Labas rytas!
Su vasario 16-ją!
Ramu, tylu, saulėta ir šalta aplinkui... Mano žaliakalnis šįryt kaip gūdžiausias kaimas-nė gyvos dvasios, tik štai šiukšlininkai (kaip ir žadėjo savivaldybė:) pralėkė net anksčiau nei paprastai trečiadieniais - matyt skuba apsikuopti ir ...švęsti:)
O štai vėliavų aplinkui nematau. Kaimynai pamiršo ar dar miega?? O gal bijo iškišti nosį į šaltį?:)
Taigi, šventė švente, o aš ir vėl panorau kai kuo pasidalinti. Radau Aušros Maldeikienės tekstą veidas.lt . Pažįstu ją labai seniai, dar kai ji dirbo "Lietuvos ryte" žurnaliste, vėliau ne kartą kalbinau ją radijo ir tv eteryje. Dažniausiai jos tiesos kažkaip randa atsaką mano mintyse (laba neekonomiškose - turiu prisipažinti), o kad suteikia peno apmąstymams - tai jau tikrai!
Taigi, paskaitykim:
Jei A.Kubilius remtųsi skaičiais, tai nekalbėtų apie Lietuvos artėjimą prie skandinavų, o aiškiai apsibrėžtų esąs ten, į kur jį visi ekonominiai skaičiai ir veda, – tarp Rumunijos ir Bulgarijos.
Visą mėnesį atlikinėjau nedidelę ir tikrai nereprezentatyvią apklausą. Per tą laiką 53 žmonių paklausiau, kaip jie mano, ar tikrai mums čia Lietuvoje reikia taip taupyti, kad turėtume jei ne subalansuotą, tai bent labai mažą biudžeto deficitą. Na, kaip “kokie estai, kurie, žinia, dėl to mažo deficito jau ir eurą turi, ir prie skandinavų prisigretino, ir per krizę geriau gyveno, nes valstybės pinigų perteklių iki krizės buvo sukaupę”.
Taigi 47 apklaustieji iš esmės sutiko, kad jei lietuviai mažintų savo viešąsias išlaidas, tai šalis tik išloštų. Trys samprotavo, kad mažas išlaidas turinčių estų elgesys netinka Lietuvai, nes Lietuvoje ir taip labai mažos pensijos, ir gal jas reikėtų didinti. Du buvo įsitikinę, kad reikia kaip Estijoje kuo greičiau įvesti progresinį pajamų apmokestinimą (beje, estai neturi…). Vienas (vienas!) žmogus paklausė, o kiek ten tie estai išleidžia ir kiek daugiau išleidžiame mes.
Prisipažinsiu, klausdama tikrai domėjausi ne estais ir jų esą tinkamu gyvenimu, o tuo, ar lengva mulkinti “normalų” lietuvį. Taigi mano nuojauta pasitvirtino: jei tvirtu tonu kalbėsi bet kokią nesąmonę (kaip šiuo atveju apie labai mažą Estijos viešąjį sektorių), tai gali į galvas ją labai lengvai įmušti.
Dabar keli faktai. Estijos viešasis sektorius yra gerokai didesnis nei Lietuvos. Šios šalies vyriausybės pajamos 2009 m. buvo 43,4 proc., kai Lietuvos – tik 34,5 proc. (euro zonos vidurkis 44,5 proc.). Estijos vyriausybės išlaidos tada sudarė 45,2 proc., Lietuvos – 43,6 proc. (euro zonos vidurkis – 50,8 proc.). Taigi, jei mes norime artėti prie Estijos (jei norime, pabrėžiu), tai turime didinti ir vyriausybės išlaidas, ir jau, be jokios abejonės, labai rimtai didinti jos pajamas. O jei mūsų pajamos būtų panašios kaip estų, o išlaidos dabartinės, tai Lietuvos biudžeto deficitas artėtų prie nulio.
Kaip tie estai viešosioms reikmėms surenka tokį nemažą kiekį pinigų? Na, pirmiausia jie nesugalvojo, kad galima turėti tokį keistą dalykėlį, kaip verslo liudijimas, kai sumokėjęs kelis šimtus gali gauti bet kiek (arba negauti nieko), o iki 2009 m. net jokių socialinių mokesčių mokėti nereikėjo, tad veikė nerašyta tiesa, kad to verslo liudijimo turėtojas visas viešąsias gėrybes gaus šiaip, “už dyką” (o rimčiau kalbant – kitų mokesčių mokėtojų sąskaita). Estijoje taip pat nėra ir nebuvo kažkokio ypatingo įstatymo autoriams ar notarams. Ten yra visiems (ir samdomam darbui, ir verslui) vienodas 21 proc. mokestis (kuriuo neapmokestinamas tik reinvestuotas pelnas) ir 20 proc. dydžio PVM. Tiesa, dar visi estai moka ir socialinio draudimo įmokas, ir specialią nedarbo draudimo įmoką.
Va ties tuo nedarbu ir stabtelėkime. Lietuva, kaip žinome, antroje 2009 m. pusėje krizei įsisiūbavus nutarė, kad per krizę bedarbių maitinti nereikia, nes Lietuvoje veikia kažkoks naujas ekonomikos dėsnis (matyt, vienas iš tų Kubiliaus dėsnių, apie kurį mokslininkai rašys vadovėlius), kad krizė tai yra, o va bedarbiai, iki krizės gal ir buvę bedarbiais, dabar pavirto tinginiais. Kadangi tinginiams mokėti net negražu, tai tuomet buvo labai smarkiai sumažintos nedarbo draudimo išmokos ir maksimali riba labai smarkiai paslinkta žemyn – nuo 1041 iki 650 Lt. Kalbėkime tiesiai: iš žmogaus, kuris gal dešimtmečius mokėjo socialinio draudimo įmokas, taigi ir nedarbo draudimo įmoką, tiesiog pavogė sutartą išmoką.
Estai taip “gudriai” netaupė. Visi šios šalies piliečiai, išskyrus tuos, kurie jau pensinio amžiaus, moka privalomąją nedarbo draudimo įmoką (taip pat ir savarankiškai dirbantys). 2009 m. rugpjūtį nedarbo draudimo įmokos buvo padidintos nuo 2 iki 2,8 proc. darbdaviams ir nuo 1 iki 1,4 proc. dirbantiesiems (ar dirbantiems savarankiškai). Paaiškinta paprastai – toks padidinimas būtinas, nes dėl besitęsiančios recesijos daugėja išmokų gavėjų, tad Nedarbo draudimo fondo išlaidos didėja. Priešingai nei Lietuvoje, Estijoje krizės laikotarpiu daugėjo bedarbių, o ne tinginių.
Ko tie bedarbiai ten gali tikėtis? Nedarbo draudimo išmoka, jei žmogus įmokas mokėjo ne mažiau nei 56 mėnesius (beveik 5 metus), mokama pusę metų, jei įmokos mokėtos iki 110 mėnesių (beveik 10 metų) – 270 dienų, o jei daugiau nei 111 mėnesių – tai metus. Pirmą šimtą dienų mokama 50 proc. buvusios darbuotojo algos (tiesa, ne daugiau nei trigubas vidutinis Estijos darbo užmokestis), o vėliau 40 proc. buvusios algos. Senųjų Europos Sąjungos valstybių ir net JAV mastais išmokos labai kuklios, bet nepalyginamos su mūsų.
Beje, nuo 2011 m. sausio maksimali mokama nedarbo draudimo išmoka Estijoje padidėjo 51 euru. Estija nepamiršta ir tų, kurie negali gauti nedarbo išmokų. Tie, kurie nebuvo apsidraudę bent metus, arba tie, kurie per išmokos mokėjimo laiką nerado darbo, be pajamų nelieka – jie gali gauti vadinamąją valstybės nedarbo išmoką, kurią iš specialiai sukauptų lėšų moka Nedarbo draudimo fondas. Ir jau visai mūsų valdžios ir visuomenės akimis keistas dalykas – bedarbis Estijoje gali vykti į kitą ES valstybę ir ten ieškotis darbo, neprarasdamas nedarbo draudimo išmokos.
Lygindama galiu paminėti, kad Lietuvoje, jei nedarbo draudimo stažas mažesnis negu 25 metai, nedarbo draudimo išmoka mokama šešis mėnesius, jei nuo 25 iki 30 metų – septynis, jei nuo 30 iki 35 metų – aštuonis, jei 35 ir daugiau metų – devynis.
Kokios “tyrimo” išvados? Nemanau, kad estai yra visa ko pradžia ir pabaiga, tačiau aiškiai pastebiu, kad jie turi daugiau sveiko proto. Bent jau suvokia, kad krizė yra krizė ir net per krizę valgyti reikia, nors darbo labai sumažėja. Galiu numatyti ir ateitį po kelerių metų. Kai ta krizė baigsis, Estija nelakstys po visą svietą ieškodama, kas sutiktų ten atvažiuoti dirbti, nes nebus taip baisiai iššvaisčiusių savo turimų išteklių. Ir tada jau koks nors postkubilius ten neaiškins, kad kas galėjo pagalvoti, jog darbo jėgą per krizę reikia saugoti, nes (koks stebuklas!) krizė, kaip ir pakilimas, kada nors baigiasi.
O va Lietuvos žmonių (valdžia – tik mažas sraigtelis) sveiku protu vis dėlto abejočiau dėl vienos paprastos priežasties – itin didelės nemeilės skaičiams ir įvairiausių “savų, lietuviškų” ekonomikos dėsnių paieškų. Ir jei toks Andrius Kubilius remtųsi skaičiais, tai nekalbėtų apie Lietuvos artėjimą prie skandinavų, o aiškiai apsibrėžtų esąs ten, į kur jį visi ekonominiai skaičiai ir veda, – tarp Rumunijos ir Bulgarijos. O tai ne šiaurės vakarai, o kažkur tarp rytų ir pietų.
--------------------
Taigi... o ką manote Jūs?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą