SKAUDŽIAUSI 2011-jųjų atsisveikinimai

KAIP IR VISADA, metams baigiantis pažvelgiame atgal. Ir pirmiausiai prisimename skaudžias netektis. Štai jos, palietusios mus visus....

Skirmantas Valiulis. Sausio pabaigoje Lietuva neteko filologo, fotografijos, televizijos ir kino kritiko, menotyrininko Skirmanto Valiulio. 72 metų vyras mirė savo namuose Vilniuje.

S.Valiulis buvo įvairių organizacijų – Lietuvos žurnalistų sąjungos, Lietuvos fotomenininkų sąjungos valdybos, Lietuvos kinematografininkų sąjungos, Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komiteto, Kultūros ministerijos Kino ir fotografijos ekspertų komisijų, Kultūros ir meno tarybos – narys. Jis taip pat buvo įvairaus pobūdžio publikacijų kino, fotografijos ir TV klausimais Lietuvos laikraščiuose ir žurnaluose autorius. S.Valiulis yra nusifilmavęs keliuose kino filmuose. Ne kartą kalbėjęs norįs Lietuvoje įkurti erotikos muziejų, turėjęs kitų netradicinių idėjų.

BFL/Sauliaus Žiūros nuotr./Skirmantas Valiulis

Justinas Marcinkevičius. Metų pradžioje Lietuva neteko iškilaus visuomenės veikėjo ir tautos simbolio J.Marcinkevičiaus. Didis poetas ir dramaturgas mirė eidamas 81-uosius metus. Sunkią traumą patyręs J.Marcinkevičius kurį laiką buvo gydomas ligoninėje, jam atlikta kaklo slankstelio operacija, tačiau jis nebepasveiko.

Savo kūryboje poetas gynė tautos kultūrinę savimonę, į lietuvių literatūrą grąžino humanistinę žmogaus idėją. J.Marcinkevičiaus poezijoje nagrinėjamas tautos ir jos likimo klausimas, vaizdingai nupiešiamas šalies gamtos grožis. Poeto kūryba pasižymi metaforomis, užuominomis ir nutylėjimais.

Simboliška buvo ir J.Marcinkevičiaus mirtis – jis mirė Vasario 16-ąją, Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Poeto bičiulis rašytojas Vytautas Bubnys žurnalistams pasakojo, kad paskutinę gyvenimo valandą J.Marcinkevičius paklausė žmonos, ar jau Vasario 16-oji, ir užgeso.

Šarūno Mažeikos/BFL nuotr./Justinas Marcinkevičius Rūta Staliliūnaitė. Gegužės mėnesį Lietuva atsisveikino su ilgamete Kauno valstybinio dramos teatro aktore, Nacionalinės premijos laureate Rūta Staliliūnaitė. 73-ejų aktorė mirė po ilgos kovos su vėžiu. R.Staliliūnaitė vadinta viena iš didžiausių šalies aktorių, teatro simboliu ir aukštojo teatrinio meno etalonu. 1938 metų sausį Šiauliuose gimusi R.Staliliūnaitė Kauno valstybiniame dramos teatre dirbo 1963–1993 metais, kur sukūrė daug pagrindinių, ryškių vaidmenų. 2008 metais aktorė tapo Nacionalinės premijos laureate. Šiemet aktorė Auksinių scenos kryžių apdovanojimuose gavo Padėkos premiją už kūrybos indėlį į teatro meną. Romualdo Rakausko nuotr./Rūta Staliliūnaitė. „Atpildo diena“, 1975 m. Kęstutis Čilinskas. Gegužę sunki liga pasiglemžė advokato, žmogaus teisių gynėjo, valstybės ir visuomenės veikėjo Kęstučio Čilinsko gyvybę. K.Čilinskas aktyviai prisidėjo prie Lietuvos teisėkūros, buvo vienas iš teisinės bazės kūrėjų ir nuolatinis teisinės sitemos kritikas, siekiantis efektyvesnio sistemos veikimo. Buvo dirbęs Seime, Vyriausybėje, Seimo Žmogaus teisių gynimo komitete, jam teko ragauti ir universiteto dėstytojo duonos. Ypatingą dėmesį K.Čilinskas visada skyrė žmogaus teisių gynybai. Praeitų metų pabaigoje K.Čilinsko apdovanojimų sąrašą papildė Žmogaus teisių stebėjimo instituto skiriamas Žmogaus teisių šauklio apdovanojimas. Paskutinius dvejetą metų K.Čilinskas dėjo visas pastangas, kad imtų augti aktyvi pilietinė visuomenė, suprantanti savo atsakomybę kuriant demokratinę teisinę valstybę, savąją ir savo vaikų ateitį. Tomo Urbelionio/BFL nuotr./K.Čilinskas Valdemaras Kukulas. Eidamas 53-iuosius gyvenimo metus rugpjūtį mirė poetas, literatūros kritikas Valdemaras Kukulas. Prieš mirtį menininkas buvo silpnos sveikatos. V.Kukulas gimė 1959 metais Noriūnuose, Kupiškio rajone. 1982 metais jis Vilniaus universitete baigė žurnalistiką. Poetas dirbo „Komjaunimo tiesos“, „Nemuno“, „Pergalės“ redakcijose. Nepriklausomybės metais menininkas buvo „Respublikos“ žurnalistas, aktyviai bendradarbiavo „Naujojoje Romuvoje“, Žinių radijuje, savaitraštyje „Nemunas“, rašė apžvalginius straipsnius naujienų portalui delfi.lt. Jis išleido šešis poezijos rinkinius, eilėraščių vaikams bei eseistikos knygas. 2000 metais menininkui buvo skirta Lietuvos rašytojų sąjungos premija už poezijos rinkinį „Aštuoni gėli vakarai“. 2007 metais V.Kukulas tapo penktuoju A.Miškinio literatūrinės premijos laureatu už aukštaitiškos dvasios puoselėjimą poezijoje. Tais pačiais metais buvo apdovanotas Kultūros ministerijos metų premija už nuopelnus kultūrai. 2009 metais jo eilėraščių rinktinė „Mūsų šitie dangūs“ buvo apdovanota Jotvingių premija. Gino Dabašinsko/ BFL nuotr./Valdemaras Kukulas Bronislovas Lubys. Spalį atsisveikinome su Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo akto signataru, ekspremjeru, Lietuvos pramonininkų konfederacijos vadovu, verslininku Bronislovu Lubiu. Vienas iš įtakingiausių ir stambiausių šalies verslininkų mirė Druskininkuose sustojus širdžiai. 73-ejų B.Lubys kelerius metus buvo reitinguojamas kaip turtingiausias Lietuvos žmogus. Pernai reitingo lentelėje jis užėmė ketvirtą vietą. Jo turtas siekė 1,2 mlrd. litų. B.Lubys buvo Nepriklausomybės Akto signataras, 1991–1992 metais ėjo vicepremjero pareigas. Iki 1993 metų vadovavo Vyriausybei. Dar po metų pradėjo vadovauti bendrovei „Achema“, nuo pat įkūrimo 18 metų buvo Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas, nuo 1999 metų ėjo KLASCO prezidento, valdybos pirmininko pareigas. Buvo Jonavos miesto tarybos narys, daug prisidėjęs prie miesto tobulėjimo, rėmė vietos kultūrą. B.Lubys buvo kelių dešimčių išradimų autorius, apdovanotas II laipsnio Gedimino ordinu, Estijos II laipsnio Baltosios žvaigždės ordinu, Belgijos Karūnos didžiojo karininko ordinu, buvo kelių universitetų garbės daktaras. Seimo archyvo nuotr./Bronislovas Lubys Jonas Kubilius. Eidamas 91-uosius metus spalį mirė buvęs ilgametis Vilniaus universiteto (VU) rektorius profesorius Jonas Kubilius. Nuo 1958 m. iki pat 1991 metų jis vadovavo VU. J.Kubilius – ilgiausiai pareigas ėjęs VU rektorius. Jurbarko rajone gimęs matematikas ilgiausiai – net 33 metus, nuo 1958 iki 1991 m. – ėjo VU rektoriaus pareigas. Jis tapo ir jauniausiu rektoriumi universiteto istorijoje – juo tapo būdamas vos 37-erių. Profesorius, habilituotas mokslų daktaras buvo Lietuvos mokslų akademijos narys, Greifsvaldo, Prahos, Latvijos, Zalcburgo universitetų garbės daktaras, Santarvės fondo laureatas, Lietuvos matematikų draugijos prezidentas. 1992–1996 m. buvo išrinktas į Seimą. Profesorius yra du kartus tapęs Lietuvos valstybinės premijos laureatu, apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu. J.Kubilius specializavosi tikimybių teorijos ir matematinės statistikos, aritmetinių funkcijų reikšmių pasiskirstymo, analizinės ir tikimybinės skaičių teorijos srityse. Tyrinėjo matematikos istoriją Lietuvoje. J. Kubilius parašė veikalus „Tikimybių metodika skaičių teorijoje“, „A. Baranauskas ir matematika“, 4 uždavinynus, 2 vadovėlius, apie 100 mokslinių straipsnių, kelis šimtus publicistinių straipsnių. BFL/ Tomo Lukšio nuotr./Jonas Kubilius Jūratė Paulėkaitė. Lapkritį skaudi žinia pasiekė garsios Lietuvos scenografės Jūratės Paulėkaitės artimuosius ir šalies teatro gerbėjus – įvairiais apdovanojimais ne tik savo, bet ir svečiose šalyse įvertinta menininkė pasitraukė iš gyvenimo. 49-erių metų Lietuvos nacionalinio dramos teatro generalinio direktoriaus Martyno Budraičio žmona ir garsaus aktoriaus bei diplomato Juozo Budraičio marti J.Paulėkaitė sukūrė scenografiją daugiau nei 50-čiai spektaklių ir už savo talentą pelnė daugybę apdovanojimų. Sulaukusi vos 25-erių, menininkė 1987 metais buvo įvertinta Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos premija už scenografiją Sauliaus Šaltenio pjesei „Duokiškis“. 1994 metais J.Paulėkaitė gavo „Kristoforo prizą“ už darbą Jono Vaitkaus režisuotame spektaklyje „Persona“. 2003-aisiais scenografei buvo įteiktas „Auksinis scenos kryžius“ už scenografiją Oskaro Koršunovo spektakliui „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“. 2004 metais jauna kūrėja pelnė Nacionalinę kultūros ir meno premiją už „įspūdingą, teatro meno autoritetą keliančią moderniųjų spektaklių scenografiją“. Prieš penkerius metus J.Paulėkaitės apdovanojimų sąrašą papildė Norvegijoje pelnytas „Hedda Award“ apdovanojimas už scenografiją spektakliui „Kelionė į Damaską“. BFL/Kęstučio Vanago nuotr./Jūratė Paulėkaitė Vida Savičiūnaitė. Eidama 56-uosius metus po sunkios ligos lapkritį  mirė  žinoma teatrologė, žurnalistė, informacinio kultūros  portalo kamane.lt įkūrėja ir vyriausoji  redaktorė Vida Savičiūnaitė. Jos kūrybinėje biografijoje reikšmingiausi darbai nuveikti dirbant Kauno lėlių teatro Literatūros skyriaus vedėja, Kauno Valstybinio akademinio dramos teatro Literatūros skyriaus vedėja, 1993 m. – dienraščio „Kauno laikas“ žurnaliste, 1994-2008 m. – dienraščio „Lietuvos rytas“ žurnaliste. O dar kiek sumanymų ir troškimų liko neįgyvendinta... Edita Bakutytė. Šį pavasarį sulaukusi vos 30- ties, po ilgos ir sunkios kovos su vėžiu mirė buvusi „Lietuvos ryto” televizijos „Žinių” vedėja.  Baigusi filologijos studijas, Edita šešerius metus dirbo  žurnaliste ir žinių vedėja. Prieš tai ji buvo regioninės televizijos laidų vedėja, dirbo 5TV kanalo Kaune naujienų tarnyboje. Sužinojusi apie sunkią ligą, pastaruosius metus Edita praleido su artimaisiais. Liga nesutrukdė baigti tarptautinio verslo studijų.

Sveikinimai,mielieji....

Legendinis Kauno teatro foto archyvas sugrįžo

Kauno valstybinio dramos teatro 91-erių metų sukakties proga vieną vertingiausių visoje teatro istorijoje dovanų padovanojo Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius. Teatrui perduotas tik atsitiktinumo dėka fotografų išsaugotas ilgamečio šio teatro fotografo Augustino Pajarsko fotografijos archyvas.

Rūta Staliliūnaitė -  „Barbora Radvilaitė“/Augustino Pajarsko fotografija

Didžiosios teatro salės fojė atidaryta teatro „aukso amžiaus“ nuotraukų paroda, kuriai A.Pajarsko nuotraukų atspaudus paskolino Kauno apskrities viešoji biblioteka.

Gruodžio 20-ąją naujojoje Rūtos salėje vykusiame šventiniame teatro gimtadienio renginyje Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius, atstovaujamas pirmininko Gintaro Česonio ir ilgus dešimtmečius šiai sąjungai vadovavusio Aleksandro Macijausko, neatlyginamai teatro globai perdavė A.Pajarsko fotografijos archyvus.

Tai viena vertingiausių dovanų, kokią yra gavęs teatras. A.Pajarsko archyve sukauptos Kauno valstybinio dramos teatro „aukso amžiaus“ akimirkos su visais tų šviesių akimirkų kūrėjais – Kauno scenoje vaidinusiais ar režisavusiais nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio.

Nuotraukose A.Pajarskas įamžino režisierių Jono Jurašo, Lidijos Kutuzovos, Eimunto Nekrošiaus, Jono Vaitkaus ir kitų darbus, garsiausius XX amžiaus septintojo ir aštuntojo dešimtmečio Dramos teatro spektaklius: „Baltaragio malūnas“, „Dvikova“, „Mamutų medžioklė“, „Kas tu?“, „Grasos namai“, „Biografija: vaidinimas“, „Karalius Ūbas“, „Motinos laukas“, „Nora“, „Svajonių piligrimas“, „Merė Popins“, „Duokiškio baladės“, „Unija“, „Šarūnas“, „Kaligula“, „Kingas“, „Statytojas Solnesas“ ir daugelį kitų.

Teatro metraštininkas

A.Pajarskas – jau seniai pripažintas Lietuvos teatro metraštininku. Savo nuotraukose jis užfiksavo ištisą Kauno dramos teatro epochą, kuri visam Lietuvos teatrui ir apskritai lietuvių kultūrai reikšminga tiek istoriškai, tiek menine prasme.

Praėjusio amžiaus 7 ir 8 dešimtmečiai Kauno dramos teatre simbolizuoja visos lietuvių tautos kovą už laisvę, pasipriešinimą okupacijai, disidentinę veiklą. Meninių formų ieškojimo kelyje šie dešimtmečiai lėmė esminius pokyčius viso Lietuvos teatro istorijoje – tuo metu susiformavo metaforinis, vizualusis lietuviškojo teatro charakteris, iki šiol maitinantis naujas režisierių ir aktorių kartas, tapęs vizitine Lietuvos teatro kortele.

Dėl cenzūros, draudimo laikyti neleistiną medžiagą dokumentinių nuotraukų likimas galėjo būti dar skaudesnis, nei atrodo dabar. Tačiau tai, kad pavyko jas išsaugoti, suteiks galimybę ateinančioms kartos išvysti tai, ko negalėjo matyti jų tėvai ir seneliai.

„Barboros Radvilaitės“ generalinė repeticija

Vienos vertingiausių nuotraukų A.Pajarsko archyve – tai Juozo Grušo dramos „Barbora Radvilaitė“ generalinės repeticijos nuotraukos. Po šios repeticijos spektaklis cenzūros buvo iškupiūruotas, jame neleista rodyti Aušros Vartų Marijos paveikslo kopijos.

A.Pajarsko nuotraukose šis spektaklis – toks, koks buvo sumanytas režisieriaus Jono Jurašo ir įgyvendintas visos kūrybinės grupės. Tokį jį matė tik saujelė teatralų ir cenzūra. Žiūrovai iki šiol apie tai žino tik legendą. Šie unikalūs kadrai – tikrosios Lietuvos teatro istorijos dokumentai.

Išsaugotas dėka atsitiktinumo

A.Pajarsko 1966–1979 m. foto negatyvų archyvas buvo išsaugotas tik atsitiktinumo dėka. 2005 m.  jį šiukšlių konteineryje pastebėjo ir Fotomenininkų sąjungos Kauno skyriui perdavė fotografas Juozas Karazinas. Tais metais buvusio Kauno fotomenininkų sąjungos pirmininko Aleksandro Macijausko iniciatyva surengta A.Pajarsko fotografijų paroda „Menininkai šiukšlynuose“.

Rekonstruojant teatro pastatą, vienoje iš patalpų, „užbarikaduotos“ spintomis prieš porą metų atrastos keturios dėžės A.Pajarsko spalvotų skaidrių archyvo. Jame atrasti unikalūs spalvoti kadrai iš tos pačios legendinės „Barboros Radvilaitės“ – vieninteliai spalvoti šio spektaklio dokumentai. Dalis jų jau pateko į teatro jubiliejinę 90-mečiui skirtą knygą.

Atrastų negatyvų problema, virtusi konceptualia parodų idėja, šiuo atveju nėra unikali nei Lietuvoje, nei užsienyje. Viena iš tikriausiai unikaliausių šiųmetiniame tarptautiniame fotomeno festivalyje Prancūzijoje, Arlio mieste („Les Rencontres d'Arles 2011“) pristatytų fotografijų parodų – „The Mexican Suitcase“ („Meksikietiškas lagaminėlis“), kaip tik ir priminė atkurtos, rekonstruotos praeities svarbą, ne tik iš istorinės atminties, bet ir iš menininės-kūrybinės perspektyvos. Roberto Kapos (Robert Capa), Deivido Seimūro (Chim/ David Seymour) ir Gerdos Taro (Gerda Taro) negatyvai, kuriuose iliustruojamas 1936 metais Ispaniją sukrėtęs pilietinis karas, ilgus dešimtmečius iki 2007 metų „klaidžioję“ mažose dėžutėse, iš vienišų kadrų parodoje susijungė į vientisą pasakojimą. Civilių portretai, šiurpios karo akimirkos atspindi ne tik tuo metu tvyrojusį chaosą, tačiau ir itin jautrų fizinį bei emocinį fotografų santykį su aplinka.

Dingusios fotografijos atradimas

Panašius pojūčius sukelia ir pastarąją savaitę Kauno fotografijos galerijoje eksponuojama šiauliečio fotomenininko Algirdo Musneckio atrastų negatyvų paroda „Atkurta atmintis / Recovered Memory“.

Kelis dešimtmečius kolekcionavęs pamestus fotoaparatus („muilines“), A.Musneckis neretai jų viduje užtikdavo kažkam priklausančių kadrų. Šie negatyvai ir tapo fotografiniu niekam ir tuo pačiu daugeliui priklausančių istorijų pasakojimu. Taigi, fotografijos parodų istorijoje pastaruoju metu pastebima nauja kryptis – dingusios fotografijos atradimas, sužadinantis iš naujo apmąstyti fotografijos paskirtį ir jos įtaką mūsų pačių istorijos suvokimui.

Įrengs muziejų

Tikroji Lietuvos kultūros istorija dar tik pradeda susigrąžinti savo tikrąjį veidą. Pagaliau iš naujo pradedame surinkti savo pačių istoriją, slėptą nuo okupacinio režimo palėpėse, po storu aliejinių dažų sluoksniu, užklijuotą kartotinėse dėžėse – iki šiol saugojamą nuo viešumos.

Tik praėjus 30-iai metų po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Kauno valstybinio dramos teatro pastatas buvo pripažintas kultūros vertybe ir tapo saugomas kaip kultūrinio paveldo objektas. Jį rekonstravus ir į pagrindinį pastatą sugrąžinus teatro archyvą, teatras svajoja įrengti savo muziejų, kurio nuolatinė ekspozicija ne tiek saugotų, kiek viešintų tai, kas šiame teatre vyko jau beveik 100 metų. A.Pajarsko palikimas – viena vertingiausių šios istorijos archyvo dalių.

Išėjo Editukas...

Visada skaudu atsisveikinti su sau artimu žmogumi, kuris kažkuriuo metu buvo šalia. Juo labiau, kad išeina toks jaunas, šviesus žmogus. Kartu teko dirbti kelerius metus tuometiniame 5 kanale. Inteligentiškas, netriukšmingas, disciplinuotas, pareigingas, šiltas žmogutis.  Nebėra Edituko... Jos liga buvo nenugalima...
Ilsėkis ramybėje, mieloji!!!

Papildyta lrytas.lt:

Gyvenimas be chemijos, arba valome namus:)

Šiuolaikinių valymo priemonių sudėtyje yra medžiagų, kenksmingų sveikatai. Bet visuomet galime rinktis – alternatyva yra!Veiksmingai kovodami su nešvarumais, valikliai su chemikalais gali paskatinti atsirasti įvairius dermatologinius susirgimus bei alergijų rūšis. Be to, vis daugiau žmonių šiuolaikines valymo priemones sėkmingai pakeičia paprastais produktais, kurių lengva rasti namuose.



Actas

Neskiestas actas veiksmingai kovoja su senomis dėmėmis. Jį galima naudoti ant keraminių, metalinių ir bet kokių kitų paviršių, išskyrus marmurą. Keletas arbatinių šaukštelių acto, užpiltų ant audinio skiautės, padės jums išvalyti vonią nuo rūdžių ir kitų nešvarumų.
Jei norite išvalyti dėmę iš jautresnio paviršiaus, actą pirmiausia reikia atskiesti vandeniu. Actą galima naudoti ir valant langus. Mūsų protėviai naudojo baltą actą, jei norėdavo, kad jų veidrodžiai, stiklai ir langai būtų nepriekaištingai švarūs.



ĮSIDĖMĖTI. Baltasis actas tinka naudoti visiems neblunkantiems audiniams, bet ne medvilnei ir linui.





Druska

Nuo senų laikų druską naudodavo, kai norėdavo pašalinti purvą nuo varinių daiktų. Ypač veiksminga yra druską maišyti su actu: taip šis derinys geba nuo koklių, kriauklių ir dušo užuolaidų pašalinti netgi grybelį ir pelėsius. O jei į druską išspaustumėte pusės citrinos sulčių ir gautu mišiniu patrintumėte purviną paviršių, poveikis bus kur kas geresnis nei naudojant šiuolaikines valymo priemones.



ĮSIDĖMĖTI. Druska gali subraižyti kai kurios metalus ir plastmasę. Nepadeda išlaikyti dažytų audinių spalvos skalbiant.



Valgomoji soda

Sodą galima naudoti ne tik tvarkant patalpas, bet ir avalynės, drabužių, kilimų bei minkštų baldų priežiūrai. Ji puikiai susitvarko su sunkiai išvalomomis vyno, rūdžių ir lūpdažių dėmėmis, esančiomis ant bet kokio audinio paviršiaus. Užtenka įlašinti į sodą keletą vandens lašų ir užtepti šią tirštą pastą ant paviršiaus - po keleto minučių neliks jokių dėmės pėdsakų. Tvarkant vonią ir virtuvę, taip pat galima naudoti sodos ir vandens mišinį.



ĮSIDĖMĖTI. Tinka kaip švelni valymo priemonė, nes gerokai mažiau nei cheminiai valikliai braižo paviršių. Sugeria kvapus, todėl sodos tirpalą patariama naudoti valant šaldytuve. Tinka nitratams iš daržovių ir vaisių valyti: daržo ar sodo gėrybes 15-20 min. pamerkti į chemikalus tirpinantį koncentruotos sodos tirpalą (1 l vandens : 1 sauja sodos). Po to gerai nuplauti.



Citrinų sultys

Jos puikiai tirpdo nešvarumus, todėl vonią ar kriauklę išvalysite nesunkiai. Citrinų sultys suteiks ypatingą spindesį metaliniams daiktams, taip pat veiksmingai pašalins pasenusias dėmes ant indų.
Perpjaukite citriną per pusę ir patrinkite purvinus indus arba virtuvės baldų paviršius - dėmės išnyks. Citrinos skiltele galima patrinti daiktus, padengtus storu dulkių sluoksniu - jie taps „naujutėliais". Be to, po tokio tvarkymosi namuose liks malonus aromatas.



ĮSIDĖMĖTI. Citrinos rūgštis gali pašalinti šviežias geležies rūdžių dėmes, bet netinka valyti įsisenėjusias dėmes.





Alkoholis

Tirpdo riebalus ir gali būti naudojamas kaip dėmių išėmimo priemonė iš kai kurių audinių (ne iš acetatinio ar dirbtinio šilko; sudėtyje yra cukraus, tad gali likti dėmių).



Amoniakas

Jis yra stiprus riebalus tirpdantis skystis. Niekad nenaudoti uždaroje patalpoje, nes jo garai nuodingi. Atskiestas vandeniu gerai valo stiklą ar veidrodžius.



Kaip dar galima buityje išsiversti be chemikalų?



Augalai. Muilo ir vandens mišinį užpurkšti ant lapų, paskui nuskalauti.



Orkaitė. Ištrinti tirštu sodos ir vandens mišiniu ir palikti kelioms valandoms. Jei prikepę riebalai iškart nenusivalo, užbarstyti sodos ir ,užlašinus kelis lašelius acto (apie 2 min. putoja), nuplauti vandeniu.



Kanalizacija. Unitazui užteks šepečio ir sodos, o vamzdžiams reikės stipresnės priemonės (ne rečiau kaip kartą per savaitę): 0,5 kibiro verdančio vandens, 1/4 puodelio sodos ir 1/4 puodelio acto mišinio. Norint panaikinti nemalonius kvapus, suberti stiklinę sodos, po to lėtai supilti tiek pat acto.



Veidrodžiai ir langai. Juos valyti acto, druskos ir vandens mišiniu arba tik karšto vandens ir acto mišiniu (santykis 1:1; prieš tai nuvalius sausu skudurėliu dulkes ir purvą).



Kriauklė ir vonia. Geriausias yra toks derinys: paviršių nuvalyti acte išmirkyta kempinėle, tada pabarstyti valgomąja soda ir gerai nušveisti drėgna šluoste.



Kilimai ir baldų apmušalai. Ant kilimo užbarstyti su gazuotu vandeniu sumaišytą sodą ir išsiurbti dulkių siurbliu.



Grindys ir baldai. Jei norite, kad jie blizgėtų, vašką paruoškite iš 1 dalies citrinų sulčių ir 2 dalių alyvuogių arba augalinio aliejaus (prieš naudojimą gerai suplakti).



Metalas. Valiklius pasiruošite iš 3/4 stiklinės acto ir 1 šaukšto druskos; žalvariui ir variui - citrina ir druska arba citrina ir soda; chromui - obuolių actas; sidabrui - kalcio karbonato (milteliai, parduodami vaistinėse) ir alyvuogių aliejaus pasta - užtepus leisti nudžiūti, tada nublizginti su minkšta balta medžiaga.



Kalkės. Į virdulį lygiomis dalimis įpilti acto ir vandens, užvirinti ir palikti atvėsti. Tada viską išpilti, įpilti šviežio vandens, užvirinti, vėl išpilti ir tik tada naudotis.

Nauja laida. SUSITIKIMAI

Po ilgesnės pertraukos - vėl kiek naujienų. Šįkart apie naują mano TV projektą.
http://www.init.lt/main.php/id/8652/lang/1

Išmokite šį eilėraštį ir, kai Jums bus labai sunku, kartokite jį. Kartokite ir įsiklausykite į žodžius.

Jei




Jei likt ramus gali, kada aplinkui

Visi pakrikę blaškosi aklai

Ir kaltinti tave už tai įninka,

O tu tik sau dėl to susimąstai;



Jei kantrumu gali apsiginkluoti

Ir šmeižiamas nesinaudot melu,

Pats neapykantai nepasiduoti

Ir nesidėt išminčiumi giliu;



Jei tu gali svajot, bet išmintingai,

Mąstyt, bet nelaikyt stabais minčių,

Būt Nesėkmei ir Sėkmei abejingas,

Jas vertinti mastu tokiu pačiu;



Jei tu gali ištvert, kai tavo tiesą

Kiti iškraipo, ruošdami klastas;

Jei tu gali, sugriovus rūmą šviesų,

Pavargęs vėl iš naujo kraut plytas;



Jei tu gali prarast įgytą turtą,

Patrauktas rizikos vilčių didžių,

Po to iš nieko viską vėlei kurti

Ir niekam nesiskųsti nė žodžiu;



Jei tu gali priversti širdį, protą

Tarnauti tau, kai visko netekai,

Ir, tapęs skurdžiumi, toliau kovoti,

Vien valiai liepiant: „Triūski atkakliai!“



Jei tu gali tarp sukčių doras likti,

Būt su karaliais toks, kaip ir minioj,

Pasiekti, kad pelnytai gerbt sutiktų

Tave ir priešai, ir draugai kovoj;



Jei tu gali teikt triūso vaisių gausiai,

Sau tart: „Vertai šį mirksnį gyvenau!“

Tada turtinga Žemė tau priklauso,

Ir būsi tikras tu ŽMOGUS, sūnau!



Radjardas Kiplingas


/ vertė Juozas Subatavičius /







Originalus tekstas:



If



If you can keep your head when all about you

Are losing theirs and blaming it on you;

If you can trust yourself when all men doubt you,

But make allowance for their doubting too:

If you can wait and not be tired by waiting,

Or, being lied about, don't deal in lies,

Or being hated don't give way to hating,

And yet don't look too good, nor talk too wise;



If you can dream---and not make dreams your master;

If you can think---and not make thoughts your aim,

If you can meet with Triumph and Disaster

And treat those two impostors just the same:.

If you can bear to hear the truth you've spoken

Twisted by knaves to make a trap for fools,

Or watch the things you gave your life to, broken,

And stoop and build'em up with worn-out tools;



If you can make one heap of all your winnings

And risk it on one turn of pitch-and-toss,

And lose, and start again at your beginnings,

And never breathe a word about your loss:

If you can force your heart and nerve and sinew

To serve your turn long after they are gone,

And so hold on when there is nothing in you

Except the Will which says to them: "Hold on!"



If you can talk with crowds and keep your virtue,

Or walk with Kings---nor lose the common touch,

If neither foes nor loving friends can hurt you,

If all men count with you, but none too much:

If you can fill the unforgiving minute

With sixty seconds' worth of distance run,

Yours is the Earth and everything that's in it,

And---which is more---you'll be a Man, my son!



Rudyard Kipling

Ir vėl

Šiandien keista diena.
Ne todėl, kad rytoj Valstybės šventė, ne todėl, kad lyja, ne todėl, kad...
Išvardinčiau dar krūvą kitų priežaščių, bet ne tai svarbu.
Šiandien, liepos 5 dieną po ilgos pertraukos (šiek tiek daugiau nei 20 mėnesių) vėl grįžau į tiesioginį radijo eterį. Ir vėl ExtraFM, tiesa,  kitoje vietoje ir studija kita ir... laida kita. 3 kartus per savaitę laida "Agroverslas". Iššūkis, ar ne?:) Ir puiku. Labai ilgėjausi radijo. Tiesa, sunku buvo grįžti. Praradau laisvumą ir kai kuriuos gebėjimus, neabejoju - jie grįš, bet pirma laida daug įtampos suteikė. Reikėjo labai susikaupti, todėl nebuvo eteryje  laisvumo. Bet svarbiausia - aš grįžau į eterį:)

Apie Loretą Jankauskaitę, arba "radijo kiškulis"

Keistas jausmas... Kažkaip į akiratį sugrįžta žmonės, kuriuos kažkada labai mylėjai ir gerbei, na o paskui kažkaip jie nutolo. Santykiai nutrūko, o kasdienybė net ir labai mielas personas pamažėle ištrynė iš kasdienės atminties. Ir štai atsiverti žurnalą ir vėl viskas atgyja:)
Šįkart apie mano puikią ir jaukią radijo kolegę Loretą Jankauskaitę. Kai pradėjau savo karjerą tuomečiame TVR komitete - ji buvo vienas man artimiausių ir palankiausiai nusiteikusių žmonių. Ir tiesiog pirmoji mano partnerė tiesioginiame eteryje!!! Taigi, paskaitykim kartu apie "radijo kiškulį" - kaip ją tuomet vadinome:). Straipsnis iš "Šeimininkės":

----------------------------
Jai patinka, kai aplinkui verda gyvenimas. „Man per vieną dieną nutinka tiek visko, kiek kitam per mėnesį“, – kvatoja Loreta Jankauskaitė, Lietuvos nacionalinio radijo laidos „Sveikinimų ratas“ vedėja. Jos gerbėjų klubai kuriasi visoje Lietuvoje, o paštu keliauja dovanos: nuo mielų rankdarbių iki dešrų ar net puodų. Klausytojai vertina, kad su ja gali nuoširdžiai pasišnekėti. O pokalbis nuo sveikinimų dažnai nuklysta prie kasdienių problemų ir gyvenimo vertybių.




Ne tik cukraus vata
„Nepavargstate?“ – klausiu. Juk laida kasvakar šešias dienas per savaitę, išskyrus sekmadienį. Po valandą. O kai Joninės ar kitos plačiai švenčiamos vardinės išpuola, sveikinimai ir į kelias valandas nesutelpa. Ir taip jau 13 metų, tiek, kiek gyvuoja ši laida.


„Visko būna. Ne tik cukraus vata. Ir pavargstu, ir jaudinuosi. Ne vien teigiamos emocijos plūsta. Skambina ir pikti ar pagiežingi klausytojai, ir ligonių pasitaiko, ypač per kai kurias Mėnulio fazes. Kartais tenka ir iš keblių situacijų suktis“, – sako L. Jankauskaitė.


Nejaugi po 37-erių darbo televizijoje ir radijuje metų dar kausto jaudulys? „Prieš laidą visada jaudinuosi. Mintyse dėliojuosi, ką kalbėsiu, kad ko neužmirščiau, kokią muziką parinksim. Bet kai tik pradedu šnekėti į tiesioginį eterį, visiškai nusiraminu“, – paaiškina laidos vedėja.


Ir tąvakar, kai prieš pat laidą susitikome pasikalbėti, ji nenustygo vietoje. Dar laiškai neperskaityti ir nesudėlioti. O Antaninės, sveikinimų visa šūsnis. Tai į kabinetą prie savo darbo stalo nubėga, tai koridoriuje su popieriais rankose blaškosi, tai paskutines smulkmenas su kolegėmis dėlioja.


Atrodo, visiškas pasimetimas. Bet mikrofonai įsijungia ir radijo studijoje įvyksta stebuklas: nors aplinkui slankiojame mes su fotografu, taikydamiesi nufotografuoti L. Jankauskaitę tiesiog darbo metu, ji, visiškai atsiribojusi nuo aplinkos, maloniai sveikinasi su paskambinusiu klausytoju.


Pasigirsta tas visiems gerai pažįstamas malonus, žemokas balso tembras. Gaila, kad laidos vedėjos niekas, išskyrus kitus radijo darbuotojus, tuo metu nemato, nes kartu vyksta mažytis spektaklis – improvizacija, kur ji kuria pagrindinį vaidmenį. Čia svarbi ir veido mimika, ir žvilgsnis, ir kvėpavimas, ir judesiai, ir laikysena.

„Aš ir jaučiuosi kaip aktorė. Negaliu vesti laidos nesusitvarkiusi plaukų, nepasidažiusi, apsirengusi bet kaip, be auskarų, apyrankių. Juos ir drabužius pasirenku pagal nuotaiką“, – komentuoja radijo senbuvė.



Numeriai vietoje vardų
Tąvakar ji vilkėjo savo pačios megzta dailia suknele ir skraiste. „Birželio pradžioje keletą savaičių atostogavau, tai per jas ir nusimezgiau. Modelį padiktavo spalvų derinys, šįsyk rinkausi mane sužavėjusius vasariškus tonus: žydrą, turkio ir baltą“, – atskleidžia pašnekovė.

Dar ilsėdamasi ji puoselėjo savo daržą (sėdėdama arba gulėdama kaip apkasuose, kad sąnariai neprotestuotų). Ir pirmųjų braškių sulaukė sunokstant. Niekur išvykusi nebuvo, nes atostogavo dar ne iš tikrųjų, tik užsilikusius atostogų galiukus panaudojo.

„Be to, teko išleisti vaikus – numerį pirmą ir numerį trečią – į Italiją. Ir trijų mūsų šunų nėra kam palikti“, – patikslina laidos vedėja. „Čia jūs vaikus taip numeruojate? Tai kiek jų turite?“ – teiraujuosi. „Keturis, vardai ilgi, kol ištarsi, numeriais patogiau“, – nusijuokia L. Jankauskaitė.

Ir tikina visuomet troškusi didelės šeimos. Nuo tada, kai būdama vos dvidešimties pasijuto bestovinti prie mamytės kapo su tuomet dar tik vienuolikos sulaukusiu broliuku. Tėvelis buvo miręs dar anksčiau. Pajuto tokią vienatvę, tokią tuštumą.

„Viduje aš esu senmergė, galėčiau gyventi ir viena. Bet vizija, kaip triukšmingas būrys vaikų, senelių, tėvų susėda prie didelio stalo, buvo stipresnė“, – pasakoja Loreta.
Brolį užaugino kartu su savais vaikais. O ir šių priežiūros našta po dvejų skyrybų gulė ant jos vienos pečių.
Buvo sunku, bet iššūkių neišsigando. Ir į Palangą vaikus nuveždavo, ir kasmet prieš rugsėjį galvosūkį, kaip visus aprūpinti mokykliniais reikmenimis, drabužiais spręsdavo. Kartą vyriausioji sako: mama, visa klasė pagal mainų programą važiuoja į Prancūziją, reikia 800 litų.„Atlėkiau į darbą ir klausiu, kas kiek galite paskolinti? Vienas 20, kitas 50 litų. Iki vakaro surinkau tuos pinigus. Anksčiau visi radijuje gyvenome labai draugiškai, buvo įprasta skolintis ir skolinti, bet sąžiningai grąžinant tą dieną, kai pažadėjai“, – prisimena radijo senbuvė.



Svajonės pildosi pamažu
Dar viena svajonė – apsigyventi savame name, užgimė dar tada, kai su broliuku ir keturiais savo vaikais gyveno nedideliame tėvų paliktame butelyje sostinės Žirmūnų rajone. Virtuvės plotas siekė vos 6 kvadratinius metrus, visi joje vienu metu net netilpdavo.


Ši svajonė užtruko išsipildyti. Buvo ir tarpinė stotelė – kitas, erdvesnis butas Žvėryne, kuriame dabar liko gyventi du jaunesnieji vaikai. Ir pagaliau jau treti metai, kaip įsigytas namas už keliasdešimties kilometrų nuo Vilniaus, kur visi dažnai suvažiuoja.„Pirkome jau pastatytą, bet dar ne visai pabaigtą. Dabar jame gyvename mudvi su vyriausiąja dukra Kotryna ir jos vyru italu. Leidžiu pasireikšti vaikams, kaip jie nori, taip namą įrengiame“, – pasakoja L. Jankauskaitė. Namas kaime, tad kaimynai tik galvas kraipo, matydami, kaip jo fasadas plytelių šukėmis dekoruojamas. Tai Kotrynos idėja, kurią įkvėpė garsaus ispanų architekto A. Gaudi panašiu principu Barselonoje sukurtos mozaikos.„Nuvažiavome mudvi į parduotuvę ir paprašėm plytelių atliekų. Sako, padovanosime, jei paimsite toną. Sutikome. O kaip reikės rankomis iškrauti tokį kiekį nė nepagalvojome“, – juokiasi iš savo moteriško neišmanymo pašnekovė.Taigi, kol kas jaunėlė Patricija Barbora, numeris keturi, šiemet bebaigianti 12 klasių ir ketinanti studijuoti žurnalistiką, su numeris trys arba Dominyku (kompiuterių specialistu) gyvena Vilniuje, nes taip patogiau, arčiau mokykla.


Numeris du, arba Jonas (dirbo reklamos srityje, o dabar planuoja išvykti į užsienį) gyvena atskirai. „Kotryna, numeris vienas, panašiausia į mane ir sudėjimu, ir gabumais, ir netgi balsu, pasekė mano pėdomis – veda laidą radijo stotyje „Lietus“, – pristato paskutiniąją atžalą.



Stengėsi auklėti griežtai
Matyt, ir polinkį į avantiūras vyresnėlė iš mamos paveldėjo. Kaipgi kitaip paaiškinsi judviejų spontanišką kelionę į Italiją prieš kelerius metus? Į ją susiruošė per vieną naktį. Pasiėmė sumuštinių, kavos. Tik kai pervažiavo Lenkijos sieną, abi nustebusios sušuko: „Mes tai padarėme!“


„Nei maršruto, nei žemėlapio. Jokio patyrimo keliaujant savo automobiliu užsienyje. Lenkijoje vos kopūstų lauke naktį nepasiklydome, bet kiek įspūdžių patirta. Ir Italiją sėkmingai pasiekėme“, – prisimena nepakartojamą nuotykį.


Šią vasarą pašnekovė planuoja nukeliauti iki Romos, Milano. Tik jau lėktuvu, nes automobiliu sunkoka, ilgai trunka, o ir sveikata nebe ta, juk net 12 operacijų (sąnario keitimo, kojos) atlaikyta. Jei tik pavyks gauti pigius bilietus rudeniop, kai ne taip karšta.

Vyriausioji dukra mamą iki šiol laiko geriausia drauge. Kiti vaikai – taip pat. Nors ir palaikydama draugiškus santykius, Loreta stengėsi juos auklėti griežtai, tik ne visuomet pavykdavo. Į rimtą bėdą buvo patekęs Dominykas, kai metus nelankė mokyklos, o laiką leido interneto kavinėse.

Išsikapstęs jis pasakė mamai: „Matyt, per mažai mane lupai.“ Diržo paragauti yra tekę ir kitiems, išskyrus jaunėlę. Taip Loretą auklėjo ir jos tėvai. Iki šiol pamena, kaip būdama šešerių išsidažė lūpas ryškia ciklameno spalva ir staipėsi vonioje prieš veidrodį... traukdama cigaretę.

„Tada pirmą kartą užsirūkiau, buvau po skalbimo mašina pasislėpusi nuorūkų (abu tėvai rūkė). Kaip reikiant lupti gavau. Išsigandusi suvaidinau, kad miriau. Tėvukas mamai ir sako, nejaugi iš tikrųjų be sąmonės? Paskui už gerą aktorystę dar smarkiau gavau“, – juokiasi prisiminusi.


„Kalba Vilnius. Čia Roma“, – repetuodavo Loreta jau gal nuo kokios septintos klasės. Po to, kai klasės draugės mama radijo diktorė Undinė Nasvytytė išgirdusi ją mokyklos scenoje išraiškingai deklamuojant eiles tarė: „Auga mano pamaina.“



Aktorės karjerą pralošė
Mergina nusprendė studijuoti aktorinį meistriškumą, manė, kad tai pravers dirbant diktore: išmoks kvėpuoti, judėti, kitų svarbių dalykų. Metus lankė parengiamuosius kursus pas tuometės konservatorijos dėstytoją Ireną Vaišytę, ši pranašavo jai komedijos aktorės karjerą.


Bet iš tos laimės visą vasarą sode su kaimynais kortomis lošė, užuot stojamiesiems rengusis. Neįstojusi pasirinko pedagoginį universitetą, lietuvių kalbos studijas. Kaip tik buvo paskelbtas televizijos diktorių konkursas. Iš 200 kandidatų atrinko tik dvi – Loretą Jankauskaitę ir Ireną Žitkutę.


„Tikros jachtos, figūringos abi buvome. O dar mano blakstienos ilgos, riestos, tai ir priėmė“, – aiškina pašnekovė. Praktiką Loreta atliko televizijoje, bet jai nepatiko. Labiausiai – grimavimas. Išdažo ir visą dieną turi vaikščioti, net namo eiti. O dar ta kiškio koja... Brr... Kokia dar koja?


„Ją tais laikais naudodavo paskutiniams grimo brūkštelėjimams, pudrai užtepti. Neplaudavo, visiems tą pačią. Kas dar gali būti baisiau?“ – komentuoja. Todėl ir pasirinko radiją. Diktore čia dirbo 24 metus. Ir jokios karjeros nesinorėjo daryti. Be to, auginant vaikus buvo palankus darbo grafikas. Galėjo dirbti vakarais, naktimis, o dieną šeima ir namais rūpintis. Atostogos ilgos. Griebdavosi ir papildomų darbų, už kuriuos mokėjo honorarus, nes teko vienai vaikus išlaikyti. Pradėjo vesti laidą „Šeimos rytas“. Patirties tikrai netrūko, tad sekėsi išties neblogai.

„Sveikinimų ratas“ išaugo iš kitos populiarios radijo laidos „Linkime pasveikti“, kurioje Loreta talkindavo kolegoms panaikinus diktorių etatus radijuje ir jų funkciją perdavus laidų vedėjams bei žurnalistams.

Pasirodė, kad žmonės nori sveikinti ne tik ligonius, linkėdami pasveikti, bet ir ko nors gražaus, šilto palinkėti draugams, artimiesiems, kaimynams kitomis progomis. Ne mažiau svarbi ir galimybė pabendrauti, nuoširdžiai pasišnekėti, būti išgirstam, paskambinus į tiesioginį eterį.



Sprukdavo pro kitą išėjimą
Keli tūkstančiai žmonių, nuolatinių „Sveikinimo rato“ klausytojų, ją laiko beveik savo šeimos nare. „Turiu pažįstamų gydytojų, kurie užsukę į ligonių namus ne kartą matė garbingoje vietoje kabančius mano portretus, išplėštus iš žurnalų“, – pasakoja laidos vedėja.


Kartais ji sulaukia kolegų ir vadovų kritikos, kad per daug arti prisileidžia klausytojus. Susidraugauja, pažįsta balsus, prisimena vardus, gyvenimo istorijas. „Bet jei neprisileisi, neatsivers, neišsipasakos. O kiek žmonių į svečius, renginius kviečia“, – juokiasi Loreta.


„Ar buvote bent kartą?“ – klausiu. „Ne, išskyrus tą atvejį, kai sugraudino ligoninėje gulinti sunkiai serganti moteris, prieš mirtį mane norėjusi pamatyti. Bet aš ją labai nuvyliau, nes užsukau pakeliui iš sodo, tokia susikuitusi. Tik iš balso pažino“, – prisimena pašnekovė.


Kadangi klausytojai nemato laidos vedėjo dažnai susikuria visai kitokį jo įvaizdį nei realus. Kartą Loretą pakviečia prie apsaugos: atėjo lankytoja. „Atlekiu skubėdama, su cigarete, išsidažiusi, o pagyvenusi moteris man tautinę juostelę nuaudusi įteikia. Pašiurpinau“, – prisimena.


Kai buvo jaunesnė, po laidos gatvėje tykodavo gerbėjai. „Eini, stovi po medžiais su gėlėmis, į pasimatymą kviečia. Vienas, fantastiškos išvaizdos, užburiančiomis vydūniškomis akimis labai piršosi. Suintrigavo, nuėjau su juo arbatos. Bet pasirodė, kad alfonsas“, – pasakoja laidos vedėja.

Buvo ir įkyruolių, nuo kurių tekdavo pro užpakalines duris sprukti. „Apsauga mane informuodavo apie juos, tai aš pro kitą išėjimą dingdavau“, – prisimena Loreta. Tačiau abu jos buvę vyrai – ne iš gerbėjų tarpo. „Nenoriu jų prisiminti, tai – praeitis“, – nukerta ji.

Mieliausi L. Jankauskaitei tie paprasti kaimo žmonės, kurie kasvakar jos laidos laukia kaip šventės. Močiutės užsiriša švarią skarytę ir septintą valandą sėdasi prie radijo, kad su Loretėle, kaip ją meiliai vadina, pasišnekėtų. Apie tai jai papasakoja jų vaikai laiškuose ar paskambinę.

Artėjant rugpjūčio 31 dieną Lietuvoje prasidėsiančiam Europos krepšinio čempionatui, pristatyta specialiai šiam renginiui sukurtos dainos "Krepšinio himnas" angliška versija. Kaip Jums?

Vėžys – tai grybelinis susirgimas … ir jis pagydomas! Tik ar tikrai?!

Jūsų dėmesiui Devido Aiko (David Icke) straipsnio vertimą, kurio originalą galite rasti svetainėje davidicke.com

Tik prieš skaitant, o juo labiau darant išvadas - susitarkime: genialių daktarų ir mesijų nelabai yra. Tuo labiau mokslinio pagrindimo čia išdėstytoms mintims irgi lyg ir trūksta, tad nepamirškime kritinio mąstymo. Bet paskaitom:)
--------------------------------------------------------
Skaičiai, žinoma, įspūdingi. Kasmet nuo vėžio pasaulyje miršta aštuoni milijonai žmonių, Vien tik JAV – daugiau nei pusė milijono. Apie 2030 metus tikėtinas mirtingumas – 12 milijonų. Vėžys yra pati dažniausia mirties priežastis amžiaus grupėje iki 85 metų. JAV nuo šios ligos miršta kas ketvirtas žmogus. Kas ketvirtas! Mes praradome daugelį savo laisvių, kai sutikome, kad mus „gintų nuo terorizmo“, žmonės ir toliau miršta nuo susirgimų, kuriuos elitinės šeimos ir jų farmacininkų karteliai atsisako gydyti.

Aš jau pasakojau savo rugpjūčio 9 dienos publikacijoje, kad daktaras Ričardas Dėjus, <…> kalbėjęs 1969 metais Pitsburge daktarų auditorijai, pasakojo jiems apie artėjančią globalią visuomenės transformaciją. Jis paprašė daktarų išjungti įrašymo įrangą ir neužsirašinėti, kol jis skelbs ilgą planuojamų priemonių sąrašą. Bet vienas iš gydytojų vis tik užsirašė, kas buvo ruošiama šio socialinės inžinerijos projekto rėmuose, ir ši informacija tapo prieinama visuomenei.

Dabar, po 40 metų, mes galime akivaizdžiai pamatyti, kokie tikslūs pasirodė Ričardo Dėjaus pranašavimai. Tą galima paskaityti mano svetainėje rugpjūčio 9 dienos medžiagoje. Kodėl aš miniu šį faktą? Todėl, kad konferencijoje 1969 metais Ričardas Dėjus pareiškė: „Mes dabar galime išgydyti bet kokios rūšies vėžį. Visa informacija yra Rokfelerio fonde ir gali būti paskelbta tam tikru sprendimu“. Tarp kitko Dėjus pasakė, kad jei žmonės lėtai mirs „nuo vėžio ar dar nuo ko nors“, tai tas gali sulėtinti gyventojų prieaugio tempus… Šie žmonės elgiasi taip, nes jie visiškai neturi žmogiškumo.

Farmacininkų verslas nekelia sau tikslo išgydyti vėžį. Kam gydyti ligą, jeigu galima susižerti pinigus už kovą su jos simptomais. Tuo pačiu nebūtina pasakoti patikliems klientams, kad chemoterapijos nuodai žudo ne tik vėžines, bet ir sveikas ląsteles, galų gale ir patį žmogų. Aš manau, kad tai daroma net ne dėl pinigų… Elitas nori sumažinti gyventojų skaičių, todėl reikia, kad žmonės kentėtų ir mirtų anksčiau laiko.

O jeigu koks nors gydytojas atranda veiksmingą vėžio gydymo būdą, tai jis iš karto pakliūna į įtakingų medikų sluoksnių ir valdančiųjų struktūrų taikinį. Vienas iš tų, kurie atvirai stojo prieš sistemą – italas Tulijo Simončini. Jį ėmė pulti iš visų pusių ir trims metams uždarė į kalėjimą, nes jis ėmė sėkmingai gydyti žmones ne paskutinėse vėžio stadijose. Jis nusikalto tuo, kad suprato, jog piktybiniai augliai – tai išvešėjęs grybelis kandida (parazitinės prigimties mieliagrybis, gyvenantis net sveikų žmonių organizme; stiprus imunitetas kandidą suvaldo, bet jei organizmas nusilpęs, grybelis plinta po visą kūną ir sudaro piktybinius auglius).

Štai ką mano draugas Maikas Lambertas iš Šeno klinikos sako apie kandidą: „Grybeliai, ir ypač kandida, gyvena šeimininko kūno sąskaita. Šiam mikroorganizmui, kaip ir bet kokiam kitam parazitui, dauginimuisi reikalingas šeimininkas. Kandidos veikimo produktai silpnina imuninę sistemą ir veda į tai, kad žmogus blogai jaučiasi ir fiziškai, ir psichiškai“.

Tulijo Simončini mano, kad vėžys ir yra išvešėjęs kandidos grybelis, ir kad tradicinis vėžio kilmės aiškinimas visiškai neteisingas. Pats būdamas specialistu onkologojos ir metabolinių pažeidimų srityje, jis nuėjo prieš tradicinės medicinos intelektualinį komformizmą, prieš tradicinius globalios vėžio epidemijos „gydymo“ metodus. Jis nusprendė sakyti savo pacientams tiesą, o ne kartoti medicinos institute iškaltas frazes.

Nuo to momento, kai pradėjo užsiimti medicinine praktika, Simončini suprato, kad vėžį gydo kažkaip neteisingai: „Aš mačiau dideles žmonių kančias. Vaikų onkologijos skyriuje, kuriame dirbau, visi vaikai mirdavo. Mane labai slėgė, matant vargšus mažylius, žūstančius nuo chemoterapijos ir radiacijos“. Noras padėti pacientams atvedė jį į naujų šios ligos gydymo kelių paiešką. Simončini nusprendė atmesti viską, ką jis žinojo apie onkologiją, ir pradėti savus nepriklausomus tyrimus.

Jis aptiko, kad visos vėžio rūšys pasireiškia vienodai, nepriklausomai nuo to, kokiame organe ar audinyje susidarė auglys. Visi naujai susidarę piktybiniai dariniai buvo baltos spalvos. Simončini ėmė galvoti, į ką panašus vėžinis auglys. Kandidos grybelis? Nejaugi tai, ką tradicinė medicina laiko nekontroliuojamu ląstelių dalinimusi – apsauginis procesas, kurį organizmas įjungia prieš kandidozę (pienligę)?

Jeigu remsimės šia prielaida, tai ligos vystymasis vyksta pagal tokį scenarijų:

 Kandidos grybelis, paprastai stipraus imuniteto suvaldomas, pradeda daugintis nusilpusiame organizme ir sukuria savotišką „koloniją“.

 Kai koks nors organas užsikrečia pienlige, imunitetas stengiasi jį apsaugoti nuo svetimkūnio įsiveržimo.

 Imuninė sistema sukuria apsauginį barjerą iš organizmo ląstelių. Būtent tą tradicinė medicina vadina vėžiu.

Laikoma, kad plintančios po organizmą metastazės – tai „piktybinių“ ląstelių išplitimas po organus ir audinius. Bet Simončini tvirtina, kad metastazės atsiranda todėl, kad kandidos grybelis išsklinda po organizmą. O grybelius gali sunaikinti tik ląstelės, kurių imunitetas funkcionuoja normaliai. Imuninė sistema – raktas į pasveikimą.

Kiekvienais metais didėja susirgusiųjų vėžiu skaičius. O ar tai nėra gerai suplanuotas karas prieš žmogaus imunitetą, karas, kuris tampa vis labiau ir labiau žiaurus. Imunitetą silpnina maisto produktai, maisto priedai, pesticidai ir herbicidai, vakcinacijos, elektromagnetinės ir mikrobangų technologijos, farmaciniai preparatai, šiuolaikinio gyvenimo stresas ir pan. Vaikai iki dviejų metų gauna apie 25 skiepus. O juk tuo metu imunitetas tik formuojasi!

Iliuminatų planas – masinė depopuliacija per imuninės sistemos silpninimą. O kas greičiausiai pakerta imunitetą? Chemoterapija. Pridėkite čia dar radioterapiją. Šiandien tai patys efektyviausi metodai ardyti organizmo ląstelėms.

Šiuolaikiškiausias visų pripažintas onkologijos „gydymas“ grindžiamas postulatu (postulatas – teiginys, kuris, negalint įrodyti, priimamas dėl teorinės ir praktinės būtinybės kaip teisingas), kad vėžinės ląstelės bus sunaikintos anksčiau, negu sveikos paciento ląstelės. Nuodingi chemoterapijos junginiai žudo imuninę sistemą. Bet kandida juk niekur nedingsta.

Imuninės sistemos likučiai nebesugeba suvaldyti kandidos ląstelių. Grybelis pereina į kitus organus bei audinius. Vėžys išplinta po organizmą. Tie, kurie tarsi pasveiko po chirurginio įsikišimo ir chemoterapijos, gavo bombą su laikrodžio mechanizmu. Imunitetas suardytas. Recidyvų atsiradimas – laiko klausimas. Kitaip sakant, chemoterapija žudo žmones, kuriuos tarsi turėtų gydyti. Chemoterapija gydo tik nuo infekcinio susirgimo, perduodamo lytiniu būdu ir vadinamo gyvenimu. Tam, kad išgydyti nuo vėžio, reikia stiprinti imunitetą, o ne silpninti jį.

Kai Simončini suprato, kad vėžys yra grybelinės kilmės, jis ėmė ieškoti efektyvaus fungicido. Tada jam tapo aišku, kad priešgrybeliniai preparatai neveiksmingi. Kandida greitai mutuoja ir prisitaiko prie preparato, netgi ima juo tarsi maitintis. Liko tik sena, patikrinta, pigi ir prieinama priemonė nuo grybelių – natrio bikarbonatas. Pagrindinė geriamosios sodos sudedamoji dalis. Simončini pacientai geria sodos tirpalą arba natrio bikarbonatas leidžiamas tiesiai į auglį, prietaiso, primenančio endoskopą (ilgas vamzdis, kurį naudoja vidinių organų apžiūroje) pagalba.

1983 metais Simončini gydė vieną italą Gennaro Sangermano, kuriam gydytojai dėl plaučių vėžio parnašavo belikusius keletą mėnesių gyvenimo. Po neilgo laiko šis žmogus visiškai pasveiko. Vėžys išnyko.

Patyręs sėkmę ir su kitais pacientais, Simončini pateikė savo duomenis Italijos sveikatos apsaugos ministerijai, tikėdamasis, kad jie pradės klinikinius tyrimus ir patikrins jo metodo veikimą. Koks buvo Simončini nustebimas, kai Italijos įtakingų medikų sluoksniai ne tik neperžiūrėjo jo tyrimų, bet atėmė jam licenciją už pacientų gydymą vaistais, kurie nebuvo patvirtinti. Masinės informacijos priemonės pradėjo kampaniją prieš Simončini, išjuokė jo asmenį ir apdrabstė purvais jo metodą. Greitai šis talentingas gydytojas pakliuvo trims metams į kalėjimą už tai, kad neva „žudė savo pacientus“. Simončini buvo apsuptas iš visų pusių. Įtakingi medikų sluoksniai pareiškė, kad onkologinių susirgimų gydymas natrio bikarbonato pagalba yra „beprotiškas“ ir „pavojingas“. Ir tai tuo pačiu metu, kai milijonai pacientų miršta kankinančia mirtimi nuo „patikrintos“ ir „nepavojingos“ chemoterapijos, medikai toliau draudžia gydymą natrio bikarbonatu. Jiems nusispjauti į žmones.

Laimei, Tulijo Simončini nepavyko įbauginti. Jis tęsė savo darbą. Dabar apie jį žino iš nuogirdų ir interneto dėka. Šis gydytojas daro stebuklus ir gydo net labiausiai užleistus onkologijos atvejus paprastu ir pigiu natrio bikarbonatu. Kai kuriais atvejais procedūros tęsiasi mėnesius, o kai kuriais (pavyzdžiui, krūties vėžio) – tik keletą dienų. Dažnai Simončini tiesiog aiškina žmonėms, ką jiems reikia daryti, telefonu arba elektroniniu paštu. Jis netgi asmeniškai nedalyvauja gydant ir vis tiek rezultatas viršija visus lūkesčius.

Bet tai dar ne viskas.

Vėžinės ląstelės turi unikalų biožymeklį, enzimą CYP1B1. Enzimai – tai baltymai, kurie yra cheminių reakcijų katalizatoriai. CYP1B1 keičia cheminę struktūrą medžiagos, vadinamos salvestroliu ir randamos vaisiuose bei daržovėse. Cheminė reakcija paverčia salvestrolį į komponentą, žudantį vėžines ląsteles ir nekenkiantį sveikatai. Enzimas CYP1B1 atsiranda tik vėžinėse ląstelėse ir reaguoja su salvestroliu, esančiu vaisiuose ir daržovėse, sudarydamas substanciją, kuri užmuša tik vėžines ląsteles!

Salvestrolis – natūrali apsauga, esanti vaisiuose ir daržovėse, kovai su grybeliais. Kuo labiau augalas pažeistas grybelinių susirgimų, tuo daugiau jis turi salvestrolio. Tokiems vaisiams ir daržovėms priklauso: braškės, mėlynės, avietės, vynuogės, juodieji serbentai, raudonieji serbentai, gervuogės, bruknės, obuoliai, persikai, žalios daržovės (brokoliai ir visos kitos kopūstinės), artišokas, raudonoji ir geltonoji paprika, avokadas, šparagai ir baklažanai.

Bet agro- ir farmacinės kompanijos apie tai žino. Ir štai, ko jie imasi:

1. Gamina cheminius fungicidus, kurie naikina grybelius ir kliudo natūralios apsaugos susidarymui (salvestroliui) augaluose, kaip atsakui į grybelinius susirgimus. Salvestrolį turi tik tie vaisiai ir daržovės, kurie neapdorojami fungicidais.

2. Labiausiai paplitę fungicidai blokuoja CYP1B1 susidarymą. Todėl, jeigu jūs valgote chemiškai apdorotus vaisius ir daržoves, jokių sveikatai padedančių efektų negausite.

Ar jūs vis dar manote, kad visa tai vyksta atsitiktinai? Jūs manote, kad Tulijo Simončini norėjo sunaikinti per klaidą?! Jie nori, kad žmonės mirtų nuo vėžio ir kad jokie vaistai tam netrukdytų. Jie protiniai ir emociniai ligoniai ir mano, kad žmonės – tai galvijai. Jie abejingi jūsų kančioms. Netgi priešingai – kuo blogiau, tuo geriau. Jie ne visai sveiko proto.

Gerai, kad „beprotis“ Simončini toliau gydo žmones, nes „normaliųjų“ pasaulyje milijonai pacientų ir toliau miršta nuo neteisingo gydymo, kuris, savo ruožtu, grindžiamas neteisingais postulatais. Ačiū tokiems kaip jis už tai, kad suteikia viltį šiame iškreiptame pasaulyje, kurį valdo bepročių šeimos. Mums reikalingi tokie, kaip jis!

P.S. Grybeliai ima daugintis organizme, kai žmogų veikia rūgštinantis organizmą stresas. Tas pats stresas, apie kurį kalbėjo Liukas Montanje ir kuris neva veda prie AIDS. Vadinasi, visa esmė organizmo rūgščių ir šarmų pusiausvyroje…

Laimonas Tapinas

Visai netrukus kurso draugų iš VU susitikimas. Neeilinis, nes 1981-siais mes įstojome į tuomet Istorijos fakultetui priklausiusią ŽURNALISTIKOS KATEDRĄ ir pasirinkome šitą kelią:)
Šįryt atsivertęs spaudą pamačiau straipsnį apie vieną iš mūsų dėstytojų - tuomet jauną ir "labai prancūzišką" Laimoną Tapiną.  Jis buvo pirmasis mano Kino istorijos  dėstytojas, vėliau - vdovavo mūsų "gavrikų būriui" kažkuriame bulviakasyje (berods Leliūnuose - jei gerai pamenu). Kaip ten bebūtų - nepaprastas žmogus ir išskirtinė asmenybė, su kuriuo dar ne kartą per gyvenimą mane suvedė likimas. Už tai jam ir esu dėkingas. O dabar - paskaitykim:

Laimos Lavastės straipsnis iš lrytas.lt

Sakmė Rūtai Staliliūnaitei

http://tvmuzos.blogspot.com/2011/05/netekome-rutos-staliliunaites.html

ROBERTAS KETURAKIS
Lietuvos žinios



Vakar Lietuva neteko Rūtos Staliliūnaitės, savo scenos karalienės. Ja aktorė karūnuota po nepamirštamo dueto su Kęstučiu Geniu (1928 - 1996) Jono Jurašo pastatytoje Juozo Grušo dramoje "Barbora Radvilaitė".

Visados bus jaukiausia galvoti apie Rūtą atsimenant viešnagę Vidurio Lietuvos bažnytkaimyje, kur stūkso šviesi bažnyčia, statyta ar ne XVI amžiaus viduryje, o šventoriaus pakraštyje, kitapus vartų, snaudžia mažutė varpinė, uždengta senų klevų šešėliais.





Čia gatvikės apstotos vyšnių ir alyvų, prie namų šlama nedideli sodai, o už jų, lėtos upelės pusėn, rikiuojasi daržai, aplenkdami kapinaites, kur ilsisi Rūtos Artimiausieji.



Visados atsiminsiu, kaip Ji grįždavo į savo Vasaros Dvarą - keturbutį, dviaukštį silikatinių plytų namą. Erdviame apleistame kieme dar dūkdavo vaikai, vėžėse prie šulinio vanduo blizgėdavo nelyg žėrutis, prie tvartelio šviesuodavo malkų krūva, nuo daržo palengva slinkdavo rasos sudrėkintų krapų kvapas. Seno sodo plačiai išsikerojusios obelys dunksodavo kaip šieno kaugės. Prieblandoje, regis, dar galėdavai atskirti kapinaičių paminklus, tik Tėvui iš ąžuolo skobtas Rūpintojėlis ištirpsta tirštėjančiuose šešėliuose. Ką tik blankiai spingsoję pirmieji žiburiai paaštrėja.



Mama, būdavo, sėdi prie lango ir žvelgia į tarpelį tarp liepų ir alyvų, kur dar žėri keli saulėlydžio išpuošti debesiukai. Ir įsivaizduodamas Rūtos mestą žvilgsnį ton pusėn, kur žvelgia Jos Mama, pagalvodavau, kaip pro jų namus, atvirai ir rūsčiai, iš bažnytkaimio, iš pamiškėse sutūpusių sodybų, iš miestų, iš visos Lietuvos nesibaigiančia virtine praeina našlės, vis palikdamos po juodą savo vienišumo ir ilgesio žiedą. Jie uždengia kiemą, jų virpanti kaugė kyla iki pravirų langų ir iš lėto sruvena į kambarius.



Kodėl Rūta kone kasvakar išvykdavo į savo Vasaros Dvarą prie tų dviejų upelių santakos, prie tos senos guobos slėnyje, apsuptame lazdynų ir alksnių, netoli vaikystės sodybos, kur gyvena svetimi žmonės, greta žiemvakariuose dunksančios girios, gūdžios ir pelkėtos? Ir kodėl Ji kasdien nueidavo į senų medžių apklėstus kapelius, kur ilsisi Artimiausieji, sukalbėdavo maldą, atodūsiu prisiliesdavo prie atsiminimų, palaistydavo gėles, sutvarkydavo vieną kitą visų apleistą kauburėlį, girdėdama, kaip čia pat, akmenine tvora apsuptame šventoriuje, ima pleventi giesmė?



Užmarštis Ją žeisdavo.



Ne visų dar užmindžiotos Lietuvos šaknys? Galbūt. Esu pastebėjęs, kaip Rūta suklusdavo, išgirdusi retažodį, o ir žinomą žodį, ištartą nelaukta intonacija, kaip atidžiai stebėdavo sutiktojo veidą, akis, kaip lyg ir nekreipdama dėmesio, pasigėrėdavo skoningu aprėdu, žaviu skarutės raštu, oria, elegantiška laikysena. Greta Jos žmonės išsitiesdavo, pakeldavo galvas, nusigiedrydavo, tarytum vėl užtikę pamirštą tiesą, o gal primirštą save - įdomesnį. Greta Jos žmonės prabildavo nuoširdžiau ir atviriau, regis, suvokdami, kad yra turiningesnis bendravimas ir - trokšdami jo.



Vakarą Vasaros Dvare naktis pakeičia nepastebimai. Bet akys neužsimerkia, ir kuo ilgiau jos lieka atviros, tuo labiau kambaryje prašviesėja.



Rūta, man atrodo, galėdavo paaiškinti, kodėl Juozas Grušas rašė apsakymus, noveles ir pjeses apie tai, kaip iš jausmų palieka tik forma ir kaip dvasios pakylėjimas gali sugrąžinti jausmams tas saules ir žvaigždes, be kurių neįmanomas nei visavertis gyvenimas, nei menas. Grušas buvo klasikas, pasakyčiau aš. Grušą išugdė dvasinės aukštumos ilgesys, pratartų Rūta.



Tai šiek tiek abstraktu ir šiandieninio žmogaus pagavoms net juokinga. Ar ne taip būtų galima paaiškinti, atsisuktų Rūta, tuos atvejus, kai esantys arti Grušo nejausdavo jam pagarbaus pavydo, ką jau kalbėti apie pagarbą, nes sukaktys - argi tai vienintelis laikas prisipažinti, ką ir kodėl gerbi ir myli? Ir didžiuojies.



Keistas trumparegiškas žvelgimas, supratimas, žinojimas mums duotas. Pavėluotas susižavėjimas, pagarba, meilė. Pavėluotas apgailestavimas, kad nesuspėta ištarti nuoširdžių žodžių, daug ką įvertinti ne kaip kasdienybės žaižaravimą, o kaip reiškinius, lemiančius ir dvasios augimą, ir likiminius dalykus.



Kiek mažai apie Rūtą kalbėta ir kalbama... Ne apie monografijas dabar galvoju, o apie Ją kaip mūsų Teatro Aukso Amžiaus kūrėją, liudininkę ir pasiuntinę. Kaip tas Amžius prasidėjo, kur sėmėsi galių, kas pleveno virš scenos pašauktųjų galvų kaip talento visagalybė ar kaip genialumo ženklai? Mįslingai žvelgianti kaip laumė Dana Rutkutė pasakė kelis žodžius, kad šiandieniniai teatro alchemikai neužmirštų, jog ne jie sukūrė pasaulį, ir nutilo. Žinoma, tie keli pasakyti žodžiai yra be galo įžvalgūs ir talpūs, bet Teatro Aukso Amžiaus kūrėjų visagalybei nusakyti jie per ankšti. Kodėl tik puse lūpų apie tai užsimindavo Rūta? Kodėl nueina į šešėlius Jos bendražygiai, ir tik atsiminimai vejasi juos kaip auksinės kelio dulkės?



Aktoriai - prometėjai, savižudžiai, - tokią mintį užsirašė Lietuvos Antigonė Dalia Grinkevičiūtė.



Aktoriai - paslaptis, ir bet kuris bandymas ją išnarplioti atsiremia į lėkštas išvadas, spekuliatyvias įžvalgėles. Gal tai ir verčia tylėti žinančiuosius?



Rūta kartais man parodydavo kelio ženklus: medį miesto užkaboryje, suspaustą saulės nematančių sienų, tik viršūne supantį tylų paukštį, guobą netoli tėviškės, slėnyje, šakotą, prakilnią, iškilusią virš šešėliuoto šabakštyno, vidurvasary metančią lapus, tamsuojančią dangaus mėlynėje skaudžiu plikų šakų raizginiu, grimo kambarius Kauno akademiniame dramos teatre, pabrauktas eilutes Ibseno, Grušo, Čiurlionio, Mačernio, Vaičiūnaitės tekstuose...



Tada mudu žingsniavome rudenėjančia Laisvės alėja, retsykiais sušnarėdavo po kojomis pirmieji nukritę lapai, pranerdavo šalimais tylūs praeiviai, o paskui atsidarė durys ir atsivėrė Teatro daiktiškoji realybė: padūmavęs veidrodžių gylis, nuzulinti staleliai su įvairiaspalviais buteliukais, dėžutėmis, šepetėliais, smeigtuku prisegiotomis popieriaus skiautelėmis, drabužiais, suglaustais ilgose kabyklose, pudros, grimo, kvepalų dvelksmu ir man nežinomu - meno, vizijų, vaizduotės, nerimo, idealizmo, saviapgaulės, imitacijų, talento nušvitimo ir maištingumo - sutirštintu iki dygumo kūrybinių ambicijų laiku.



Gal tada Rūta paprasčiausiai norėjo man pasakyti, kad menas bando apgauti save teigdamas, jog visados yra virš laiko? Ir virš konkretaus žmogaus?



O gal norėjo įspėti, kaip apgailėtinai atrodo butaforija be dvasios visagalybės?



O gal užsiminė, kad yra pavojinga keistis, būti vis naujesniam, neatpažįstamam, nesuprantamam, o gal ir pranašesniam?



Štai tos pačios teatro durys, tas pats padūmavęs veidrodžių gylis, grimo, kvepalų ir teatro drabužių dvelksmas, tas pats žmogus ištiesia gėles, o po repeticijų - tos pačios žvaigždės išblukusiame miesto danguje ir tas pats Kęstučio gatvės kaštonų šnarėjimas. Ir Artimiausiųjų laukimas tas pats - neramus, kupinas susirūpinimo ir iš anksto apgalvojamų pamokymų, kaip Mamos, kuri visados išlikdavo Tavo būties šviesiai graudžia dalimi.



Ir ūmai viskas atsiveria kiaurai veriančiu neatpažįstamumu. Nekalbam apie tą atvejį, kai ant sunešto po marmuro gabalėlį Aktoriaus pjedestalo užsiropščia pilkuma ir byloja, kad ji yra pirma ir paskutinė, vienintelė ir nepakeičiama teatro paslaptyse.



Tai atvejis, kurį Rūta nutylėdavo, tarytum jausdama ir savo kaltę.



Kalbam apie (ne vieno) pastangas apsimesti, kad ne menas, o Kūrėjas yra virš laiko.



Apgailėtinos pastangos. Žeminančios.



Skaudesnis žinojimas, kad be Tavęs atsivers Teatro durys, kiti veidai atsispindės veidrodžiuose, klasikos tekstai nuskambės kitom intonacijom, nukirs džiūstančią guobą, ir rūkas, kylantis iš upelio slėnio, apsems kitų žemės keleivių kojas.



Kas tada padės? Suvokimas, jog net išdavystės Ją priversdavo sutvirtėti, kad silpnasis, siekdamas atramos, neužtiktų vien pakirstą pasitikėjimą ir temstančią sielą? Buvusio reikšmingumo pašvaistė? Pabrėžtas savigarbos demonstravimas?



Dažnai pagalvodavau, kad didžiausias Rūtos pagalbininkas būdavo nemokėjimas, nenorėjimas prisidengti atsargumu, nemokėjimas apsimesti laiminga, jei laimė giedodavo labai toli. Ir nenoras ką nors prislėgti, atstumti savo pranašumu.



Kokia Rūta laiminga, galvodavau (ir galvoju), koks šviesus Jos veidas, kiek daug Ją mini, Jai rašo, kiek ieško užtarimo, užuojautos, gerumo. Ir visiems atrodydavo, kad Jinai - visagalė. Ir man kartais taip atrodydavo, ypač tada, kai Jos akivaizdoje norisi būti labai išmintingam ir talentingam, suprasti gyvenimo prasmę, stebuklo laukimą, dvasios polėkius, pasiaukojimą ir ištikimybę artimiesiems.



Žinau, kad tai girdėdama Rūta nusišypsotų ir pagalvotų: mažiau savimeilės, mielieji, mažiau savimeilės! O stichišku talentu, sušvytėjusiu nuo vieno žvilgsnio ar paskatinančio mosto, galima eiti vien pasakon, nes stichiškas talentas yra išgalvojamas, o ne užauginamas (iškenčiamas).



Man atrodo, kad to bažnytkaimio žmonės su Rūtos atvykimu papildydavo savo gyvenimus - kuo? Nelengva atsakyti. Gal pajusdavo, jog ir jų gyvenimai nėra tušti, nors tiek daug čia kasdienybės - leliojantys ir sergantys vaikai, girtaujantys savižudžiai vyrai, našlystės kvapas bažnyčioje - tų vargo išsekintų veidų, išblukusių, kažkada jaunystės žiežirbėlėm švietusių akių, kietu mazgu užveržtų skarelių, liūdnų, sunkaus darbo suniokotų rankų. Bet jei Rūta įeina į tą kasdienybę niekam nieko neprikaišiodama, ravi daržą, meldžiasi, išklauso greta stabtelėjusias moteris, pasitaria, pagiria palaidinukę ar namuos ant stalo ištiestą aštuonnytį, vadinasi, ir šitas gyvenimas monotoniškoje lygumoje tikriausiai nėra bevertis. O Rūta čia, greta žmogaus atsivėrimo, tylios, kantrios žmogaus būties, atrodo, suprasdavo, kodėl pristinga savęs sausakimšam mieste, pilkų namų erzelyje, ambicinguose ginčuose, protingose kalbose, kurios neatpigina duonos ir nenugiedrina sielos.



Kaip, pasirodo, nesunku (nesunku?) Jai būdavo atsiplėšti nuo titulų ir nuopelnų, ir reikšmingumo dalybų, himnų sau pačiam, lengvų, žaismingų porinimų apie gyvenimą, talento vietą ir įvertinimą... Taip paprastai visas tas tariamas aukštumas pakeičia žemės kvapas darže, išrautos žliūgės vėsumas, Mamos balsas ir žvilgsnis, galvojimas apie Ją ir save, ir žmones kituose kambariuose čia pat, už sienų, vėjo ūžimas medžiuose, nakties begalybės tuštuma, kurią seniai prisijaukino ir užpildė tūkstančiais netikėtų minčių ir sapnų, tarp kurių giedruodavo ne vienas ašarų sapnas.



Kaip paprastai tas tariamas aukštumas, pašokusių salėse žmonių plojimus ir širdžių skridimą greta ūmai ūgtelėjusios sielos, dekoracijų spalvas ir briaunas, teatro rekvizito kvapą, ką tik įkūnyto personažo kraujo ūžesį pakeisdavo nesunkiai pakeliamas liūdesys dėl sudužusios laimės ar pasitikėjimo, vis dažniau pasigirstančio balso, jog neverta apverkti praeitį, kankintis dėl neišsipildžiusių lūkesčių, siekti princesės svajonių (o kas uždraus?), ak - neverta. Girdėdavai, kaip alsuoja Mama ir mieguistai pradeda ošti lietus. Įsivaizduodavai, kaip dideli lašai atsimuša į Rūpintojėlio veidą, geriasi į Artimiausiųjų kapą, į tūkstančių žmonių ramybę, ir nustebdavai, kad nebaugina laiko bedugnė ir žmogaus gyvenimo mažutis blykstelėjimas tenai. Ramybės neišblaško ir šmėstelėjusi mintis, kad neverta kai ko prisiminti su panieka, su iškentėta viltimi, nes yra tokių, kurių niekas neatsuks į atgailą.



Gal ir gerai, kad duodama galimybė iš aukščiau pažvelgti į jaunystę, jos nutrūktgalvišką pasitikėjimą meile, žmogaus artumu, atversto eilėraščio tomelio genialumu, talento visagalybe, kai būtina įveikti sėkmės svaigulį ir vis palaikyti reiklumą sau. Pats netikėčiausias atradimas iš to aukštesniojo žvelgimo - jau nėra svetimų išdavysčių, netekčių, apmaudžių klaidų, svetimo ribotumo, mirčių. Viskas jau tapo savastimi, ir todėl taip nesunkiai permatai kitus likimus, bandydama iš anksto įspėti vėjavaikį ar paprasčiausiai užsižaidusį savo išskirtinumu: sustok, nes erškėčiai jau užaugino spyglius ir nevilties šešėlis sustojo prie slenksčio!



Kiek daug žmogus nenori žinoti...



Ir kiek daug žinodamas nenori suprasti.



Kaip ir tos bažnytkaimio kasdienybėje dingtelėjusios minties, kad sudėtingumas vis dėlto yra perregimas kaip tyras vanduo ar skambantis ryto oras po nakties lietaus ar perkūnijos. Neįžvelgiamas (netyras) sudėtingumas - yda. Tai supratus, keisti, nenatūralūs, klastingi atrodo puošnūs žodžiai, puošnūs gyvenimai, puošnūs pažadai.



Tai Tavo vienas iš rimtųjų įspėjimų mums.



Gera, kad tas niekingas puošnumas bijodavo Tavo jaunystės svajonės. Tai toji tyra svajonė apkabindavo tavo išmintį ir naivumą, pasitikėjimą žmogaus sielos begaliniu dosnumu ir nemirtingumu.



Keičiu visus garbinimus ir pataikavimus į tą šviesą, kuri apsigyvena širdyje - kaip Amžinybėje.



Atsiminkime, kad tai pasakė Jinai.
-----------------------------------------------
Anonsas


Šį ketvirtadienį Lietuva atsisveikina su savo Aktore.
Laidoje NUOMONĖS su Rūtos Staliliūnaitės kolegomis ir bičiuliais kalbėsimės apie tai, kas jau amžiams įrašyta į mūsų šalies teatro aukso fondą. Studijoje viešės aktorius Viktoras Valašinas ir rašytoja Aldona Ruseckaitė. Prisiminkime drauge Kauno miesto garbės pilietę Rūtą Staliliūnaitę šį ketvirtadienį, gegužės 12 dieną 19.00 tik INIT TV eteryje.

Laidos įrašą galite pažiūrėti čia: