Šįkart apie mano puikią ir jaukią radijo kolegę Loretą Jankauskaitę. Kai pradėjau savo karjerą tuomečiame TVR komitete - ji buvo vienas man artimiausių ir palankiausiai nusiteikusių žmonių. Ir tiesiog pirmoji mano partnerė tiesioginiame eteryje!!! Taigi, paskaitykim kartu apie "radijo kiškulį" - kaip ją tuomet vadinome:). Straipsnis iš "Šeimininkės":
----------------------------
Jai patinka, kai aplinkui verda gyvenimas. „Man per vieną dieną nutinka tiek visko, kiek kitam per mėnesį“, – kvatoja Loreta Jankauskaitė, Lietuvos nacionalinio radijo laidos „Sveikinimų ratas“ vedėja. Jos gerbėjų klubai kuriasi visoje Lietuvoje, o paštu keliauja dovanos: nuo mielų rankdarbių iki dešrų ar net puodų. Klausytojai vertina, kad su ja gali nuoširdžiai pasišnekėti. O pokalbis nuo sveikinimų dažnai nuklysta prie kasdienių problemų ir gyvenimo vertybių.
Ne tik cukraus vata
„Nepavargstate?“ – klausiu. Juk laida kasvakar šešias dienas per savaitę, išskyrus sekmadienį. Po valandą. O kai Joninės ar kitos plačiai švenčiamos vardinės išpuola, sveikinimai ir į kelias valandas nesutelpa. Ir taip jau 13 metų, tiek, kiek gyvuoja ši laida.
„Visko būna. Ne tik cukraus vata. Ir pavargstu, ir jaudinuosi. Ne vien teigiamos emocijos plūsta. Skambina ir pikti ar pagiežingi klausytojai, ir ligonių pasitaiko, ypač per kai kurias Mėnulio fazes. Kartais tenka ir iš keblių situacijų suktis“, – sako L. Jankauskaitė.
Nejaugi po 37-erių darbo televizijoje ir radijuje metų dar kausto jaudulys? „Prieš laidą visada jaudinuosi. Mintyse dėliojuosi, ką kalbėsiu, kad ko neužmirščiau, kokią muziką parinksim. Bet kai tik pradedu šnekėti į tiesioginį eterį, visiškai nusiraminu“, – paaiškina laidos vedėja.
Ir tąvakar, kai prieš pat laidą susitikome pasikalbėti, ji nenustygo vietoje. Dar laiškai neperskaityti ir nesudėlioti. O Antaninės, sveikinimų visa šūsnis. Tai į kabinetą prie savo darbo stalo nubėga, tai koridoriuje su popieriais rankose blaškosi, tai paskutines smulkmenas su kolegėmis dėlioja.
Atrodo, visiškas pasimetimas. Bet mikrofonai įsijungia ir radijo studijoje įvyksta stebuklas: nors aplinkui slankiojame mes su fotografu, taikydamiesi nufotografuoti L. Jankauskaitę tiesiog darbo metu, ji, visiškai atsiribojusi nuo aplinkos, maloniai sveikinasi su paskambinusiu klausytoju.
Pasigirsta tas visiems gerai pažįstamas malonus, žemokas balso tembras. Gaila, kad laidos vedėjos niekas, išskyrus kitus radijo darbuotojus, tuo metu nemato, nes kartu vyksta mažytis spektaklis – improvizacija, kur ji kuria pagrindinį vaidmenį. Čia svarbi ir veido mimika, ir žvilgsnis, ir kvėpavimas, ir judesiai, ir laikysena.
„Aš ir jaučiuosi kaip aktorė. Negaliu vesti laidos nesusitvarkiusi plaukų, nepasidažiusi, apsirengusi bet kaip, be auskarų, apyrankių. Juos ir drabužius pasirenku pagal nuotaiką“, – komentuoja radijo senbuvė.
Numeriai vietoje vardų
Tąvakar ji vilkėjo savo pačios megzta dailia suknele ir skraiste. „Birželio pradžioje keletą savaičių atostogavau, tai per jas ir nusimezgiau. Modelį padiktavo spalvų derinys, šįsyk rinkausi mane sužavėjusius vasariškus tonus: žydrą, turkio ir baltą“, – atskleidžia pašnekovė.
Dar ilsėdamasi ji puoselėjo savo daržą (sėdėdama arba gulėdama kaip apkasuose, kad sąnariai neprotestuotų). Ir pirmųjų braškių sulaukė sunokstant. Niekur išvykusi nebuvo, nes atostogavo dar ne iš tikrųjų, tik užsilikusius atostogų galiukus panaudojo.
„Be to, teko išleisti vaikus – numerį pirmą ir numerį trečią – į Italiją. Ir trijų mūsų šunų nėra kam palikti“, – patikslina laidos vedėja. „Čia jūs vaikus taip numeruojate? Tai kiek jų turite?“ – teiraujuosi. „Keturis, vardai ilgi, kol ištarsi, numeriais patogiau“, – nusijuokia L. Jankauskaitė.
Ir tikina visuomet troškusi didelės šeimos. Nuo tada, kai būdama vos dvidešimties pasijuto bestovinti prie mamytės kapo su tuomet dar tik vienuolikos sulaukusiu broliuku. Tėvelis buvo miręs dar anksčiau. Pajuto tokią vienatvę, tokią tuštumą.
„Viduje aš esu senmergė, galėčiau gyventi ir viena. Bet vizija, kaip triukšmingas būrys vaikų, senelių, tėvų susėda prie didelio stalo, buvo stipresnė“, – pasakoja Loreta.
Brolį užaugino kartu su savais vaikais. O ir šių priežiūros našta po dvejų skyrybų gulė ant jos vienos pečių.
Buvo sunku, bet iššūkių neišsigando. Ir į Palangą vaikus nuveždavo, ir kasmet prieš rugsėjį galvosūkį, kaip visus aprūpinti mokykliniais reikmenimis, drabužiais spręsdavo. Kartą vyriausioji sako: mama, visa klasė pagal mainų programą važiuoja į Prancūziją, reikia 800 litų.„Atlėkiau į darbą ir klausiu, kas kiek galite paskolinti? Vienas 20, kitas 50 litų. Iki vakaro surinkau tuos pinigus. Anksčiau visi radijuje gyvenome labai draugiškai, buvo įprasta skolintis ir skolinti, bet sąžiningai grąžinant tą dieną, kai pažadėjai“, – prisimena radijo senbuvė.
Svajonės pildosi pamažu
Dar viena svajonė – apsigyventi savame name, užgimė dar tada, kai su broliuku ir keturiais savo vaikais gyveno nedideliame tėvų paliktame butelyje sostinės Žirmūnų rajone. Virtuvės plotas siekė vos 6 kvadratinius metrus, visi joje vienu metu net netilpdavo.
Ši svajonė užtruko išsipildyti. Buvo ir tarpinė stotelė – kitas, erdvesnis butas Žvėryne, kuriame dabar liko gyventi du jaunesnieji vaikai. Ir pagaliau jau treti metai, kaip įsigytas namas už keliasdešimties kilometrų nuo Vilniaus, kur visi dažnai suvažiuoja.„Pirkome jau pastatytą, bet dar ne visai pabaigtą. Dabar jame gyvename mudvi su vyriausiąja dukra Kotryna ir jos vyru italu. Leidžiu pasireikšti vaikams, kaip jie nori, taip namą įrengiame“, – pasakoja L. Jankauskaitė. Namas kaime, tad kaimynai tik galvas kraipo, matydami, kaip jo fasadas plytelių šukėmis dekoruojamas. Tai Kotrynos idėja, kurią įkvėpė garsaus ispanų architekto A. Gaudi panašiu principu Barselonoje sukurtos mozaikos.„Nuvažiavome mudvi į parduotuvę ir paprašėm plytelių atliekų. Sako, padovanosime, jei paimsite toną. Sutikome. O kaip reikės rankomis iškrauti tokį kiekį nė nepagalvojome“, – juokiasi iš savo moteriško neišmanymo pašnekovė.Taigi, kol kas jaunėlė Patricija Barbora, numeris keturi, šiemet bebaigianti 12 klasių ir ketinanti studijuoti žurnalistiką, su numeris trys arba Dominyku (kompiuterių specialistu) gyvena Vilniuje, nes taip patogiau, arčiau mokykla.
Numeris du, arba Jonas (dirbo reklamos srityje, o dabar planuoja išvykti į užsienį) gyvena atskirai. „Kotryna, numeris vienas, panašiausia į mane ir sudėjimu, ir gabumais, ir netgi balsu, pasekė mano pėdomis – veda laidą radijo stotyje „Lietus“, – pristato paskutiniąją atžalą.
Stengėsi auklėti griežtai
Matyt, ir polinkį į avantiūras vyresnėlė iš mamos paveldėjo. Kaipgi kitaip paaiškinsi judviejų spontanišką kelionę į Italiją prieš kelerius metus? Į ją susiruošė per vieną naktį. Pasiėmė sumuštinių, kavos. Tik kai pervažiavo Lenkijos sieną, abi nustebusios sušuko: „Mes tai padarėme!“
„Nei maršruto, nei žemėlapio. Jokio patyrimo keliaujant savo automobiliu užsienyje. Lenkijoje vos kopūstų lauke naktį nepasiklydome, bet kiek įspūdžių patirta. Ir Italiją sėkmingai pasiekėme“, – prisimena nepakartojamą nuotykį.
Šią vasarą pašnekovė planuoja nukeliauti iki Romos, Milano. Tik jau lėktuvu, nes automobiliu sunkoka, ilgai trunka, o ir sveikata nebe ta, juk net 12 operacijų (sąnario keitimo, kojos) atlaikyta. Jei tik pavyks gauti pigius bilietus rudeniop, kai ne taip karšta.
Vyriausioji dukra mamą iki šiol laiko geriausia drauge. Kiti vaikai – taip pat. Nors ir palaikydama draugiškus santykius, Loreta stengėsi juos auklėti griežtai, tik ne visuomet pavykdavo. Į rimtą bėdą buvo patekęs Dominykas, kai metus nelankė mokyklos, o laiką leido interneto kavinėse.
Išsikapstęs jis pasakė mamai: „Matyt, per mažai mane lupai.“ Diržo paragauti yra tekę ir kitiems, išskyrus jaunėlę. Taip Loretą auklėjo ir jos tėvai. Iki šiol pamena, kaip būdama šešerių išsidažė lūpas ryškia ciklameno spalva ir staipėsi vonioje prieš veidrodį... traukdama cigaretę.
„Tada pirmą kartą užsirūkiau, buvau po skalbimo mašina pasislėpusi nuorūkų (abu tėvai rūkė). Kaip reikiant lupti gavau. Išsigandusi suvaidinau, kad miriau. Tėvukas mamai ir sako, nejaugi iš tikrųjų be sąmonės? Paskui už gerą aktorystę dar smarkiau gavau“, – juokiasi prisiminusi.
„Kalba Vilnius. Čia Roma“, – repetuodavo Loreta jau gal nuo kokios septintos klasės. Po to, kai klasės draugės mama radijo diktorė Undinė Nasvytytė išgirdusi ją mokyklos scenoje išraiškingai deklamuojant eiles tarė: „Auga mano pamaina.“
Aktorės karjerą pralošė
Mergina nusprendė studijuoti aktorinį meistriškumą, manė, kad tai pravers dirbant diktore: išmoks kvėpuoti, judėti, kitų svarbių dalykų. Metus lankė parengiamuosius kursus pas tuometės konservatorijos dėstytoją Ireną Vaišytę, ši pranašavo jai komedijos aktorės karjerą.
Bet iš tos laimės visą vasarą sode su kaimynais kortomis lošė, užuot stojamiesiems rengusis. Neįstojusi pasirinko pedagoginį universitetą, lietuvių kalbos studijas. Kaip tik buvo paskelbtas televizijos diktorių konkursas. Iš 200 kandidatų atrinko tik dvi – Loretą Jankauskaitę ir Ireną Žitkutę.
„Tikros jachtos, figūringos abi buvome. O dar mano blakstienos ilgos, riestos, tai ir priėmė“, – aiškina pašnekovė. Praktiką Loreta atliko televizijoje, bet jai nepatiko. Labiausiai – grimavimas. Išdažo ir visą dieną turi vaikščioti, net namo eiti. O dar ta kiškio koja... Brr... Kokia dar koja?
„Ją tais laikais naudodavo paskutiniams grimo brūkštelėjimams, pudrai užtepti. Neplaudavo, visiems tą pačią. Kas dar gali būti baisiau?“ – komentuoja. Todėl ir pasirinko radiją. Diktore čia dirbo 24 metus. Ir jokios karjeros nesinorėjo daryti. Be to, auginant vaikus buvo palankus darbo grafikas. Galėjo dirbti vakarais, naktimis, o dieną šeima ir namais rūpintis. Atostogos ilgos. Griebdavosi ir papildomų darbų, už kuriuos mokėjo honorarus, nes teko vienai vaikus išlaikyti. Pradėjo vesti laidą „Šeimos rytas“. Patirties tikrai netrūko, tad sekėsi išties neblogai.
„Sveikinimų ratas“ išaugo iš kitos populiarios radijo laidos „Linkime pasveikti“, kurioje Loreta talkindavo kolegoms panaikinus diktorių etatus radijuje ir jų funkciją perdavus laidų vedėjams bei žurnalistams.
Pasirodė, kad žmonės nori sveikinti ne tik ligonius, linkėdami pasveikti, bet ir ko nors gražaus, šilto palinkėti draugams, artimiesiems, kaimynams kitomis progomis. Ne mažiau svarbi ir galimybė pabendrauti, nuoširdžiai pasišnekėti, būti išgirstam, paskambinus į tiesioginį eterį.
Sprukdavo pro kitą išėjimą
Keli tūkstančiai žmonių, nuolatinių „Sveikinimo rato“ klausytojų, ją laiko beveik savo šeimos nare. „Turiu pažįstamų gydytojų, kurie užsukę į ligonių namus ne kartą matė garbingoje vietoje kabančius mano portretus, išplėštus iš žurnalų“, – pasakoja laidos vedėja.
Kartais ji sulaukia kolegų ir vadovų kritikos, kad per daug arti prisileidžia klausytojus. Susidraugauja, pažįsta balsus, prisimena vardus, gyvenimo istorijas. „Bet jei neprisileisi, neatsivers, neišsipasakos. O kiek žmonių į svečius, renginius kviečia“, – juokiasi Loreta.
„Ar buvote bent kartą?“ – klausiu. „Ne, išskyrus tą atvejį, kai sugraudino ligoninėje gulinti sunkiai serganti moteris, prieš mirtį mane norėjusi pamatyti. Bet aš ją labai nuvyliau, nes užsukau pakeliui iš sodo, tokia susikuitusi. Tik iš balso pažino“, – prisimena pašnekovė.
Kadangi klausytojai nemato laidos vedėjo dažnai susikuria visai kitokį jo įvaizdį nei realus. Kartą Loretą pakviečia prie apsaugos: atėjo lankytoja. „Atlekiu skubėdama, su cigarete, išsidažiusi, o pagyvenusi moteris man tautinę juostelę nuaudusi įteikia. Pašiurpinau“, – prisimena.
Kai buvo jaunesnė, po laidos gatvėje tykodavo gerbėjai. „Eini, stovi po medžiais su gėlėmis, į pasimatymą kviečia. Vienas, fantastiškos išvaizdos, užburiančiomis vydūniškomis akimis labai piršosi. Suintrigavo, nuėjau su juo arbatos. Bet pasirodė, kad alfonsas“, – pasakoja laidos vedėja.
Buvo ir įkyruolių, nuo kurių tekdavo pro užpakalines duris sprukti. „Apsauga mane informuodavo apie juos, tai aš pro kitą išėjimą dingdavau“, – prisimena Loreta. Tačiau abu jos buvę vyrai – ne iš gerbėjų tarpo. „Nenoriu jų prisiminti, tai – praeitis“, – nukerta ji.
Mieliausi L. Jankauskaitei tie paprasti kaimo žmonės, kurie kasvakar jos laidos laukia kaip šventės. Močiutės užsiriša švarią skarytę ir septintą valandą sėdasi prie radijo, kad su Loretėle, kaip ją meiliai vadina, pasišnekėtų. Apie tai jai papasakoja jų vaikai laiškuose ar paskambinę.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą