", - ir juo didžiuojasi Gražina.

Dažnai jos klausia, ar turinti draugų. „Nieko nėra baisesnio, kaip tavo populiarumo viršūnėje atsiradę draugai. Tai - absoliutus falšas". Jautė juos esant? „Jėzus Marija, ir dar kaip!" - atsidūsta primadona. Anksčiau su ištikimiausiomis draugėmis, kurias vadina masonių lože, pasisėdėti susirinkdavo Gražinos namų kiemelyje, kur vasarą žydi jurginai, lineliai, flioksai.

Aptarinėdavo spektaklius, televizijos programas, net politiką. Švęsdavo gimtadienius, iki ašarų prisijuokdavo, bet dabar taip būna vis rečiau. „Aš - labai vienišas katinas. Kad ką nors specialiai organizuočiau? Ne. Nebent trečią Kalėdų dieną pas kurią nors susirenkame. Nes paprastai aš negaliu - prisirenka pilni namai vaikų ir anūkų. Kol pas mane būna, jų palikti negaliu. Šeima man - kaip kumštis, - parodo suspaustą ranką. - Pasiplepėjimai su draugėmis tada nerūpi".

Rašo eilėraščius, dienoraštį, prisiminimus

38 metus televizijos lempų švitintai Gražinai 1991-aisiais buvo diagnozuota inkstų liga. Ištvėrusi operaciją ir gydymą hormonais, nuo kurių priaugo svorio, įsidarbino radijo stotyje „Vilniaus varpas" ir pirmoje privačioje sostinės galerijoje „Vilnius ir dailė".Iki pensijos buvo likę treji metai. Ar tada jos namuose atsirado dar daugiau paveikslų? „Ne. Paveikslai mūsų namuose atsirado labai seniai. Kai kurie - prieš 30-40 metų. Vienu metu nepirkau nieko kito, tik paveikslus. Ant sienų sukabinti mano kailiniai, suknelės, karoliai", - į meno kūrinius mosteli Gražina.

1996-aisiais buvęs Vilniaus televizijos vadovas Vytautas Kvietkauskas ją buvo sugrąžinęs į televiziją, kur moteris sukūrė 17 laidų ciklą „Popietė su Gražina Bigelyte".„Dariau, ką norėjau ir laida man sekėsi. Kvietė dar vienam sezonui, bet iš visur reikia išeiti laiku. Be to, buvau po sunkios ligos, tad žiūrovams atsisveikindama pasakiau, kad išeinu atostogų. Jau užteko. Man buvo 58-eri".

G.Bigelytė džiaugiasi pasikeitusiu gyvenimu - nebereikia iki išnaktų budėti televizijoje, o rytą keltis pusę šešių ir važiuoti į ryto programą. Ką veikia? Klausosi radijo, žiūri žinias, „Panoramą". „Anksčiau labai mėgau krepšinį, bet kai nėra mano Arvydėlio (Sabonio. - Red.), nebe taip dažnai", - prisipažįsta Gražina.

Vis dėlto nuo televizijos nenutolo. Rašo eilėraščius, dienoraštį, atsiminimus apie televiziją ir savo gyvenimą. Tai - jos žvilgsnis į šias dienas - žaismingas, moteriškas, vietomis net sarkastiškas. Galėtų atsiminimus išleisti atskira knyga.„Žinau, kad išleista ji taptų bestseleriu. Bet kodėl turėčiau daryti rašytojos karjerą?" - svarsto Gražina.