Didžiąją dalį vidaus produkto sukurdama per eksportą, Lietuvos ekonomika laikosi dėl mažų atlyginimų, o verslininkai yra priversti jų augimą slopinti net dirbtinai, Alfa.lt vaizdo konferencijoje sakė ekonomistai Eugenijus Maldeikis ir Aušra Maldeikienė.
Vertindami Vyriausybės 2009-ųjų veiklos ataskaitą ir krizės suvaldymo priemones, sutuoktiniai Maldeikiai stebėjosi jos sprendimu pasirinkti beviltišką daugiabučių renovacijos modelį ir slapukavimu pritraukiant investuotojus.
Vilniaus universiteto docentė A. Maldeikienė prognozuoja, kad nedarbas į saugų lygį gali grįžti apytikriai po ketverių metų, o E. Maldeikis, buvęs ūkio ministras ir europarlamentaras, baiminasi, kad tam gali prireikti ir dešimtmečio.
Ekonomiką laiko mažo algos
Balandžio viduryje Seimui pateiktoje Vyriausybės atskaitoje teigiama, kad yra dvi esminės priežastys, kodėl Lietuvoje krizė buvo tokia gili: tai perkaitimas dėl kreditų ir jų išdavimo sustabdymas bei eksporto rinkų užsidarymas.
A. Maldeikienės teigimu, šios priežastys tikros, bet ne vienintelės. „Baltijos šalių modelis – tai orientacija į itin pigią darbo jėgą ir pigus viešasis sektorius. Žmonių atlyginimus stengiamasi laikyti kuo įmanoma mažesnius – tai yra klasikinis nebalansuojamos ekonomikos pavyzdys. Jeigu visa tavo ekonomika orientuota tik į eksportą, tai neišvengiamai reikia algas išlaikyti nedideles, kartais net dirbtinai, kad būtum konkurencingas“, – teigė A. Maldeikienė.
Anot jos, Japonija irgi yra į eksportą orientuota šalis, tačiau ten prekybą į išorę sudaro tik 12 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Lietuvoje ši dalis prieš krizę siekė net 60 proc. „Mes ir taip turėjome skurdžiausią socialinę sistemą, bet ją tik dar labiau giliname ir šitaip kasame duobę savo ateičiai“, – mano docentė.
Verslas praganė dešimtis milijardų
E. Maldeikis papildė, jog Lietuvoje krizės priežastys vis dėlto buvo vidinės. „To, ką pasakė Vyriausybė, neužtenka. Mūsų ekonomika augo ekstensyviai – įsiurbdama Europos Sąjungos pinigus. Verslo augimas buvo nepamatuotas, neįvertinus rizikos ir globalinių tendencijų – vyrai tiesiog griebė kreditus ir statė gamyklas žiūrėdami vien į savo kiemą“, – teigė ekonomistas.
Jis atkreipė dėmesį, kad nuo 2004 metų Lietuvos verslas kasmet gaudavo 4–5 mlrd. litų tiesioginės paramos. „Tai didžiulė injekcija. Tačiau net esant tokio masto paramai, verslas faktiškai užsidarinėja ir lemia tokį nedarbo lygį. Kaip vertinti tokio verslo kokybę, efektyvumą, produktyvumą?“ – klausė E. Maldeikis.
Maža to, kai neturi strateginių tikslų – tuo į gilesnę duobę smengi. „Lietuvoje socialiniam sektoriui perskirstoma vos 13 proc. bendrojo vidaus produkto, kai visoje Europoje – 26 proc. Tai rodo mūsų atsilikimą ir vis gilėjantį atotrūkį. Šiuo atveju mes neiname į Europą“, – mano E. Maldeikis.
Renovavimo modelis – „kreivas ir kvailas“
Pasak E. Maldeikio, daugiabučių renovavimo programa buvo vienas svarbiausių ir stipriausių instrumentų, galėjusių neleisti taip stipriai smigti. „Aš labai džiaugiausi, kai tik atėjusi Vyriausybė pirmu punktu kokius tris mėnesius renovaciją deklaravo kaip pagrindinę priemonę. Tačiau viskas baigėsi tuščiomis kalbomis, ir nė vienas ministras už tai neprisiėmė atsakomybės“, – pabrėžė ekonomistas.
Jo įsitikinimu, Lietuvoje sukurtas renovavimo modelis yra visiškai neracionalus, „kreivas ir kvailas“. „Ne kartą domėjausi, kokia yra kitų šalių patirtis renovuojant būstą. Tačiau apie aiškią ir paprastą europinę patirtį valdžia nenorėjo ir girdėti. O kūrė idiotišką – nebijau to žodžio – modelį, paremtą bankų sistema. Programa negyvybinga, neefektyvi, neveiksni: kas tai per modelis, kurio niekas nenori?“ – stebėjosi E. Maldeikis.
Pritraukiant investicijas per daug paslapčių
Tuo metu, jo pastebėjimu, net ir įkūrus Energetikos ministeriją, šio sektoriaus žaidime trūksta atviresnių kortų. „Pasakyčiau paprastai: Vyriausybė pašalino vieną verslo grupę, o dabar svarsto, kuriai kitai atiduoti tvarkyti energetiką. Vakuumo nebūna. Lietuvoje bene nuo gruodžio diskutuojama apie Seimo nario kelionę, tuo metu slaptai renkamas strateginis investuotojas atominei elektrinei statyti. Šis operatorius bus lemiamas žaidėjas energetikos rinkoje, todėl šios kompanijos turėtų pristatyti savo filosofiją, strategiją, siekius“, – atkreipė dėmesį jis.
Ekonomistas ir buvęs politikas numano, jog strateginį investuotoją parinkus be diskusijų, gali pasikartoti „Leo LT“ scenarijus. „Nereikia tų priedangų formaliais kriterijais. Man šitas slaptumas ilgalaikės strategijos požiūriu tiesiog nesuprantamas“, – sakė E. Maldeikis.
Pasak A. Maldeikienės, Vyriausybė taip pat nesąžiningai elgiasi girdamasi „Barclays“ technologijų centro pritraukimu, tačiau neatskleisdama, kiek jiems pati sumokėjo už investiciją.
Ūkio palaikymo pasekmė – išvaromi žmonės
A. Maldeikienės vertinimu, Lietuvoje nedarbo lygis iki priimtino (5 proc.) galėtų sumažėti per 3–4 metus. Tuo metu jos vyras pesimistiškesnis – pagal jo prognozę, tai gali trukti net iki 7–10 metų. „Čia pavyzdys – japonai, kai jie kapanojosi daugiau kaip dešimt metų. Lietuvoje man baisiausias būtų stagnacinis scenarijus, kai visi vos kvėpuotų, viskas svyruotų apie nulį. Ir aš nematau to taško, segmento ar sektoriaus, kuris imtų mus vežti“, – teigė E. Maldeikis.
Škotų profesorius Charlesas Woolfsonas, kuriam teko daryti tyrimus Lietuvoje, leidinyje „The New York Times“ yra pasakęs, kad kaina, kurią Baltijos šalys moka už savo ekonomiką, yra nereali ir negirdėta žmonijos istorijoje, priminė A. Maldeikienė. „Ta kaina – tai išvaromi žmonės ir prarastos namų ūkių pajamos. Jeigu Vyriausybė būtų sąžininga, turėtų pasakyti, kas sumokėjo už sutvarkytą ekonomiką. Mūsų emigracija tokia neįtikėtina, tarsi šitoje šalyje vyktų karas“, – teigė ji.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą