Sveikinu visus su pavasario švente ir kaip visada siūlau pasiskaitinėti:
Velykos mums asocijuojasi su kiaušinių dažymų, su velykiniais kiškiais, su supimusi sūpuoklėse. Tačiau kodėl švenčiamos Velykos? Štai peržvelgėme daugelį informacijos šaltinių ir pateikiame informaciją apie Velykas ir jų tradicijas.
· Velykos švenčiamos Jėzaus prisikėlimo iš numirusių garbei. Tai seniausia krikščionių šventė, kuri liudija, kad mirtis nėra visa ko pabaiga, – tai naujo gyvenimo pradžia.
· 40 dienų iki Velykų yra gavėnia, kuri simbolizuoja dvasinį apsivalimą atsisakant kiaušinių, pieno ir mėsos. Šiais laikais daugelis krikščionių gavėnios metu atsisako alkoholio ir saldumynų;
· Velykų šventė prasideda Verbų sekmadieniu, kuris Vakarų pasaulyje vadinamas Palmių sekmadieniu. Šią dieną, likus savaitei iki Velykų, švenčiamas Jėzaus Kristaus atvykimas į Jeruzalę. Naujajame Testamente aprašyta, kaip Kristų pasitikantys žmonės kelią nuklojo drobėmis ir palmių lapais. Iš to kilo ir šis pavadinimas Palmių sekmadienis. Mūsų kraštuose šiuo simboliu tapo verbos.
· Nuo Verbų sekmadienio prasideda Didžioji (Tylioji) savaitė, kuri krikščionims yra pati svarbiausia metuose. Šiuo laikotarpiu liūdima ir mąstoma apie Kristaus kančią visų žmonių labui. Per Didžiąją savaitę įvyksta svarbiausi momentai Jėzaus gyvenime – Šventosios Vakarienės įsteigimas Didyjį (Žaliąjį) ketvirtadienį, Kristaus mirtis ant kryžiaus Didyjį penktadienį ir Kristaus prisikėlimas Velykų rytą.
· Evangelijose pasakojama kaip Didyjį (Žaliąjį) ketvirtadienį Jėzus Kristus valgė Paskutinė vakarienę su savo mokiniais ir įsteigė Šventąją Vakarienę. Po to Judas už trisdešimt talerių išduoda Kristų pabučiuodamas jam į skruostą. Jėzus suimamas. Didžiojo (žaliojo) ketvirtadienio liturginė spalva yra balta. Žaliojo ketvirtadieno pavadinimas nesusijęs su žalia spalva ir tikėjimu liaudyje, kad šią dieną į namus negalima įnešti nieko, kas nuskinta gamtoje. Žaliojo ketvirtadieno pavadinimą latviai tikriausiai perėmė iš vokiečių “Gründonnerstag”, kuris išvertus ir reiškia – žaliasis ketvirtadienis;
· Didyjį penktadienį Jėzus buvo teisiamas romiečių ir žydų fariziejų teisme, kuriame jis buvo išjuoktas ir nuteistas. Po to sekė Kristaus kryžiaus kelias ir prikalimas prie kryžiaus. Didyjį penktadienį jau pirmieji krikščionys laikė nuodėmių ir gedulo diena. Tą dieną Bažnyčiose skamba žinia apie Dievo Sūnaus prikalimą prie kryžiaus ir mirtį už pasaulio nuodėmes. Šią dieną Šventoji Vakarienė neduodama. Bažnyčiose šią dieną dažnai užpučiamos žvakės, kurios simbolizuoja gyvąjį Kristų. Jos iš naujo uždegamos Velykų naktį Velykine ugnimi. Ant bažnyčios altoriaus šią dieną nieko nėra dedama. Liturginė Didžiojo penktadieno spalva yra juoda – ji simbolizuoja mirtį, tamsą ir nebūtį.
· Didžioji (tylioji) savaitė baigiasi Tyliuoju šeštadieniu, kuris simbolizuoja mirties kapo tylą;
· Didysis sekmadienis – Velykos yra džiaugsmingiausias ir svarbiausias bažnyčios įvykis - Kristaus prisikėlimo iš numirusių šventė. Velykos ir Kristaus prisikėlimas iš numirusių liudija žmonėms apie nugalėtą mirtį ir nuodėmes, apie amžinojo gyvenimo viltį. Per Velykas bažnyčiose pakeičiama liturginė spalva. Kančių laikotarpiu bažnyčiose dominuoja violetinė spalva, o nuo Velykų iki Sekminių altorių drobės ir kiti liturginiai daiktai daugiausia būna baltos spalvos.
· Aiškinama, kad tradicija dažyti kiaušinius atsirado po to, kai valstiečiai ėmėti žymėti juos Gavėnios laiku norėdami atskirti šviežius kiaušinius nuo senų. Kiaušinių nebuvo galima valgyti 40 dienų, tačiau vištos šio draudimo nepaisė, todėl valstiečiai šiuo žymėjimo būdu stengėsi išsisukti iš esamos padėties.
Kiaušinių marginimas turėjęs magišką reikšmę. Ant kiaušinių skutinėtos saulutės (kad augmenijai netrūktų saulės), žvaigždės (kad laukams netrūktų šviesos ir naktį), žalčiukai (kad pabustų gyvybė), įvairi augmenija, raštų deriniai.
Specialią reikšmę turėjusi ir kiaušinio spalva. Raudona spalva simbolizavo gyvybę, juoda - žemę, mėlyna - dangų, žalia - bundančią augmeniją, geltona - pribrendusius javus.
Per Velykas buvo einama „bukynių“. Dauždavo kiaušinius dažniausiai vyrai. Tas, kurio kiaušinis buvo stipriausias, garsėdavo per kelis kaimus.
Ridinėjami kiaušiniai buvo specialiu loveliu. Tas, kurio kiaušinis nuriedėdavo toliausiai, ne tik buvo laikomas nugalėtoju, bet ir laimingu žmogumi, kuriam viskas sekasi.
Velykų dieną vaikai, dažniausiai iki 8 metų, eidavo kiaušiniauti. Atėjęs į trobą vaikas sudainuodavo nedidelį posmelį ir įsikišdavo pirštą į burną – tai buvo ženklas, kad jis prašo kiaušinio.
Įkišti du pirštai reiškė, kad vaikas prašo dviejų kiaušinių. Buvo ir tokių, kurie įsikišdavo į burną ir daugiau pirštų, bet tuomet paprastai būdavo išvejami už gobšumą.
Vaikinai per Velykas eidavo dėdinėti. Jie eidavo prašyti kiaušinių pas merginas. Ta, kuri neturėdavo kiaušinių, buvo prievarta nuvedama į vištidę ir sodinama į vištos gūžtą perėti.
· Velykų kiškutis savo vaidmenį gavo 17 amžiuje. Jis buvo laikomas vaisingumo ir pavasario simboliu, todėl jam buvo priskirta pareiga nešti vaikams kiaušinius.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą