Tik ką žurnalo redaktoriaus posto netekęs Vladimiras Laučius apie IQ redakcines peripetijas
Šių metų vasarį, sutaręs su „SC Baltic Media“ atstovais Birute Garbaravičiene ir jos sūnumi Sauliumi, kad tapsiu „The Economist“ partnerio Lietuvoje žurnalo IQ vyriausiuoju redaktoriumi, iš anksto aptariau tam tikras sąlygas. Pirma sąlyga buvo ta, kad priimu reikiamus sprendimus dėl žurnalo turinio, autorių ir apžvalgininkų; kad man nedaroma spaudimo ir nenurodinėjama, ką ir kaip rašyti. Antra sąlyga buvo ta, kad išlaikau ankstesnę sutartį su naujienų portalu “Delfi”, kuriame dirbti man yra ir garbė, ir profesinis malonumas. Akcininkai su mano sąlygomis sutiko.
Kaip, deja, netrukus ėmė aiškėti, jie sutiko ne tiek veiksmais, kiek žodžiais. Pirmas akibrokštas įvyko kovo pradžioje, kai pasiūliau žurnalo politikos apžvalgininku tapti politologui Tomui Janeliūnui. Sprendimas turėjo būti priimtas skubiai, nes jau reikėjo rašyti tekstus pirmam numeriui, o tinkamo politikos apžvalgininko dar nebuvome radę. Iš vakaro sutarėme su T.Janeliūnu, kad kitos dienos rytą jis atvyks į redakciją pokalbio. Labai apsidžiaugiau, kai jis iškart sutiko dirbti IQ. Tačiau tai sukėlė itin audringą B.Garbaravičienės reakciją: kaip aš drįsau pasiūlyti Tomui darbą IQ, neatsiklausęs jos – beje, redaktoriaus pavaduotojos kultūrai, o ne politikai – leidimo!
Netrukus sulaukiau priekaištų lavinos už tai, kad vieną iš komentarų pirmam IQ numeriui pasiūliau parašyti žurnalistui Audriui Matoniui. Mano argumentas buvo tas, kad A.Matonis labai gerai ir įdomiai rašo, nors ir ne visada sutinku su juo nuomone. B.Garbaravičienė buvo griežtai prieš – pagal principą „myliu – nemyliu“. A.Matonis buvo griežtai priskirtas prie „nemylimų“, ir man teko atlaikyti nemenką spaudimą, kol galop pavyko vargais negalais įtikinti, kad jo komentaras būtų atspausdintas IQ.
Vėliau prasidėjo priekaištai dėl kritiškų tekstų Vyriausybės vadovo atžvilgiu: esą „A.Kubilius ir kompanija per dažnai šmėkščioja IQ padangėje“. Atsakiau, kad jie dažnai šmėkščioja visos Lietuvos žiniasklaidos padangėje, nes tai, šiaip ar taip, yra Vyriausybė ir jos vadovas, o ditirambus jų veiklai terašo Vyriausybės viešųjų ryšių tarnyba. Netruko praeiti dar vienas mėnuo, ir jau man asmeniškai buvo pradėta nurodinėti, ką ir kaip turėčiau rašyti nuosavuose komentaruose – Redaktoriaus žodyje, kuris tąkart neįtiko mano mielai, žodžio laisvę (daugiausia žodžiais) puoselėjančiai kolegei.
Dar po mėnesio B.Garbaravičienės pasipiktinimą sukėlė tai, kad viename iš straipsnių politiškai neutralia tema, kur net nebūta ginčytinų niuansų (apie reputaciją), buvo cituojamas prof. Alvydas Jokubaitis. Ir vėl argumentas iš serijos „myliu – nemyliu“. Prieš tai dar teko išklausyti, kokį neva prastą (nors mano manymu – gerą) Laišką redaktoriui parašė žurnalistas Romas Sadauskas-Kvietkevičius. Suprask – atsiranda „juodasis sąrašas“ autorių, kuriems jau nebedrįstu siūlyti rašyti į IQ. Nes kai nesutapdavo nuomonės su redaktoriaus pavaduotoja kultūrai B.Garbaravičienė, ji prisistatydavo jau kaip akcininkų atstovė B.Garbaravičienė. Kur jau čia pasiginčysi.
Galiausiai pasipylė gerb. akcininkų atstovės priekaištai net dėl tų mano tekstų, kuriuos rašiau “Delfi” portalui, o ne IQ, ir kurių turinys turėjo būti tik mano ir “Delfi” redakcijos reikalas. B.Garbaravičienė už akių pradėjo įtikinėti redakcijos žurnalistus, kad esu neobjektyvus, nes TV laidose ir “Delfi” portale vis drįstu aštriai kritikuoti premjerą A.Kubilių ir jo Vyriausybės vykdomą politiką. (Komentarai „Jautrusis“ konservatizmas: išlupti mokestį už nieką“ (balandis), „Grybauskaitė pataikė į dešimtuką“ (birželis), „A.Kubiliaus valdžios saulėlydis“ (spalis)). Vienas IQ administracijos atstovas man buvo net užsiminęs, kad gal apskritai galėčiau kurį laiką neberašyti “Delfi” portalui.
Kita esminė problema – nuo gegužės mėnesio pradėjo smarkiai vėluoti honorarai IQ rašantiems „išorės“ autoriams. Rugsėjo pradžioje buvo nemažai autorių, kuriems honorarai vėlavo 3 – 4 mėnesius. Kai kurie jų dėl to apskritai atsisakė rašyti IQ, o leidinio reputacija buvo smarkiai apgadinta. Net IQ fotografas vasaros pabaigoje prisipažino honorarą gavęs tik vieną kartą – pavasarį. Ekonomistui Raimondui Kuodžiui honorarai vėlavo taip smarkiai, kad galiausiai jo kantrybė išseko ir jis pareiškė daugiau tokiam keistam žurnalui neberašysiąs.
Į gėdingą honorarų vėlavimo aplinkybę atkreipiau dėmesį dar liepos mėnesį per administracinį posėdį ir paprašiau skubiai spręsti problemą. Paprašiau tų, kuriems priklausė ją spręsti. Į tai B.Garbaravičienė atsakė, kad pinigai vis tiek kada nors – anksčiau ar vėliau – juk bus sumokėti, todėl aš turėčiau honorarų negaunančius autorius asmeniškai raminti. Maža to, pasak jos, juk ne vien dėl pinigų jie rašo, o dėl garbės. „SC Baltic Media“ vadovybė dėl minėtos problemos kažkodėl susizgribo tik rugsėjo pabaigoje ir ėmė ieškoti kaltų. Nerado. Juk nesmagu pirštais rodyti į save. Mano, kaip redaktoriaus, darbas su autoriais buvo gerokai apsunkintas dėl apgadintos žurnalo reputacijos.
Taigi vasarį pasiekti susitarimai su akcininkais, kai buvau priimamas dirbti IQ vyr. redaktoriumi, buvo nuolat pažeidinėjami. Buvo apribota mano laisvė reikšti mintis, atsirinkti autorius, galimybė priimti sprendimus ir tikėtis jų vykdymo. Spalio mėnesį visokeriopas spaudimas man tik stiprėjo. B.Garbaravičienė leido sau priekaištauti man net dėl “Delfi” rašomų tekstų, su kurių autoriais nieko bendra neturėjau ir kurių nė nepažinojau. Tai jau buvo panašu į absoliučiai neadekvatų elgesį.
Savininkų kaltinimai: kaip nematyti rąsto savo akyje
Iš darbo buvau atleistas šių metų lapkričio 2 d., apie tai man žodžiu pranešus „Intelligent Media“ vadovui Neriui Gasparavičiui. Paklaustas, ar sprendimą galėtų pakeisti mano asmeninis pokalbis su Ramūnu Garbaravičiumi, kurį seniai pažįstu, jis atsakė neigiamai. Vis dėlto paskambinau R.Garbaravičiui, bet jis nesutiko iškart pasikalbėti ir pareiškė galėsiąs susitikti tik pavakare. Per pokalbį jis patvirtino, kad sprendimas yra neatšaukiamas ir esu atleidžiamas iš darbo būtent nuo lapkričio 2 d. Praėjus dviem valandoms po pokalbio, ir B.Garbaravičienė, ir N.Gasparavičius privačiai ir viešai ėmė tvirtinti, jog dar nesu atleistas. Matyt, kažko buvo nesuderinę.
Kaip skelbta žiniasklaidoje, „V.Laučiaus atleidimo priežastį nurodė bendrovės „Intelligent Media“, kuri leidžia IQ, atstovas. Pasak jo, „visiška netiesa, kad sprendimas priimtas dėl V.Laučiaus pažiūrų ar kam nors spaudžiant <...> Apgailestaujame dėl tikrovės neatitinkančių jo teiginių apie atleidimo iš darbo aplinkybes, privertusių viešai į juos sureaguoti.“
Jei jau prabilta apie tikrovę ir netiesą, tai galima būtų paklausti R.Garbaravičiaus ir jo žmonos B.Garbaravičienės, kuri iš iškilių konservatorių lyderių jiems reiškė priekaištus, kad jų leidžiamam žurnalui vadovauja konservatorių atžvilgiu neigiamai nusistatęs redaktorius. Galbūt R.Garbaravičius išdrįs pakartoti tai, ką privačiame pokalbyje pripažino man.
Taip pat būtų galima jų paklausti, kuris iškilus premjero bendražygis vasarą jiems pasakė per priėmimą JAV ambasadoje, kad IQ žurnalas būtų neblogas ir A.Kubilius sutiktų duoti interviu (V.Valentinavičius gegužę atsisakė, kai paprašiau), jei tik žurnalui nevadovautų V.Laučius. Jei visa tai – ne konservatorių spaudimas mano savininkams, pasibaigęs jų priimtu sprendimu mane atleisti iš pareigų, tai kas tai tuomet yra? Būtent ši aplinkybė man leido spėti (pabrėžiu: ne tvirtinti, o spėti), kad IQ akcininkų sprendimui galėjo daryti įtakos mano atžvilgiu priešiškai nusiteikusių valdžios politikų spaudimas. Beje, mano spėjimą iš dalies patvirtintų ir tai, jei interviu su A.Kubiliumi netrukus pasirodytų IQ.
„Intelligent Media“ atstovas taip pat spaudai tvirtino: „V.Laučiaus pažiūras puikiai žinojome, jį kviesdamiesi į labai atsakingas pareigas, ir suteikėme jam kūrybinę laisvę“. Kaip jau minėjau, tos laisvės gerokai pristigdavo.
Ir dar vienas įmonės vadovo tvirtinimas: „Atsisakyti V.Laučiaus pareigų nuspręsta dėl darbo tvarkos pažeidimų. Apmaudu girdėti V.Laučiaus tvirtinimą, kad jam toks sprendimas buvo netikėtas - vasaros pradžioje jis buvo įspėtas, jog darbo drausmės pažeidimai, trukdantys darniam visos redakcijos darbui, nebus toleruojami. Tačiau, panašu, jog įspėjimas nepadėjo“.
Kai kalbama apie „darbo tvarkos pažeidimus“, reiktų atkreipti dėmesį pirmiausia į tai, kad darbo tvarka skiriasi pagal einamas pareigas. Vieniems tenka daugiau laiko praleisti prie darbo stalo, kitiems – susitikimuose su klientais, informacijos šaltiniais ar VIP’ais, treti kūrybingiau rašo iš namų ar iš kitos darbo vietos.
Maža to, „darniam redakcijos darbui“ trukdė daugybė dalykų ir tikrai ne vienas, du ar trys žmonės. Praktika, kai dėl visų nesklandumų „įspėjamas“ tik vyriausiasis redaktorius, yra gan unikali. Niekas redakcijoje nesiautėjo, neskriaudė savo artimo ir nesnūduriavo su išgertu brendžio ar vyno buteliu po stalu: jei tai būtų įvykę, būtų reikėję kviesti policiją ir protokoluoti tvarkos pažeidimą. Tokių pažeidimų tikrai nebuvo.
Jei prie „drausmės pažeidimų“ priskirtinas ilgesnis darbuotojų nebuvimas redakcijoje, tai įspėti ir vėliau atleisti iš darbo buvo galima bent keletą asmenų. Mat ir vyriausiasis redaktorius turėjo kitų darbų (“Delfi”, akademinė, visuomeninė veikla), ir „Intelligent Media“ vadovas turėjo daugybę kitų (papildomo verslo) reikalų, ir redaktoriaus pavaduotojas ekonomikai neretai išvykdavo tai su neredakciniais reikalais, tai be jų. Savo ruožtu redaktoriaus pavaduotoja kultūrai redakcijoje apsilankydavo savo nuožiūra tik vieną ar du kartus per savaitę, nes jos pagrindinis darbas – Kauno prezidentūroje. Tai gal visi pažeisdavo „darbo drausmę“? Gal visa IQ vadovybė buvo nusipelniusi įspėjimo ir atleidimo?
Ir paskutinis štrichas – dėl „darbo tvarkos pažeidimų“. Jei jau kalbame apie išties gėdingus ir netoleruotinus tvarkos pažeidimus, tai norėčiau priminti R.Kuodžio laišką, rašytą, kai jam mėnesių mėnesius buvo vėluojama sumokėti honorarus. Jis klausė: „Kas ten pas jus per tvarka redakcijoje?“ Ir šiuo atžvilgiu natūraliai kyla klausimas: kodėl niekas vasarą nebuvo įspėtas dėl tokio drastiško tvarkos pažeidimo, kai pabrėžtinai reikalavau tą tvarką įvesti? Ir kodėl šio neįtikėtino precedento kaltininkai bei dangstytojai iki šiolei neatleisti iš darbo?
Išvada
Vadinkime dalykus tikraisiais vardais: „Intelligent Media“ akcininkai nusprendė atsikratyti IQ redaktoriaus – ir be skrupulų tai padarė. Kodėl? Nebeįdomu ir nebeprasminga gvildenti. Juolab kai žmonės linkę meluoti, ieškoti didžiausių bėdų ne ten, kur derėtų ir ciniškai veidmainiauti, pakišinėdami žiniasklaidai skubotai sukurptas legendas. Tebūnie tai jų sąžinės reikalas.
P.S. Šis laiškas išspausdintas lrytas.lt
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą