2010 m. lapkričio 7 d., sekmadienis

Erika Umbrasaitė: gyvenimas Prancūzijoje

Kai prieš praėjusias Kalėdas žurnalistė ir viešųjų ryšių specialistė Erika Umbrasaitė (39 m.) su vyru Jurgiu ir sūnumi Jokūbu viską metė ir išsikraustė gyventi į Boisse kaimą Prancūzijos Dordonės regione, nedaugelis tikėjo, kad ši kelionė truks ilgai. Eriką kalbinusi žurnalistė Asta Lipštaitė (www.moteris.lt) sako: "Panašu, ji ruošiasi Prancūzijoje įsitvirtinti ir tapti tikra prancūze."





Naujieji Erikos namai - senojoje mokykloje (L'Ancienne ecole) XV amžių menančios pilies pašonėje. Greta yra vynuogynas, nuostabaus grožio kalvos, daugybė mažyčių krautuvėlių. Dvi valandos kelio, ir jau gali mėgautis Bordo regiono ar Tulūzos vaizdais. „Dordonės regionas nusėtas mažų viduramžių miestų, čia labai gražu", - šypsosi Lietuvos kraštovaizdį į Dordonės slėnį iškeitusi E. Umbrasaitė.


Nors naują gyvenimą kitoje šalyje pradėjusią Eriką kartais vis dar vargina ir erzina prancūzų taip mėgstami biurokratiniai kliuviniai, prisijaukinti jų art de vivre jau beveik pavyko.

Rytais lietuvė neskubėdama mėgaujasi puodeliu kavos ir ką tik iš kepyklėlės parsineštu prancūzišku raguoliu arba ožkų pieno jogurtu. „Kai valgau prancūziškus pusryčius, kaskart jaučiuosi baisiai išlepinta gyvenimo. Ir nieko negaliu su savimi padaryti", - kaip tikra prancūzaitė koketuoja Erika. Po pusryčių ji keliauja į Jokūbo koledžą (šis yra už 15 km), pakeliui žavisi per pievas šuoliuojančiais kiškiais ar stirnomis. „Tada ir vėl jaučiuosi pamaloninta gyvenimo", - net susigėsta.

Erika svajojo atidaryti svečių namus, bet nedideliame turistiniame miestelyje atidarė autorinių juvelyrinių darbų ir aksesuarų parduotuvę. Dirba nuo 10 iki 13 val. ir nuo 16 iki 19 val. O dirbdama ir vėl mėgaujasi gyvenimu, stebi prancūzes... „Kokios jos?" - paklausiu. „O, apie tai galėčiau pasakoti ilgai..." - net nušvinta lietuvaitės akys.

Kiek, gyvendama Prancūzijos kaime, suprancūzėjote, perėmėte tos šalies žmonių įpročių?
Pradėjome gyventi lėčiau, džiaugtis kiekviena gyvenimo smulkmena. Išmokome mėgautis maistu ir kalbėti apie jį kaip apie atskirą meno rūšį. Prancūzai valandų valandas gali diskutuoti apie įvairių sūrių skirtumus, smulkiai ir poetiškai pasakoti apie ragauto vyno ar vaikystėje skanauto deserto skonį. Labiausiai mane, kaip ir daugelį atvykėlių, nustebino šventa Pietų kraštų vidurdienio siesta. Kai laikrodis išmuša dvyliktą, gatvėse pamatai daug skubančių praeivių su prancūzišku batonu po pažastimi. Jie tikrai skuba, nors tai prancūzams visai nebūdinga (šypsosi). O priežastis - šventa: midi - dvi valandas truksiantys vidurdienio pietūs. Net įprastą darbo dieną pietų pertrauka trunka dvi valandas. Daugelis dirbančiųjų grįžta namo papietauti, o paskui, ne paslaptis, kiek nusnaudžia. Kai perpratau šią art de vivre paslaptį, supratau, kodėl prancūzai visada geros nuotaikos, pasiruošę flirtuoti ir koketuoti. Beje, dar niekada nėra tekę tiek daug bučiuotis kaip Prancūzijoje (juokiasi). Pirmą kartą susitikę prancūzai apsiriboja rankos paspaudimu, tačiau jei pabendravus penkiolika minučių su tuo žmogumi užsimezga artimesnis ryšys, nenustebk, jei, jums atsisveikinant, būsi apdovanotas bučiniais į abu skruostus. Man, šiaurietei, tai vis dar atrodo keista. Dažnai net nežinau, kaip susitikus elgtis: ištiesti ranką ar pulti bučiuotis...

Prieš išvykdama tikinote: „Niekas taip nemoka mėgautis gyvenimu kaip prancūzai.“ Ar pati lengvai to mokotės?
Pirmus kelis mėnesius mane, pratusią prie skubos ir tvarkos, erzino prancūzų lėtapėdiškumas, bet per septynis gyvenimo Prancūzijoje mėnesius ir pati išmokau neskubėti, kaip jie sako, profiter la vie - mėgautis gyvenimu, pajusti visas jo spalvas. Čia, kaime, kaip niekur kitur labai svarbus žmogaus ryšys su žmogumi, bendravimas vis dar yra tikroji vertybė. Vasarą populiaru fermoje, vyno ūkyje ar viduramžius menančio turistinio miestelio centrinėje aikštėje organizuoti vakarienę. Šimtas ir daugiau žmonių susėda prie ilgų, baltomis staltiesėmis uždengtų stalų, pasideda savo atsineštus įrankius ir lėkštes, o tada už labai nedidelę kainą perka vietos gyventojų ar restoranų pagamintus kaimiškus valgius bei vyną. Šventė tęsiasi nuo septynių vakaro iki vidurnakčio ar net ilgiau. Ir tikrai galiu patvirtinti: niekas nemoka taip mėgautis gyvenimu kaip prancūzai. Bet kurio amžiaus mažų miestelių gyventojams svarbiausia yra gyvenimo kokybė, bendravimas, draugų ir šeimos ryšiai. Todėl daugelis gerą išsilavinimą Paryžiuje ar Bordo įgijusių jaunų žmonių ilgainiui grįžta gyventi ir dirbti į savo gimtąjį miestą. „Mes aukojame pinigus ir prestižą dėl galimybės kvėpuoti grynu oru, valgyti natūralų ir skanų maistą, turėti laiko šeimai ir draugams. Nes laikas - didžiausias turtas", - apie savo pasirinkimą aiškina man trisdešimtmetis Issigeaco miestelio notaras Gregory (mokslus jis baigė Bordo, ten praleido ir kelerius karjeros metus).
Prancūzų mokėjimą mėgautis gyvenimu nusako ir nuolat kartojamas posakis: „Mes čia gerai valgome." Jie tai pasako jau trečią pažinties minutę, noriai dalijasi ir gerų restoranų, parduotuvių adresais. Kita labai mėgstama prancūzų pokalbių tema - meilė. Vyrai į kairę ir į dešinę žarsto komplimentus, moterys koketuoja ir flirtuoja. „Čia tavo sesuo?" - paklausia mano sūnaus daržovių pardavėjas. Išgirdęs, kad esu jo mama, lyg sąmokslininkas pamerkia Jokūbui ir sako: „Tai žinok, tavo mama nepaprastai žavi, ir pasakyk tėčiui, kad jam labai pasisekė, o man ji nuskaidrino visą dieną."


Ko gero, prancūzams mėgautis gyvenimu padeda saulė ir „skystasis maistas“ - taip jie vadina gerą vyną?
Na, prancūzai, kaip ir lietuviai, mėgsta padejuoti: tai jiems per karšta, tai blogai, kad lyja. Saulė, ko gero, yra viena jų puikios savijautos ir geros nuotaikos priežasčių. Vyną prancūzai geria visur ir visada - per pietus, vadinamąją aperityvo valandą (nuo 17 iki 19 val.), per vakarienę, kaskart - vis kitą. Per pietus dažniausiai - paprastą stalo vyną, aperityvo valandą - saldų ir gerai atšaldytą „Monbazillac", o per vakarienę - gerą rūšinį. Bergeraco krašto - šiame mes gyvename - vynas toli gražu neprilygsta kaimynystėje gaminam Bordo vynui. Jis neretai vadinamas valstiečių vynu, nes yra gana stipraus, ryškaus, grubaus skonio. Švelnus, saldus, aksominis „Monbazillac" man - tikras atradimas. Niekada nemaniau, kad galėsiu pamėgti saldų vyną. Ką ir kalbėti apie tai, kad labiausiai jis dera prie riebių žąsų kepenėlių ar pelėsinio sūrio su melionu - neįtikėtinas, bet tikrai labai gurmaniškas derinys.


Ar tikrai prancūzės nestorėja, nors geria vyną, valgo duoną, sūrį ir net šokoladą? Ką gi jos daro?!
Prancūzės tikrai labai riboja maistą, valgo gana nedidelėmis porcijomis, pietums ar vakarienei dažnai užsisako tik daržovių salotų, daro iškrovos dienas ir geria daug daug vandens. Galbūt dar vyno. Nestorėti, ko gero, padeda ir tai, kad jos mėgaujasi valgiu nejausdamos kaltės. Grakščiai įsimesdamos į burną nediduką plikytą pyragaitį, prancūzės labai koketiškai sako: „Mano mažytė nuodėmė." Svarbiausia joms ne maisto kiekybė, o kokybė - geriau mažiau, tačiau kokybiško, tikro, natūralaus maisto. Geros figūros paslaptimi įvardyčiau ir mitybos tvarką: pirmasis patiekalas dažnai -daržovės, paskui - mėsa arba žuvis, galiausiai virškinimui paskatinti - sūris.

Ir dar tai, kad prancūzės labai mėgsta pirkti bei ruošti maistą, o paskui - apie tai kalbėtis.
Taip, taip, taip! Ir dar - dalytis receptais. Niekur neteko tiek daug pasakoti apie lietuvių virtuvę kiek Prancūzijoje. Jiems įdomu viskas: ką mes valgome, kokius gėrimus geriame... Kiekviena save gerbianti prancūzė turi šeimos receptų sąsiuvinį, jis perduodamas iš kartos į kartą. Nemažai vyrų šiuose kraštuose - medžiotojai, tad moterys - tiek vyresnės, tiek jaunos - gamina nuostabius konservus iš žvėrienos. Receptus paveldėjo dar iš senelių ir prosenelių.

Prancūzės tikina: rengtis treningus, kad lietum prakaitą sporto salėje, visai neprancūziška. Tiesa, kad jos tiesiog nekenčia sporto?
Taip, tačiau prancūzės mėgsta ilgai vaikščioti, važinėti dviračiu, plaukioti baseine ir... nevengia meilės nuotykių (šypsosi).


O kaip su jų moteriškumo paslaptimis? Žadėjote įminti... Kaip sekasi perprasti prancūzišką eleganciją?
Prancūziška elegancija vis labiau tampa efemerišku mitu, nes dauguma moterų ją aukoja dėl patogumo. Tiesa, net ir su nuskalbtomis chaki spalvos kelnėmis kai kurios sugeba atrodyti elegantiškai, nes turi tiesiog įgimtą spalvų, audinių faktūrų, aksesuarų ir papuošalų derinimo pojūtį. Labai populiarios Prancūzijoje pilka, šokoladinė, raudonojo vyno, prigesinta rožinė, balta spalvos, o jų karalienė, be abejo, yra juoda.
Paskutinėmis elegancijos fronto karėmis pavadinčiau vyresnės kartos prancūzes. Jos sugeba iš nieko sukurti tą „kažką", kas priverčia aiktelėti iš susižavėjimo. Puikiai suderinti drabužiai, papuošalai, spalvos, nepriekaištingi manikiūras ir šukuosena, o eisena, nors ir paliesta amžiaus naštos, išdidi ir moteriška. Tarsi jos žinotų kažkokią paslaptį ir lauktų šalininkių, kurioms galėtų šią perduoti. Deja, jaunosios prancūzės rengiasi nebrangių prekės ženklų tinklo parduotuvėse ir kasdien vis labiau vienodėja. Tik viena kita išsiskiria ypatingu stiliumi. Be to, yra kelios Prancūzijos: Paryžius ir likusi šalies dalis, suskirstyta regionais, kiekvienas jų turi savo aurą ir stilių. Paryžietę gali atpažinti iš tolo: rami, savimi pasitikinčios moters eisena, itin kokybiški drabužiai ir aksesuarai, ypatingas skonio, stiliaus ir elegancijos derinys. Kitur gyvenančios prancūzės turi savo charakterį, būdingą rengimosi stilių. Pietietės labiau mėgsta puoštis, blizgėti, šiaurietės - kiek santūresnės, bet ne mažiau elegantiškos. Kas kita - kaimo gyventojos. Štai turtingo vynininko žmonos elegancijos suvokimas - kaip tikros paryžietės, o kukli kaimelio banko tarnautoja šiuo atžvilgiu nenustebins. Nors mūsų pašto direktorė - tikras prancūziško stiliaus etalonas.
Prancūzės nevengia pabrėžti savo moteriškumo ir yra tiesiog pamišusios dėl kvepalų. Beje, gundomų apatinių galima rasti net kaimo parduotuvėlėje! O kiekviename bent 700 gyventojų turinčiame miestelyje būtinai yra dvi kirpyklos ir bent viena kosmetologė. Mūsų žavioji kosmetologė Sylvie galėtų būti prancūziško moteriškumo pavyzdys: smulki, trapi, nenuspėjamo amžiaus (nors žinau, kad jai jau beveik penkiasdešimt - kartą plepėdama, mat prancūzės labai plepios, išsidavė), kalba tyliu, prislopintu, švelniu balsu, įdėmiai klausosi pašnekovo, be to, moka stebėtis, žavėtis pasaulio grožiu ir nevengia to parodyti. Gal tai ir suteikia joms to paslaptingumo, kuriuo mes taip žavimės. Pastebėjau, kad net negražios moterys moka pabrėžti savo privalumus ir nesijaučia negražios. Tas pasitikėjimas savo moteriška galia suteikia prancūzėms nepakartojamo žavesio. Beje, Prancūzijoje gajus jaunystės kultas, tačiau labai vertinamos ir vyresnės moterys - sakoma, kad moters grožis labiausiai atsiskleidžia 35-40 gyvenimo metais. Yra net toks posakis: „Senas puodas verda skanesnę sriubą."

Prancūzės žino, kaip toli galima nueiti su puikia šukuosena, buteliu šampano ir gerais kvepalais. Išsiaiškinote, kuo dvelkia prancūzės?
Gerais kvepalais, švara ir labai dažnai - cigaretės dūmu. Jos tikrai daug rūko. Ir dievina šampaną, ypač - rožinį.

Geriau viena brangi vardinė suknelė nei kelios pigios - tai irgi iš šių moterų gyvenimo?
Deja, tai tik mitas. Šiuolaikinės moterys perka daug ir pigiai, reta ieško kokybės, išskirtinumo. Masinė gamyba ir kiniškos prekės gerokai iškreipė žmonių skonį ir vartojimo įpročius: visi skuba įsigyti sezono naujovių arba nukainotų prekių, o paskui šias be gailesčio išmeta. Tiesa, yra išimčių, patys prancūzai jas vadina „aukštos klasės moterimis". Ir tai nereiškia, kad tos moterys turi daug pinigų, jos tiesiog turi tobulą skonį ir grožio bei estetikos pojūtį.


Su kokiais dar mitais apie prancūzus kategoriškai nesutinkate? O kokie pasirodė esantys šventa tiesa?
Nesutinku, kad prancūzai šalti ir pasipūtę. Esu sutikusi ir tokių, tačiau tai, sakyčiau, - išimtys. Be abejo, šalies, kurios simbolis yra išdidus gaidys, gyventojai negali būti neišdidūs ir nepasipūtę. Be to, jie tikrai turi kuo didžiuotis: graži šalis, turtinga istorija, meno ištakos, visame pasaulyje garsi kulinarija, elegancija, mada, kinas... Nors prancūzės su manimi gal ir nesutiktų, vis dėlto manau, kad tai labai romantiška tauta. Ir moterys, ir vyrai itin jautrūs pasaulio grožiui, jie pastebi net mažiausias detales - neįprastą dangaus spalvą, rožės žiedą ir t. t.


Ko lietuvės galėtų pasimokyti iš prancūzių?
Pasitikėjimo savimi ir kartu mokėjimo apsimesti, kad yra labai nuolaidžios ir silpnos. Prancūzės visada, net pirkdamos papuošalus už savo pinigus, pasiteirauja vyro, ar šiam patinka jų pasirinkimas. Ir neretai perka tą papuošalą, kuris labiau patinka vyrui, o vėliau grįžta ir nusiperka tą, kuris labiau patiko joms. Iš pradžių ši gudrybė man pasirodė labai vaikiška, tačiau vėliau supratau, kad taip žaismingai vyriškumo krizės ištiktame pasaulyje vyrui vėl grąžinamas pagrindinis vaidmuo ir leidžiama pasijusti viršesniam už moterį. Teatleidžia man feministės.
Beje, tarp intelektualių moterų gajos feminizmo idėjos. Paprastos prancūzės, nors ir dėkingos savo prosenelėms už iškovotas moterų laisves, jomis ne itin žavisi. Palyginti su Skandinavijos šalimis, Prancūzijoje vis dar labai gaji lyčių nelygybė, tačiau gerąja šio žodžio prasme moterys jaučiasi moterimis, o vyrai - vyrais. Moterys nebijo pabrėžti savo moteriškumo, mėgsta, kai joms asistuoja, dievina komplimentus ir nelaiko to seksualiniu priekabiavimu, drąsiai koketuoja pačios ir mėgsta, kai vyrai su jomis flirtuoja, taip pat visiškai nepyksta, kai šie flirtuoja su kitomis joms matant. Nors skyrybų skaičius Prancūzijoje pastaruoju metu labai išaugo, neištikimybė nėra priežastis skirtis, tvirtina prancūzės. Jos moka nematyti vyro išdaigų, o ir pačios nevengia romantiškų santykių (neretai su gerokai jaunesniu vyru). Svarbu, kad viskas būtų diskretiška ir neiškiltų į paviršių.

1 komentaras:

Unknown rašė...

Mane labai žavi Prancūzija bei prancuzijos zmoniu pasitikejimas savimi. Pries vykdama i Prancuzija labai daug skaiciau apie tenykscius gyventojus, o nuvykus viska ka skaiciau pasitvirtino su kaupu. Moterys stebetinai grazios, o maistas toks gardus, kad galima pirstus nusikasti. I Pracuzija vykstu todel, kad atstovauju vienai ju imonei ir platinu ju prekes zenkla pas mus Lietuvoje. Dabar daznai man pagelbeja kroviniu pervezimas nes vezamu prekiu vis daugeja, o ir verslas sparciai pleciasi. Vadinu save kartais prancuziska moterimi nes megstu sia sali.